Homoseksualumo samprata psichiatrijos, teismo ir visuomenės raidos istorijoje

virselisThe aim of the paper is to introduce the history ofrecognition of the homosexuality until the time it became the important issue in psychiatry at the end of 19,h century. The theoretical attitudes and concepts of the well-known psychiatrists of that time are introduced.

In the other part of the paper the ideological and political attitudes towards the homosexuality are discussed.

The next issue is the appearance of changes in the attitudes, after the homosexuality had been studied and treated as a part of normal human behaviour. The theories of such scientists as Evelyn Hooker and Alfred Kinsey and the other psychiatrists are introduced for the sake of focusing on how they had influenced the DSM-3 classification of mental and behavioural disorders issued by the American Psychiatry Association.

The latter research in very different areas of culture in different aspects shows that the number of the persons who have been attracted to their own gender is roughly the same as recognised by the homosexuals themselves.

Bėgo tūkstantmečiai, kilo ir žlugo rafinuotos bei sudėtingos valstybės, kol homoseksualizmas buvo įvardytas žodžiu arba bent atsirado jo idėja. Į klausimą, kas yra homoseksualizmas, būta ir esama daugybės atsakymų. Per pastarąjį tūkstantmetį homoseksualizmas buvo apibūdinamas kaip seksualinis pomėgis, dievų dovana, teikianti didžios išminties ir turinti gydomųjų galių, kaip siaubinga nuodėmė, psichikos liga arba natūralus žmogiškas nukrypimas. Norint suprasti mūsų visuomenėje egzistuojantį homoseksualizmo reiškinį, nepaprastai svarbu pažvelgti į jį iš istorinės perspektyvos.

Nei senovės graikų, nei lotynų kalboje nėra žodžio, kurį galėtume versti „homoseksualizmas”. Šiose visuomenėse nebuvo tokių seksualinių kategorijų, kokias turime mes. Senovės Graikijos visuomenės tyrinėjimai rodo, kad joje ryšys tarp lytinio gyvenimo ir giminės pratęsimo buvo kitoks. Seksas bei santuoka, kaip vienintelė teisėta aplinka giminei pratęsti, buvo būtini, tačiau vyrai įvairiausiais būdais galėjo mėgautis nesantuokinių lytinių santykių malonumais. Idealizuotą seksualinį vyrų ryšį sudarė aktyvus vyresnio amžiaus ir pasyvus jaunesnis partneris. Lytiniu aktu mėgaudavosi vyresnysis, o jaunuoliui patirti malonumą nederėjo. Abu vaidmenys turėjo savo pavadinimus: vyresnysis partneris buvo vadinamas erastes, o jaunesnysis — eromenos. Oralinė arba analinė sueitis nebuvo praktikuojama. Piešiniai ant keramikos dirbinių vaizduoja, kaip stovėdamas vyresnysis partneris įterpia savo penį tarp jaunuolio šlaunų. Buvo ginčijamasi tik dėl to, kokio amžiaus turėtų būti eromenos. Kai kur keramikos puošyboje pavaizduoti vyrų glamonėjami lytiškai nesubrendę berniukai, kitur – vyresnių vyrų partneriai yra aukšti, raumeningi, tvirti jaunuoliai. Remiantis graikų literatūros ir meno kūrinių apžvalga padaryta išvada, jog šioje kultūroje patraukliausiu buvo laikomas vėlyvosios paauglystės amžius. Senovės graikų filosofas Platonas erastes ir eromenos tarpusavio santykius aukštino eilėmis, jais grindė meilės ir grožio filosofiją. Šio autoriaus veikaluose „Puota” ir „Fedras” nagrinėjama, kaip vyro erotinė aistra gražiam vaikinui virsta meile, kuri idealizuojama kaip turinti ypatingų savybių, kurių neturi meilė moteriai. Tai „dangiškoji meilė”, priešinga „žemiškajai”. Lytiniai vyrų santykiai buvo ne tik toleruojami, bet ir aukštinami kaip būtini, papildantys gyvybę pradedantį seksą.

Šiuolaikinis moterų homoseksualizmo pavadinimas kilęs iš Graikijos Lesbo salos pavadinimo, bet apie garsiąją VI a. pr. Kr. saloje gyvenusią Sapfo beveik nieko nėra žinoma. Platonas savo veikaluose ją vadino dešimtąja mūza, tačiau jos gyvenimo faktų, aptinkamų gana prieštaringuose antriniuose šaltiniuose, žinome nedaug. Yra išlikę tik jos eilėraščių fragmentų, kuriuose apdainuojama aistringa meilė moteriai. Deja, ir Sapfo, ir Platono laikais graikai mažai rašė apie moterų seksualumą. I a. pr. Kr. graikų raštuose minima „tribadija”. Tribadėmis graikai ir romėnai vadino moteris, kurios tarpusavyje lytiškai santykiaudavo su dirbtiniu falu arba, kaip buvo įsivaizduojama, turėjo tam tinkamą pakankamai didelį klitorį. Terminas „tribadija”, kaip niekinamas moterų homoseksualumo pavadinimas, išliko beveik iki XX a. vidurio, nors XIX a. pab. buvo prigijęs literatūriškesnis terminas -lesbienizmas.

Senovės romėnai daugiau ar mažiau perėmė graikų požiūrį į homoseksualumą. Manoma, kad iki Romos imperijos įsigalėjimo europiečiai, pavyzdžiui, keltai, turėjo homoseksualų įšventinimo į vyrus paprotį, be to, gyvavo homoseksualų ryšį pripažįstantis karių kultas. Viduržemio jūros tautose, senovės Sirijoje, hetitų bei šumerų kultūrose homoseksualūs santykiai būdavo religinių apeigų dalis. Tam tikros dievybės būdavo garbinamos santykiaujant su šventyklų prostitutais vyrais, panašiai kaip aukojant gyvulius arba deginant smilkalus. Manoma, kad daugelyje Biblijos fragmentų, kuriuos kai kas aiškina kaip draudžiančius homoseksualizmą, kalbama kaip tik apie tokią garbinimo išraišką. Antikinėje literatūroje minimos įsimylėjusių ir atsidavusių vyrų poros, pavyzdžiui: Achilas ir Patroklas iš Homero „Iliados” bei karalius Gilgamešas ir jo kovų bendražygis Enkidas iš babiloniečių epo „Gilgamešas”. Šios poros tapo galingo emocinio intymumo tarp vyrų, „pralenkiančio moters meilę”, simboliu.

Praėjus keliems šimtams metų po Kristaus gimimo, krikščionių teologai pradėjo tyrinėti ir aprašinėti žmogaus seksualumą, plėtoti seksualinės elgsenos moralumo ir amoralumo, dorumo ir nuodėmės sampratas. Seksualinę elgseną reglamentavo beveik pusė 309 metais Ispanijoje priimtų Elvyros bažnyčios tarybos Kanonų teisės įstatymų. Po keleto metų imperatoriui Konstantinui krikščionybę paskelbus valstybine Romos imperijos religija, Kanonų teisė faktiškai tapo visos Europos civiliniais įstatymais. Pagal šiuos įstatymus buvo toleruojami tik giminei pratęsti skirti lytiniai santykiai. Visa kita seksualinė elgsena buvo laikoma nenatūralia ir nuodėminga. Ilgainiui visus smerktinus lytinius santykius imta vadinti sodomija. Sis žodis pasirinktas pagal vieno iš dviejų Senajame Testamente minimų Dievo sugriautų miestų — Sodomos ir Gomoros — pavadinimą.

Dėl Katalikų bažnyčios įtakos XIV a. daugelis „nuodėmių”, kaip antai prieštaravimas bažnyčios doktrinai ar sodomija, buvo pripažintos nusikaltimais, už kuriuos neretai buvo baudžiama mirtimi, tačiau tų laikų teismų protokolai rodo, kad kai kurie žmonės vis tiek neįstengė atsispirti lytiniam potraukiui savo lyties asmenims, net ir gresiant griežčiausioms bausmėms.

Renesanso epochoje, nors absoliutinė bažnyčios valdžia ėmė silpnėti, daugelyje Europos šalių už lytinius santykius su savo lyties asmeniu tebebuvo baudžiama jei ne mirtimi, tai kalėjimu ir kitokiomis tam laikotarpiui būdingomis bausmėmis: žmonės būdavo rišami prie gėdos stulpo, tremiami ar net kastruojami.

Beveik visos mūsų turimos žinios apie asmenis, gyvenusius iki XIX a. vidurio, kuriuos būtų galima pavadinti homoseksualiais, yra iš baudžiamojo persekiojimo protokolų. Maždaug XIX a. viduryje pradeda rastis kitų istorinių šaltinių. Tuo metu pirmą kartą viešai prabilta apie homoseksualizmo pripažinimą ir baudžiamųjų įstatymų už „nusikaltimus prigimčiai” panaikinimą. Atviriausiai ir daugiausia apie tai kalbėjo teisininkas ir žurnalistas Karlas Heinrichas Ulrichsas (1825— 1895). Jis vienas pirmųjų pradėjo vartoti seksualinės orientacijos sąvoką. Atidžiai stebėdamas savo paties potraukį vyrams, Ulrichsas manė, jog seksualinė žmogaus orientacija yra įgimtas, nekintamas ir natūralus dalykas, todėl nenuilsdamas stengėsi pakeisti priešišką Vokietijos ir kitų Europos šalių požiūrį į homoseksualizmą. Savo lėšomis Ulrichsas išleido monografijų seriją, kurią pavadino „Vyrų meilės vyrams mįslės tyrinėjimai”. Išsiaiškinęs, kad embriono vyriški arba moteriški lyties organai pradeda formuotis iš to paties audinio, Ulrichsas nutarė, kad ir „siela” iš pradžių būna nesusiformavusi, todėl žmoguje vėliau gali tapti „vyriška” arba „moteriška”. Jo nuomone, įmanomas dalykas, kad moters siela apsigyvena vyro kūne, ir priėjo prie išvados, jog tokie asmenys priklauso trečiajai lyčiai, kurią pavadino uraniškąja (pagal Platono veikalą, kuriame meilė tarp vyrų vadinama dangiška meile, priklausančia dangaus mūzai Uranijai). Pasak Ulrichso, uranizmas yra įgimtas, taigi uranų nederėtų laikyti nei nenormaliais, nei nusikaltėliais. 1865 m. Ulrichsas įkūrė Uranų draugiją, kurios tikslas buvo pagerinti tokių vyrų reikalus ir siekti, kad būtų panaikinti antihomoseksualiniai įstatymai, tačiau jos veikla nebuvo sėkminga. 1871 m., susivienijus Vokietijai, Reichstagas nusprendė, kad griežtas Prūsijos antihomoseksualinis įstatymas, žinomas kaip 175 paragrafas, turi galioti visoje Vokietijoje.

XIX a. pabaigoje K. Ulrichso teorijas užtemdė Vienos universiteto psichiatrijos klinikų profesoriaus Richardo fon Kraft-Ebingo darbai. Jo 1886 m. parašyta knyga „Psichopatia sexualis” nubrėžė homoseksualumo, kaip išsigimimo teorijos, kontūrus. Beatodairiškai atmesdamas Ulrichso mintį, jog homoseksualumas žmogui gali būti įgimtas, Kraft-Ebingas tvirtino, kad homoseksualumas yra išsigimimas ir patologinė žmogaus būsena. Moksliškai tyrinėdamas ligas Kraft-Ebingas daug kartų vartoja žodžius „neurastenija” bei „neuropatinis” ir teigia, jog „antipatiškas lytinis potraukis”, lygiai kaip alkoholizmas, silpnaprotystė ar idiotizmas, yra nenormalios kūno konstitucijos ir silpnos nervų sistemos išraiška. Taigi Kraft-Ebingas padėjo „mokslinius” gėjų stereotipo pagrindus kone visam šimtmečiui — jo teigimu, homoseksualai yra padidėjusį lytinį potraukį jaučiantys lėkšti astenikai, nepajėgiantys sukurti brandžių tarpusavio santykių, turintys polinkį į psichikos ligas.

Anglų gydytojas Henry Havelcokas Ellisas anglų kalba pasirodžiusiame veikale „Seksualinė inversija” (1897 m.) abejojo savo amžininko Kraft-Ebingo idėjų teisingumu. „Seksualinėje inversijoje”, priešingai nei „Psichopatia sexualis”, minimi „iškrypėliai” atsiskleidžia kaip visai normalūs asmenys. Homoseksualai niekuo ypatingu nuo kitų žmonių nesiskiria, tik sekso partnerių pasirinkimu. Homoseksualizmas įvardijamas kaip įgimtas aplinkos bei pojūčių veikiamas polinkis. Ellisas ragino atsisakyti įstatymų, kuriais baudžiama už homoseksualizmą, ir prieštaravo jo gydymui. Vėlesniais metais Anglijoje ir JAV Ellisas tapo labai įtakingas, o jo knygos apie seksualumą sukėlė diskusijas. Elliso kvietimas suprasti homoseksualizmą galėjo padaryti daug didesnę įtaką, jeigu jo idėjų nebūtų nušlavusios dviejų į pasaulio sceną įžengusių žmonių mintys. Abu jie gimė Austrijoje, vienas jų buvo gydytojas filosofas, o kitas — politikas. Sigmundas Freudas sukūrė psichoanalizę, o Adolfas Hitleris — „rausvąjį trikampį”, kuriuo Antrojo pasaulinio karo metu koncentracijos stovyklose buvo žymimos homoseksualų uniformos.

Sigmundas Freudas, tirdamas psichinių pacientų patyrimus, aiškindamasis jų sapnus ir pamirštus išgyvenimus, siedamas juos su dabartyje patiriamu nerimu, sukūrė žmogaus elgsenos teoriją, pagal kurią ypač svarbiais laikomi vaikystės išgyvenimai, ir iškėlė natūralios brendimo eigos modelį, vadinamą psichologiniu seksualiniu vystymusi. Freudas teigė, kad psichologinio seksualinio vystymosi stadijoje vaikai pasąmonėje jaučia nesąmoningą lytinį potraukį priešingos lyties gimdytojui ir priešiškumą savo lyties gimdytojui. Šį potraukį jis pavadino mitologinio Tėbų karaliaus, nužudžiusio savo tėvą ir vedusio motiną, vardu – Edipo kompleksu. Freudo nuomone, homoseksualūs asmenys nėra ligoniai, jo teigimu, „tai nėra blogis ar išsigimimas ir negali būti laikomas liga, tai seksualinės funkcijos atmaina”. Freudas buvo įsitikinęs, kad homoseksualumo „pašalinti” ir pakeisti heteroseksualumu neįmanoma.

Paplitus psichoanalizei, neretai pasitaikydavo, kad Freudo pastabos ir mintys apie žmogaus elgseną būdavo iškraipomos ir neteisingai suprantamos. Kai kurie psichoanalizės teoretikai teigė, kad homoseksualai defektyvūs daugelyje gyvenimo

sričių: jie nesugeba užmegzti brandžių tarpusavio santykių, nes pasąmonėje „užsifiksavę” vaikystėje patirti nusivylimai, apleistumo jausmas ar pyktis juos nepaliaujamai skatina ieškoti tuščių, narciziškų, paviršutiniškų trumpalaikių ryšių. Remiantis šiais teiginiais paplito defektyvios homoseksualų asmenybės sąvoka.

XX a. penktajame—šeštajame dešimtmetyje reformą pradėjo du amerikiečiai: biologijos daktaras Alfredas Kinsey ir Kalifornijos universiteto filosofijos daktarė Evelin Hooker. Remdamasis beveik dešimt metų darytais tyrimais ir apklausomis, kurių metu buvo kalbinta apie 20 000 įvairių tautybių, tikėjimų ir socialinių sluoksnių respondentų, A. Kinsey savo knygoje „Vyrų seksualinė elgsena” pateikė išvadą, kad „jei homoseksualizmas tarp kliniškai sveikų gyventojų yra toks dažnas reiškinys, tai potraukis savo lyčiai neturėtų būti laikomas patologišku”. Kinsey teigė, kad seksualinio partnerio pasirinkimas būtent ir yra pasirinkimas, nekylantis iš individo prigimties. Į biologinius, ypač paveldimuosius, homoseksualizmo veiksnius jis nekreipė dėmesio ir pabrėžė kultūros bei civilizacijos vaidmenį homoseksualios arba heteroseksualios žmogaus elgsenos „išraiškos” ugdymui.

Evelyn Hooker, tirdama gėjus bei heteroseksualius asmenis, kuriems anksčiau nebuvo paskirta psichiatro priežiūra, gydymas arba psichoterapija, taikydama kai kuriuos pasąmonės tyrimo metodus bei standartizuotus psichologinius Rorsha-cho ir teminio įvertinimo testus, priėjo prie išvadų:

1. Homoseksualizmas, kaip klinikinė realybė, neegzistuoja. Jo formos yra tokios pat įvairios, kaip ir heteroseksualumo.

2. Homoseksualizmas gali būti nukrypimas nuo lytinės elgsenos normų, bet psichologiškai tai yra visai normalu.

3. Seksualinio potraukio ir jo išraiškos žmoguje vaidmuo gali būti ne toks svarbus, kaip manoma.

Deja, tuo metu į Hooker tyrimus mažai kas atkreipė dėmesį. Tačiau, kaip ir jų pirmtakai, Kinsey ir Hooker praskynė kelią, kuriuo jiems įkandin sekė kiti. Kinsey ir Hooker metodai ir gauti rezultatai skatino vėlesnius mokslininkus ieškoti „normalių” homoseksualių individų, o ne kalinių bei psichinių ligonių. Ilgainiui mokslininkai, tyrinėję homoseksualių asmenų psichologiją bei lytinį gyvenimą, suprato: homoseksualams psichikos ligos, asmenybės sutrikimai ir parafdijos konstatuojamos ne dažniau kaip heteroseksualiems asmenims.

XX a. pradžioje ėmė ryškėti pirmieji homoseksualų mėginimai politiškai organizuotis. Vieniša, tačiau atkakli Karlo Ulrichso kova Vokietijoje padėjo pamatus vėlesniems žygiams, ir 1897 m. jo darbą tęsė dr. Magnusas Hiršfeldas. Jis išleido pirmąjį periodinį leidinį apie homoseksualizmą — seksualinių tarpininkų metraštį, kuriame buvo paminėti 1903 m. sekso tyrimų rezultatai, kurie parodė, kad 2,2 proc. Vokietijos gyventojų yra homoseksualai. Labai panašūs ir šiuolaikinių tyrimų duomenys. Hiršfeldas, siekdamas paskatinti homoseksualų emancipaciją Vokietijoje, įsteigė mokslinį humanitarinį komitetą — pirmąją gėjų teisių gynimo organizaciją. Komitetas turėjo tris uždavinius:

1. Panaikinti Prūsijos baudžiamojo kodekso 175 paragrafą, kuris draudė homoseksualius santykius tarp vyrų.

2. Sviesti visuomenę apie homoseksualumą ir homoseksualus.

3. Sudominti ir paskatinti homoseksualus kovoti už savo teises.

Hiršfeldo iniciatyva buvo įkurtas seksualinių mokslų institutas ir pasaulio seksualinių reformų lyga, kuri 1923 m. tvirtino turinti 130 000 narių. Deja, kai 1933 m. kovą Vokietijos kancleriu buvo išrinktas Adolfas Hitleris, 10 000 knygų iš instituto bibliotekos buvo sudeginta, o Hiršfeldas areštuotas. 1934 m. buvo suformuotas specialus policijos būrys – Reicho centras kovai su homoseksualizmu. 1935 m. birželį Vokietijos įstatymų 175 paragrafas, draudęs tik analinę sueitį tarp vyrų, buvo peržiūrėtas ir papildytas kitais „nusikalstamai nepadoriais veiksmais tarp vyrų”. Prasidėjus karui, Hitleris išleido dekretą, pagal kurį už 175 paragrafo pažeidimą būtų galima bausti mirtimi. Nacių protokolai rodo, kad pagal šį paragrafą buvo išžudyta apie 50 000 vyrų.

Vokietijos homoseksualų emancipacijos judėjimą sužlugdę XX a. vidurio įvykiai paskatino jo atgimimą Amerikoje. Baigiantis karui daugelis vyrų ir moterų sugrįžo į namus, tačiau gėjai ir lesbietės liko uostuose ir dideliuose miestuose, kur turėjo homoseksualių draugų. Buvo įsteigtos kelios nedidelės, daugiausia vietinės homoseksualų organizacijos. Svarbiausia besikuriančios homoseksualų bendruomenės institucija buvo gėjų barai. Viešos institucijos nebuvo saugios, nes prieš homoseksualizmą nukreipti įstatymai buvo sutvirtinami policijos reidais. Tačiau policijos žygiai gėjų nenuslopino, o kaip tik paskatino veikti, ir jie įsteigė pirmą reikšmingą homoseksualų emancipacijos organizaciją JAV — Matačinų draugiją. Sį vardą draugija perėmė iš Renesanso laikų dvaro linksmintojų, kurie buvo vadinami matačinais ir, pasak draugijos įkūrėjų, buvo homoseksualai. Matačinai atmetė visuomenės požiūrį į homoseksualus kaip į nesveikus, ištvirkusius asmenis ir apibūdino juos kaip daugumos engiamą seksualinę mažumą. Homoseksualų terminą pakeitė plačiai Matačinų bendruomenės ir kitų gėjų organizacijų publikacijose vartotas terminas – ho-mofilas, pabrėžiantis homoerotinį potraukį ir meilę, o ne seksą. Homofilų judėjimas plito, 1953 m. lesbietės įsteigė Bilitės dukterų organizaciją, pradėta leisti informacinius biuletenius ir žurnalus. Nors dėl vidinių konfliktų homofdų organizacijoms nepavyko pasiekti daugelio savo tikslų, jų atliktas darbas buvo gyvybiškai svarbus kitai homoseksualų emancipacijos judėjimo stadijai.

1969 m. birželio 27 d. per policijos reidą į pačiame Grinvičo centre įsikūrusį gėjų barą „Stonewall Inn” kdo beveik dvi paras trukusios riaušės, kurių metu 400 policininkų susidūrė su daugiau kaip 2000 homoseksualų minia. Taip gimė „gėjų išsivadavimas”, kuris kartais tapdavo agresyvus. Gėjų aktyvistų susivienijimas, renkant lėšas prezidentinei Niujorko mero Johno Lindsay kampanijai Radio Sičio koncertų salėje, antrankiais prisirakino prie balkono turėklų, įjungė sirenas ir kampanijos dalyvius apipylė atsišaukimais prieš policijos kabinėjimąsi prie gėjų ir les-biečių. Policijos reidai į gėjų barus nutrūko. Padrąsinti sėkmingo pasipriešinimo policijos puldinėjimams, gėjų išsivadavimo aktyvistai atkreipė dėmesį į kitą istorinį priešininką – psichiatrus. 1970 m. kasmetiniame Amerikos psichiatrijos asociacijos (APA) susirinkime gėjų aktyvistai drauge su jiems palankiai nusiteikusiais psichiatrais privertė iškelti klausimą dėl homoseksualizmo išbraukimo iš oficialaus APA psichikos sutrikimų sąrašo. Mokslinių tyrimų medžiaga (ypač Hooker ir Kindsey darbai) buvo kruopščiai studijuojami kelerius metus, kol mokslinis APA komitetas pateikė pasiūlymą homoseksualizmo nebelaikyti psichikos liga ir 1976 m. Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualizmą iš trečiojo „Psichinių sutrikimų diagnozavimo ir statistikos žinyno” (DSM—III). Homoseksualizmas nebuvo įtrauktas ir į kitus du šio svarbiausio Amerikos psichiatrų vadovo leidimus – pataisytą DSM-III ir DSM-IV.

1988 m. Pasaulinė sveikatos organizacija nusprendė homoseksualizmą išbraukti iš pripažintų psichikos ligų sąrašo ir rekomendavo panaikinti teisines kliūtis bendruomenių sveikatos programose. Dešimtojoje tarptautinėje ligų klasifikacijoje seksualinė orientacija pati savaime nėra psichikos sutrikimas.

Lietuvoje, nepaisant konstitucinių lygybės ir privatumo garantijų, savanoriški homoseksualūs santykiai vis dar buvo baudžiami net trejus metus po nepriklausomybės atkūrimo. Lietuva paskutinė iš trijų Baltijos valstybių 1993 m. viduryje panaikino griežtą baudžiamąją atsakomybę už savanoriškus homoseksualius pilnamečių vyrų santykius (BK 122 str. 1 dalis), liko galioti tik antroji straipsnio dalis, numatanti bausmę iki aštuonerių metų kalėjimo už vyrų lytinius santykius su vyrais, naudojant smurtą ar grasinimus, arba atliktus nepilnamečių atžvilgiu. Kaip teigiama Lietuvos gėjų lygos 2000 m. išleistame informaciniame biuletenyje, šis straipsnis įteisino diskriminuojantį brandos amžių gėjų santykiams (18 m.). Gė-jus atvirai diskriminuojančią brandaus amžiaus ribą Lietuvos teisėje savo rezoliucijose kritikavo ir Europos Parlamentas. Diskriminaciją pripažino ir teisingumo viceministras Gintaras Švedas. Laiške Seimo Europos reikalų komitetui jis pažymėjo, kad „tokią nuostatą kritikuoja ir Lietuvos teisininkai, teigdami, kad savanoriškas lytinės aistros tenkinimas tarp lytiškai subrendusių vyrų negali būti pripažįstamas nusikaltimu, nes tokiu atveju nepažeidžiamas nei vyro seksualinis apsisprendimas, nei neliečiamumas”. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs naujas Baudžiamasis kodeksas draudžia diskriminuoti ir kurstyti diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausančius asmenis dėl seksualinės orientacijos. Nusikaltimais ir baudžiamaisiais nusižengimais žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui laikomi tik prievartinis lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su žmogumi prieš šio valią naudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

Literatūra

1. Gėjų ir lesbiečių teisės – žmogaus teisės. Lietuvos gėjų lyga. Vilnius, 2000.

2. Lietuvos gėjų lygos žinios. Lietuvos gėjų lyga. Vilnius, 2003, 2, 3, 4.

3. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. Vilnius, 2000.

4. Mondimore F. M. Homoseksualizmo prigimties istorija. Vilnius, 2000.

5. Psichologija seksualnych otklonenij. Chrestomatija. Minsk, Moskva, 2002.

6. Russel P. 100 įtakingiausių homoseksualistų ir lesbiečių pasaulio istorijoje. Kaunas, 2001.

7. Tkačenko A. A., Vvedenskij G. E., Dvoriančikov N. V. Sudebnaja seksologija. Moskva, 2001.

Z. Kazėnienė, V. Kilikevičienė

Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos

Pranešimas skaitytas III tarptautinėje teismo psichiatrijos konferencijoje “Psichikos lytis – normos ir patologijos aspektai” 2003m. rugsėjo 24-27d., Palangoje.

 

 

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s