Mūsų vaikų baubai – kurie „tikri“, o kurie – susikurti?

 
Kaip susikurti norimą artimą ryšį su vaiku, kai mes galėtume nesunkiai išgirsti vaiką, o vaikas mus? – Ryšį, kuris lemtų tai, kad bus gera ir mums, ir mūsų vaikui?

Vaikų auginimas – tai gyvenimo sritis, kurioje juos auginantiems, globojantiems suaugusiems žmonėms nuolat kyla naujų klausimų ir atsakymų  į šiuos klausimus ieškojimui, mokymuisi nėra pabaigos.

Paprastai pasakius,  artimo ryšio kūrimas su vaiku ankstyvuoju laikotarpiu – tai atsiliepimas, tinkamas reagavimas į vaiko poreikius. Ne tik fizinius (pamaitinimas, sauskelnių pakeitimas), bet ir emocinius, tokius kaip priglaudimas laiku, atsakymas šypsena į šypseną, saugumo jausmo suteikimas, ištariant reikiamus žodžius. Svarbu vaikui leisti suprasti, jog jis yra laukiamas, pageidaujamas ir mylimas… Šis tėvų skleidžiamas rūpestis turėtų būti toks, kad vaikas jį suvoktų kaip pastovų, nuoseklų rūpinimąsi. Tiek fizinis, tiek emocinis nesirūpinimas vaiku sukelia jo nesaugumo jausmą, nerimą ir baimes.

Suaugusių asmenų  baimių, nerimo, nesaugumo šaltiniai gali būti šių jausmų patyrimas vaikystėje dėl artimiausių žmonių, šeimos nepakankamumo rūpinimosi, atsiliepimo į jausmus, nepakankamas fizinių ir ypač psichinių poreikių patenkinimas. Vaiko savijauta gali būti negera, jis gali išgyventi panašius jausmus dėl esamos, matomos aplinkos – tiek realios, tiek rodomos televizijos ekrane. Nesaugus, baugus pasaulis vaikui kelia atitinkamus  nesaugumo, baimės jausmus.

Taip pat panašius jausmus gali formuoti ir vaikų ugdymo įstaigos. Nors jos turėtų lemti tinkamą asmenybės vystymąsi, tačiau ne visada taip būna – kartais ugdymo įstaigos prisideda prie baimių, nesaugumo ir nevisavertiškumo išgyvenimų.

 

Ko vaikas tikėsis iš pasaulio?

 

Į vieną sudėtingą klausimą – „iš kur vaikui kyla baimės?“ lyg ir radome atsakymą. Vienos jų gali  turėti realų pagrindą, o kitos būti paties vaiko susikurtos. Kad mes sužinotume apie vaiko vidinį pasaulį – apie jų pačių susikurtas baimes – būtina pasinerti į jo vidinį pasaulį. Vienintelis kelias patekti į jį – šnekinti vaiką, kalbėtis su juo, stebėti jį žaidžianti kartu. Vaikas jums būtinai papasakos apie tai, kas jam rūpi, kas jį baugina ar džiugina.

Itin svarbu artimiausiems žmonėms (mamai, tėčiui, kitiems globėjams) skirti vaikui kuo daugiau dėmesio, jausmų, globos, meilės ir švelnumo bent per kelis pirmuosius metus. Augantis vaikas savo pasaulį susikuria, reaguodamas į aplinkinius įvykius, emocijas. Taip plečiasi vaiko patirtis, gilėja supratimas ne tik apie savo šeimą. Pradinė patirtis tampa pagrindu jo supratimui apie visą pasaulį. Vėliau – kai vaikas turės susiformavęs tvirtą saugumo ir pasitikėjimo aplinkiniu pasauliu jausmą – galbūt bent dalį to, ką suteikia tėvai, vaikui galės suteikti ir kiti žmonės.

Augant vaikui, tos vis sudėtingesnės situacijos, su kuriomis jis susiduria, ne visada yra palankios jam. Kartais jos vaikui palieka skaudžia patirtį, lemia baimės, neaiškumo jausmus, vaikas  nežino, kaip su jais „tvarkytis“. Jei lieka tokie neišsiaiškinti vaiko nerimo ir baimės jausmai, jie gali likti ilgą laiką, turėti pasekmių toliau vystantis jo asmenybei.

Todėl mums būtina kantriai kartu su savo vaikais stengtis aiškintis, ką jiems reiškia įvairios situacijos. Jeigu jos yra grėsmingos, kelia baimę ir nerimą, būtina pasistengti vaiką nuraminti, o svarbiausia tada – žengti kitą žingsnį, t. y. padėti į situaciją pažvelgti kitaip. Iš tiesų mūsų visų – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų sėkmės ir nesėkmės pirmiausia priklauso nuo to, kaip mes patys žiūrime į pasaulį ir ko tikimės iš jo…

 

Kad nesusidarytų uždaras ratas

 

Iš tiesų vaikų problemos dažnai yra ne vien tik jų problemos. Tik visada lengviau problemą įžvelgti kitame, o ne savyje. Vaiko  problema labai dažnai atspindi jo tarpusavio ryšių su suaugusiuoju problemas.

Pavyzdžiui, vaiko hiperaktyvumo – padidėjusio judrumo, sumažėjusio dėmesingumo –  priežastys iš tiesų yra įvairiausios. Tačiau vaiko hiperaktyvumas negali sumažėti, jei tokio vaiko mamai dėl nuovargio – didesnio nei normaliai esant didesniam vaiko aktyvumui – vis sunkiau priimti hiperaktyvaus vaiko emocijas, į jas atsiliepti. O šio vaiko reikalavimai vis auga, ir nesulaukdamas reikiamo emocinio atgarsio jis tampa vis aktyvesnis ir aktyvesnis. Jo elgesys darosi vis destruktyvesnis. Tokiu būdu susidaro lyg ir uždaras ratas.

Tokiu atveju galėtų labai padėti kiti artimieji. Trūkstamą dėmesį vaikui galėtų skirti seneliai, kiti giminės. Poveikis būtų dvejopas – tuo metu pailsėtų nuo vaiko hiperaktyvumo pervargę tėvai, o vaikas gautų naujos psichinės patirties, bendraudamas su kitais žmonėmis. Tada sėkmingiau į tokio vaiko jausmus reaguotų ir jo mama, tėtis…

Kiekvienas vaikas yra kitoks, – su vienu vaiku  kurti ryšius lengviau, o kitas vaikas gali reikalauti begalinio tėvų atsidėjimo ir kantrybės. Jei vaikas yra jautresnis, sukeliantis daugiau sunkumų, patiems tėvams reikėtų palaikymo ir supratimo, jų kaip tėvų kompetencijos sustiprinimo. Kartais – paprasčiausio gero žodžio, žvilgsnio iš šalies.

Mums, tėvams, svarbu ne kaltinti save, kad kažko dėl vaiko nepadarome, bet suvokti, koks yra emocinio ryšio lygmuo. Suvokti, kaip mes jaučiamės būdami su savo vaiku, ir kokias mintis, jausmus, požiūrį į pasaulį perduodame savo vaikui. Dažnai vaiko problemą vertinti atsiejant ją nuo savęs yra lengviau negu vertinti ją kaip susiformavusių motinos ir vaiko (ar tėvo ir vaiko) ryšių pasekmę. Padėti vaikams nepasikeitus tėvų požiūriui į juos dažnai praktiškai nėra galimybių. Kartais tai neįmanoma pirma nepadėjus jų tėvams. Siekiant pagerinti tėvų ryšį su savo atžalomis, teigiamos įtakos gali turėti savo pačių kaip tėvų arba asmeninių sunkumų išsakymas psichoterapeutui, sulaukiant jo palaikymo ir patarimų.

 

Paprasčiausia „psichoterapija“

 

 

Elenytė pradėjo labai bijoti eiti į mokyklą po to, kai buvo išjuokta ir pažeminta vaikų, nes buvo nepasiruošusi pamokai. Mergaitės baimės jausmas praėjo po, kai ji išsakė savo jausmus ir išgyvenimus psichoterapeutei, pasijuto jos suprasta ir palaikoma, tada pasireiškė kiti jausmai, pasikeitė savijauta.

Kaip elgtis su vaiku, kaip tenkinti jo poreikius dažniausiai tėvams pasako nuojauta, nes ne dažnai mamai kilus neaiškumų ir sunkumų ji keliauja pas vaikų psichiatrą ar psichoterapeutą. Kas svarbiausia psichoterapiniame ryšyje arba dėmesingų tėvų ryšyje su savo vaiku ?

Pagrindinis vaistas ir receptas patiems tėvams siekiant iš dalies atlikti „psichoterapeuto“ vaidmenį vaikų atžvilgiu jiems augant lieka tas pats – įdėmiai klausytis vaiko, iš tiesų domėtis juo ir neleisti tam domėjimuisi mažėti vaikui augant, bręstant, taip pat jau ir tapus paaugliu. Nepatirdamas dėmesio, meilės, nesijausdamas saugus ir pripažintas, bet kokio amžiaus vaikas negali normaliai augti, tapti sveika asmenybe. Daugelio paauglių problemų priežastis – šalti jų santykiai su tėvais. Vaikui, kad nekiltų naujos baimės, reikia sukurti atitinkamas sąlygas – kad jis nejaustų nerimo, nepasitenkinimo.

Ypač paaugliai demonstruoja savarankiškumo, nepriklausomybės poreikį, tačiau tai nereiškia, jog jiems nereikia tėvų palaikymo, supratimo, šiltų ryšių su jais. Maloni bendra veikla, nuoširdus domėjimas dukros ar sūnaus sėkmėmis (ypač nesėkmėmis) mokykloje ir – tokiu būdu – vaiko patirties apmąstymas kartu, stengiantis ją suprasti, būtų pati paprasčiausia „psichoterapija“, kuri įmanoma savuose namuose.

Kad būtų suprasti vaiko išgyvenimai, savijauta nuoširdaus pokalbio metu, svarbiausia leisti jam suprasti, kad yra priimamas toks, koks yra, priimamos jo nesėkmės. Jis turi būti palaikomas, sustiprinant jo tikėjimą, kad, pavyzdžiui, pasiseks tai, kas nepasisekė.

Su vaiku nuoširdžiai ir draugiškai elgiantis stiprinamos kitos vaiko savybės (ypatingai tos, kurios lemia, kad yra dalykų, kurie jam sekasi), pripažįstami jo sugebėjimai. Vaikui reiškiamas pritarimas, suteikiama parama.

Sekantis etapas bendraujant su vaiku – kitokio vaiko supratimo, mąstymo apie draugus, vaikų kolektyvą formavimas, skatinant patį vaiką keisti jo elgesį su bendraamžiais. Toliau turi būti stiprinamas vaiko savo sėkmės suvokimas, savo vertės įsisąmoninimas. Jei šis etapas yra sėkmingas, vaiko baimės dažniausiai praeina. „Baubai“ lieka ramiai tūnoti tolimiausiame kamputyje po lova.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s