Homoseksualizmo – biologinio, psichologinio seksualinės orientacijos reiškinio – ypatymų aiškinimas ir teismo psichiatrijos praktika

virselisThe paper consists of two parts. In the firstpart, the theoretical conceptions on biological-medical (genetic, hormonal structure of brain) and psychological aspects concerning the homosexual orientation are introduced. This part leads to the next, which attempts to evaluate the current situation of the homosexuals and attitudes towards them in the psychiatric perspective. The material of the recent period of thefive (1998-2003) years has been used to cover the topic and the preliminary conclusion in the context of the forensic psychiatry. The data to support the research were selected in these aspects: 1) evaluation of the percentage of the homosexual individuals examined; 2) description of the specific social factors as poor background, unfavourable inheritance, dependencies; 3) giving attention to the history ofjbrmer medical examination and psychiatric treatment; 4)specifying of the offence committed earlier. The data of the forensic psychiatry examination of the persons whose orientation is homosexual demonstrated the distribution equality of the individuals who committed a crime in that group and the group of heterosexuals. The numbers of the percentage give the evidence to the conclusion. Nevertheless, most of the persons with homosexual orientation who had been accusedfor some particular offence had been examined in order to define their psychic condition, as well as that of the heterosexuals. The preliminary conclusion drawn on the data collected is that various psychic and behavioural disorders discovered in the group of homosexuals again correlate with the data of disorders in the heterosexual group. Thus, there appears some possibility to discuss the profile ofthe crime in the group of homosexuals. Apparently, stigmatisation and using of stereotypes still dominate in society, culture and media.

Siame pranešime kalbama apie vyrų homoseksualumą. Statistiniai tyrimų duomenys, kuriais remiantis buvo padarytos šio pranešimo išvados, bei ekspertizių, atliktų tiriamiems asmenims 1998-2003 m. seksualinių nusikaltimų bylose, metu tiriamiesiems nustatytos vyraujančios diagnozės, jų procentinis pasiskirstymas tarp homoseksualių ir heteroseksualių asmenų pateiktas papildomoje medžiagoje.

1994 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose išleistoje E. O. Lauman knygoje „Seksualumas socialiniu požiūriu: seksualinės elgsenos tipai JAV” („The Social Organization of Sexuality: Sexual Practices in the United States”) teigiama, kad 1992 m. apklausus beveik 35 tūkstančius žmonių paaiškėjo, kad 7 proc. apklaustų vyrų ir beveik 4 proc. moterų nuo paauglystės jaučia potraukį savo lyties asmenims. 1995 m. šie statistiniai Amerikos duomenys buvo jau kiek kitokie: buvo nurodyta, kad potraukį savo lyčiai jaučia 2,7 proc. vyrų ir 1,3 proc. moterų.

Panašiai tokį procentą pateikia individai, laikantys save homoseksualiais. Amerikiečių homoseksualumą XX a. aštuntajame dešimtmetyje tyręs amerikietis biologas Alfredas C. Kindsey teigė, kad 10 proc. suaugusių vyrų daugiausia yra homoseksualūs (kitaip tariant, jų seksualiniuose santykiuose vyrauja santykiai su vyrais). Iki šiolei įvairių tyrimų pateikiami homoseksualų skaičiaus duomenys yra skirtingi.

Prieš pradedant kalbėti apie homoseksualumą iš teismo psichiatrijos praktikos taško, reikėtų trumpai paminėti naujausius tyrimus homoseksualumo srityje – homoseksualumo biologinį (galvos smegenų struktūros), genetinį, hormoninį pagrindus, panagrinėti šią orientaciją kaip psichologinį seksualinės elgsenos reiškinį.

Mokslinėje literatūroje biseksualaus potencialo terminą imta vartoti tada, kai pirmą kartą XIX a. pabaigoje buvo atskleista, kad kiekvieno žmogaus embrione yra priešingos lyties genitalijų audinio užuomazgų, t. y. abiejų lyčių užuomazgų.

Genetikai yra ištyrę, jog genas, dėl kurio poveikio iš nediferencijuotų embrioninių gonadų ima formuotis sėklidės, o jose — gamintis vyriškas lytinis hormonas testosteronas bei hormonas, slopinantis Mullerio kanalų virtimą moteriškos lyties organais, ima funkcionuoti ankstyvoje embriono vystymosi stadijoje.

Lyties biologijos studijos, atlikti tyrimai rodo, kad hormonų kiekis prenatalinio vystymosi metu paveikia embriono smegenis ir seksualinė suaugusio individo elgsena tam tikru mastu priklauso nuo hormonų veiklos prenatalinio vystymosi metu.

Šiuo atveju nėra taip svarbu, kaip kuris hormonas veikia, nors seksualinės elgsenos susiformavimui yra labai svarbus ir estrogeno kiekis organizme, bet šiuo atveju — tiriant seksualinę elgseną, svarbu pats principas, kad lytiniai hormonai veikia nervų sistemos vystymąsi, o kritinio prenatalinio laikotarpio metu — ypač smarkiai.

Tai leidžia manyti, kad dėl pakitusio hormonų kiekio ankstyvosiose vystymosi stadijose individai dažniau tampa homoseksualūs ar biseksualūs.

Mokslo nustatyta, kad lyties skirtumų yra žmogaus galvos smegenyse.

Aštuntajame dešimtmetyje atlikti anatominiai pagumburio tyrimai parodė, kad vyriškos giminės atstovų galvos smegenyse vienas prieš regos sritį esantis branduolys yra didesnis nei moteriškos giminės atstovių. Si sritis buvo pavadinta priešoptinės srities dimorfiniu lyties branduoliu.

1991 m. Simonas LeVay (Le Vai) paskelbė tyrinėjimų rezultatus. Jis lygino gėjų ir nehomoseksualių vyrų pagumburio branduolius. Dr. LeVay išaiškino, jog gėjų dimorfinis lyties branduolys TPHB3 yra mažesnis negu nehomoseksualių vyrų. Tai buvo pirmasis aprašytas homoseksualių ir heteroseksualių vyrų galvos smegenų struktūros skirtumas.

Tyrimai rodo, jog didžioji ir priekinė smegenų jungtys homoseksualių vyrų smegenyse yra didesnės. Nereikėtų supaprastinti, kad lesbiečių smegenys yra „suvyriškėjusios”, o gėjų — „sumoteriškėjusios”, tačiau aišku, jog homoseksualių žmonių galvos sritys, tvarkančios aukščiausio lygmens funkcijas, vystosi kitaip.

Kad prenatalinė hormonų veikla turi įtakos suaugusio žmogaus seksualiniam elgesiui, rodo ir kiti, tai yra diferenciacijos proceso sutrikimų bei genetinių hormoninių sutrikimų, tyrimai.

Vienas tokių genetinių hormoninių sutrikimų — „androgeninės nejautros sindromas” – atsiranda dėl paveldėto receptorinės testosterono molekulės dalies defekto. Kad būtų veiksmingas, kaip ir kiti hormonai, testosteronas kraujyje turi susijungti su ląstelės paviršiaus receptoriumi. Si sindromą turinčių individų re-ceptorinė sritis yra pažeista, todėl sėklidžių gaminamas testosteronas negali paveikti atitinkamų audinių ir tokie individai gimsta su moteriškomis genitalijomis. Seksualinės orientacijos tyrimas rodo, jog tokios moterys jaučia lytinį potraukį vyrams, o genetiškai jos yra vyrai. Kyla klausimas, ar tai homoseksualizmas?

Genetinių defektų sukeltas lyties „apsivertimas” vadinamas virilizuojančiąja antinksčių hiperplazija. Gimus šį sindromą turinčioms genetinėms moterims pagal išorinius požymius sunku nustatyti jų lytį. Homoseksualių tarp šių moterų yra daugiau, manoma, jog tai lemia didesnis už normalų testosterono kiekis organizmo formavimosi metu.

Šis ir kiti sindromai verčia suabejoti įprastinėmis kategorijomis homoseksualumas – heteroseksualumas. Be to, šie sindromai rodo, jog genetinė individo lytis gali skirtis nuo anatominės ir savo lyties tapatyttės (savęs laikymo vyru arba moterimi).

XX a. penktajame—šeštajame dešimtmetyje amerikietis biologas daktaras Alfredas Kinsey ir Los Andželo Kalifornijos universiteto filosofijos daktarė Evelyn Hooker pradėjo tirti homoseksualią elgseną remdamiesi „normalių” individų požymiais, taikydami pripažintus mokslinius metodus. Kinsey mokslinių darbų, atliktų remiantis apklausos metodu, esmė buvo ta, jog homoseksualumas tam tikru individų gyvenimo laikotarpiu yra gana dažnas reiškinys ir neturi būti laikomas rimtu psichikos sutrikimu.

Jungtinėse Amerikos Valstijose homoseksualumo laipsniui nustatyti yra naudojama vadinamoji Kinsey skalė – nuo nulio (visiški heteroseksualai) iki šešių (visiški homoseksualai). Atliktų tyrimų duomenys rodo, jog apie 4—5 proc. amerikiečių yra visiški homoseksualai pagal savo elgesį per visą gyvenimą. Tačiau, anot Kinsey, daug daugiau asmenų, kurie kartkartėmis turi homoseksualių ir heteroseksualių santykių.

Todėl, vertinant jausminius išgyvenimus pagal Kinsey skalę, gaunamas kiek kitoks vaizdas: faktas, kad mintys ir jausmai yra mažiau kontroliuojami nei elgesys lemia, jog daugelio individų negalima priskirti homoseksualumo ar heteroseksua-lumo poliui — jie yra kažkur tarp jų.

Anot Kinsey, atskiro individo vieta toje skalėje gali priklausyti nuo jo amžiaus, gyvenimo aplinkybių, kultūros, individualios patirties nuo paauglystės, kiek seksualinių partnerių jis yra turėjęs ir kokią prasmę pats teikia šitai savo patirčiai Svarbu, kuriais amžiaus tarpsniais buvo turėta homoseksualių santykių ir kiek jie buvo intensyvūs.

Remdamasis atliktais moksliniais tyrimais (tarp jų ir amerikietės daktarės Evelyn Hooker), amerikiečių psichiatras Francis M. Modimore veikale „Homoseksualizmo prigimties istorija” daro išvadą, kad homoseksualai psichikos ligomis, asmenybės sutrikimais ir parafilijomis serga ne dažniau kaip heteroseksualūs asmenys.

Panagrinėkime, ar šis teiginys pasitvirtina kasdienėje teismo psichiatrijos praktikoje.

Tyrimams buvo pasirinkti seksualiniai nusikaltimai. Šios ekspertizės buvo atliktos 1998—2003 m. Vilniaus I ir II ambulatorinėse teismo psichiatrijos komisijose.

1998 m. I komisijoje buvo atlikta 11 ekspertizių vyriškos lyties asmenims, įvykdžiusiems neteisėtus seksualinius veiksmus prieš nepilnamečius, vienam iš jų

— prieš vyriškos lyties asmenį, jaunesnį nei 16 metų. Penkiems tiriamiesiems nustatytas emociškai nestabilaus impulsyvaus tipo asmenybės sutrikimas, trims

— asocialaus tipo asmenybės sutrikimas, po vieną — lengvas protinis atsilikimas, vidutinis protinis atsilikimas, emociškai nestabilaus ribinio tipo asmenybės sutrikimas. Taip pat atliktos penkios ekspertizės vyriškos lyties nepilnamečiams, nukentėjusiems nuo neteisėtų seksualinių veiksmų jų atžvilgiu. Nustatyta, jog visi šie nepilnamečiai buvo psichiškai sveiki.

II komisijoje 1998 m. atlikta 13 ekspertizių asmenims, padariusiems seksualinius nusikaltimus. Nė vienas iš jų nebuvo prieš vyriškos lyties asmenį.

1999 m. I komisijoje atliktos 22 ekspertizės asmenims, padariusiems seksualinius nusikaltimus. Du seksualiniai nusikaltimai padaryti vyrų atžvilgiu, vienas jų

— tėvo tvirkinamieji veiksmai sūnaus atžvilgiu. Vienas atvejis — du nepilnamečiai paaugliai vertė seksualiai santykiauti tarpusavyje mažamečius berniukus. Septynios ekspertizės atliktos nukentėjusiesiems — nepilnamečiams vyriškos lyties paaugliams — nuo neteisėtų seksualinių veiksmų, kuriuos su jais atliko vyrai. Abiem asmenims, vykdžiusiems seksualinius veiksmus nepilnamečių atžvilgiu, nustatytos diagnozės: organinis asmenybės sutrikimas.

1999 m. II komisijoje atlikta 16 ekspertizių asmenims, padariusiems seksualinius nusikaltimus, keturios iš jų – vyriškos lyties atstovams tos pačios lyties asmenų atžvilgiu. Vienam iš jų diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimu, vienam — mišraus tipo asmenybės sutrikimas, dar vienam — nesocializuoto elgesio sutrikimas, ketvirtajam po stacionaraus ištyrimo – paranoidinė šizofrenija.

2000 m. I komisijoje atliktos septynios ekspertizės asmenims, padariusiems seksualinius nusikaltimus prieš vyriškos lyties atstovus. Dvi ekspertizės atliktos nepilnamečiams, nukentėjusiems nuo neteisėtų seksualinių veiksmų prieš juos, viena – pilnamečiam nukentėjusiajam nuo seksualinio pobūdžio veiksmų prieš jį.

2000 m. II komisijoje atlikta 14 ekspertizių seksualinių nusikaltimų bylose, vienas nusikaltimas padarytas prieš vyriškos lyties nepilnametį asmenį, kuris, anot tiriamojo, sutikęs su juo lytiškai santykiauti už pinigus.

2001 m. I komisijoje iš viso atliktos 396 ekspertizės. Nustatyta kad psichiškai sveiki yra 42 asmenys, emociškai nestabilaus impulsyvaus tipo asmenybės sutrikimas nustatytas 31 asmeniui, lengvas protinis atsilikimas – 43 asmenims, organinis asmenybės sutrikimas — 11 asmenų.

Penkios ekspertizės atliktos vyriškos lyties atstovų seksualinių nusikaltimų prieš tos pačios lyties atstovus bylose. Dviem asmenims nustatytos diagnozės — psichiš-

kai sveikas, po vieną – emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, organinis asmenybės sutrikimas, lengvas protinis atsilikimas. Atlikus ekspertizes nustatyta, jog trys seksualinių nusikaltimų bylose nukentėję nepilnamečiai asmenys yra psichiškai sveiki. Vienam iš jų, santykiavusiam su nepilnamečiu, nustatytas emociškai nestabilaus ribinio tipo asmenybės sutrikimas.

2001 m. II komisijoje atlikta 12 ekspertizių asmenims seksualinių nusikaltimų bylose. Vienas vyriškos lyties atstovas santykiavo su nepilnamečiu, jam nustatyta diagnozė: emociškai nestabilaus, impulsyvaus tipo asmenybės sutrikimas, priklausomybės nuo alkoholio sindromas. Sis asmuo teigė, jog „pats nukentėjusysis prie jo prikibo”.

2002 m. seksualinių nusikaltimų bylose atlikta 19 ekspertizių. Penkios iš jų — santykiavimas su nepilnamečiais bei tvirkinamieji veiksmai mažamečių berniukų atžvilgiu. Šiems asmenims nustatytos tokios diagnozės: trims – lengvas protinis atsilikimas, vienam – asocialaus tipo asmenybės sutrikimas, o dar vienam – organinis asmenybės sutrikimas.

Devynios ekspertizės atliktos nepilnamečiams berniukams, nukentėjusiems seksualinių nusikaltimų bylose. Nustatyta, jog visi jie buvo psichiškai sveiki.

2002 m. II komisijoje seksualinių nusikaltimų bylose atlikta 18 ekspertizių. Vienas atvejis iš jų — lytinis vyro santykiavimas su nepilnamečiu. Nustatyta, jog tiriamasis — psichiškai sveikas, praeityje jau teistas už panašaus pobūdžio nusikaltimą.

2003 m. I komisijoje jau atliktos septynios ekspertizės asmenims seksualinių nusikaltimų bylose, trys iš jų — vyrų santykiavimas su nepilnamečiais. Nustatyta, jog vienas jų buvo psichiškai sveikas, kitam diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, trečiam — organinis asmenybės sutrikimas, priklausomybės nuo alkoholio sindromas.

II komisijoje 2003 m. atliktos aštuonios ekspertizės asmenims seksualinių nusikaltimų bylose. Visi jie padaryti nepilnamečių merginų ir mažamečių mergaičių atžvilgiu.

Kalbant apie vyriškos lyties nukentėjusiuosius seksualinių nusikaltimų bylose reikia prisiminti, jog homoseksualios orientacijos asmenų būna ir tarp nukentėjusiųjų, tačiau jie teismo psichiatrinių ekspertizių metu to nelinkę atskleisti.

Atliekant tyrimus ir rašant šį darbą, tyrimo objektas buvo 21 asmuo. Tai vyriškos lyties asmenys, darę neteisėtus seksualinius veiksmus prieš tos pačios lyties nepilnamečius ir mažamečius asmenis 1998-2003 m. Jiems buvo atliktos teismo psichiatrinės ekspertizės. Tik dalis šių asmenų tyrimų metu neneigė esą homoseksualūs; iš apklausos, anamnezių duomenų buvo galima nustatyti, jog ir kita dalis jų priklauso homoseksualios orientacijos vyriškos lyties asmenų grupei. Kontrolinę grupę sudarė 107 asmenys, padarę seksualinius nusikaltimus moteriškos lyties atstovių atžvilgiu (66 asmenys II komisijoje, 41 asmuo I komisijoje), kuriems paskutinių penkerių metų laikotarpiu taip pat buvo atliktos ambulatorinės teismo psichiatrinės ekspertizės.

Atlikus teismo psichiatrinę ekspertizę, seksualinė orientacija diagnozėje, išvadoje nėra nurodoma, taip pat nėra nurodoma ir heteroseksuali orientacija. Tačiau iš apklausos, anamnezės duomenų, jei asmenys aiškiai ir tiesiai nepasako savo orientacijos, paprastai galima nuspėti, kokia yra orientacija.

Procentiškai apskaičiavus heteroseksualiems ir homoseksualiems asmenims nustatytus sutrikimus, jų seka būtų tokia: tiek vienoje, tiek kitoje grupėje vyrauja asmenys, kuriems nustatytas emociškai nestabilaus impulsyvaus arba ribinio tipo asmenybės sutrikimas, antroje vietoje — ir homoseksualūs, ir heteroseksualūs psichiškai sveiki asmenys, trečioje – ribinio intelekto asmenys bei asmenys, kuriems diagnozuotas lengvas protinis sutrikimas, ketvirtoje vietoje pagal dažnį abiejose grupėse – asocialaus tipo asmenybės sutrikimas, penktoje — organinis asmenybės sutrikimas.

Homoseksualizmo tyrimų problemiškumą Schofield (Skofild) iškėlė dar 1965 m. Anot jo, labai svarbu, kad tyrimai būtų atliekami panašiose grupėse.

Pavyzdžiui, gali būti lyginami homoseksualūs ir heteroseksualūs asmenys, kurie priklauso tai pačiai grupei, sakysime, yra kalinami. Bet negali būti lyginami esantys laisvėje ir kalinami asmenys. Anot Schofieldo, matyti, kad esama mažai skirtumų tarp tos pačios grupės panašių socialinių sąlygų, panašios gyvenimiškos patirties, panašaus išsilavinimo homoseksualų ir heteroseksualų.

Mūsų tyrimams buvo paimta specifinė žmonių grupė – vyrai, padarę seksualinius nusikaltimus — tiek heteroseksualai, tiek homoseksualai. Kadangi tai yra atskira žmonių grupė – žmonės, padarę seksualinius nusikaltimus, gautus tyrimų rezultatus galima lyginti tik tarpusavyje.

„Lesbiečių ir gėjų tyrinėjimų sąvade” („The Lesbian and Gay Studies Reader”, „Routledge”, 1993, p. 12) atkreipiamas dėmesys, kad dalis homoseksualų mano, jog dauguma psichiatrų nepalankiai vertina jų seksualinį elgesį, todėl šios orientacijos asmenims itin dažnai taikoma protinio ir emocinio nepakankamumo samprata, priskiriami defektinės asmenybės simptomai.

Tokios išvados, anot homoseksualų, skatina stereotipų susidarymą.

Siame pranešime kaip tik ir norėta pateikti konkretesnių objektyvių duomenų apie vyriškosios lyties homoseksualus. Kalbama apie asmenis, kuriems buvo atlikti teismo psichiatrijos ekspertiniai tyrimai. Tiriant homoseksualumą buvo lyginami homoseksualai ir heteroseksualai kaip kontrolinė grupė, nes, anot mokslininkų, kartu ir Bello, homoseksualių asmenų studijų, duomenys, j kuriuos neįtraukiamos heteroseksualios grupės (arba vadinamosios kontrolinės grupės), neturi jokios vertės.

Galima pasakyti, kad iš tiesų daugumai homoseksualių asmenų, kuriems buvo atliktos teismo psichiatrinės ekspertizės, buvo nustatyta psichopatologinių bruožų. Kita dažniausiai po asmenybės sutrikimų pasitaikanti homoseksualiems asmenims diagnozė buvo ribinis arba lengvo laipsnio protinis atsilikimas. Tačiau labai panašus rezultatas, beveik analogiškas procentinis diagnozių pasiskirstymas

gautas tiriant heteroseksualius asmenis, padariusius seksualinio pobūdžio nusikaltimus. Tiriamųjų ir kontrolinės grupės asmenų socialinė aplinka, išsilavinimas buvo panašūs, daugelis jų anksčiau nebuvo kreipęsi į psichiatrus ir gydęsi psichiatrinėje ligoninėje.

Tiriant homoseksualius asmenis buvo mėginama išsiaiškinti, kiek jų augo disfunkciškose, nepilnose šeimose, koks jų išsilavinimas, ar turėjo elgesio ir kitų psichologinio pobūdžio problemų, ar piktnaudžiaudavo alkoholiniais gėrimais, kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis, koks buvo jų ekonominis statusas, socialinė padėtis, santykis su bendraamžiais tos pačios ir kitos lyties atstovais, ar buvo jų šeimose sergančių psichikos ar kitomis ligomis ir dar daugelis svarbių veiksnių.

Ieškant dėsningumų, pasikartojimų homoseksualams, norint padaryti apibendrinamąją išvadą, labiausiai tinka A. P. Bello tvirtinimas, kad homoseksualų patirtis yra tokia įvairi, jos psichologiniai ir socialiniai ypatumai yra tokie skirtingi ir patirtį lemiančių veiksnių yra tiek daug, kad vartoti žodį „homoseksualumas” reiškia tik pasakyti, koks yra asmens sekso objekto pasirinkimas. Visa kita būtų netikslu.

Kai lyginami homoseksualų tyrimo duomenys su ekvivalentiškais heteroseksu-alų tyrimų duomenimis, labai retai (beveik niekada) nustatomi jų psichologiniai skirtumai. Kalbant apie jų savęs vertinimą, asmenybės charakteristikas, nesama esminių skirtumų, ar individas yra homoseksualas, ar heteroseksualas.

Iš pokalbio sužinojęs, kad asmuo yra homoseksualus, specialistas, gydytojas teismo psichiatras praktiškai negali ir neturėtų daryti jokių kitokių išvadų, kaip tik tą, kad asmuo yra erotiškai jaudinamas tos pačios lyties asmenų ir / arba leidžiasi į seksualinius santykius su tos pačios lyties atstovais.

Todėl apibendrinti, nuspėti, kokia yra paciento asmenybė ir koks bus socialinis prisitaikymas, vien remiantis jo pripažįstama orientacija, praktiškai yra neįmanoma.

Literatūra

1. Lauman E. O. The social organization of sexuality: Sexual practices in the United State America, 1994.

2. Mondimore F. M. Homoseksualizmo prigimties istorija. Vilnius, 2000.

3. Pussell P. 100 įtakingiausių homoseksualistų ir lesbiečių pasaulio istorijoje. Kaunas, 2001.

4. The lesbian and gay studies reader. Routledge, 1993.

5. TKaMciiKO A. A. h ap. Cyae6HaH ceiccojiormi. MocKBa: MeflHUHHa, 2001.

 

 V. Kilikevičienė, Z. Kazėnienė

Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos

Pranešimas skaitytas III tarptautinėje teismo psichiatrijos konferencijoje “Psichikos lytis – normos ir patologijos aspektai” 2003m. rugsėjo 24-27d., Palangoje.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s