Reforma…

public or privateŠios vasaros pabaigoje teko nemažai pabuvoti gydymo įstaigose ir pamatyti jų problemas ne tik kaip gydytojai, bet kaip žmogui, besinaudojančiam jų paslaugomis.

Dažnai, kai įmanoma vertinti vienas ar kitas paslaugas, žmogui atšaunama: tu nesi šios srities specialistas, todėl negali objektyviai vertinti. Šiuo atveju man vertinti nėra lengva, nes aš esu specialistė, gydytoja, man norėtųsi, kad medicinos srityje viskas būtų tik gerai. Atrodytų geras paukštis neturėtų savo lizdo teršti…

Ar matomi pokyčiai realybėje, skambiai įvardinami, kaip sveikatos reforma? Jei nieko nebūčiau skaičiusi, girdėjusi, kad vykdoma tokia sveikatos reforma, tai eilinėje valstybinėje poliklinikoje atėjusi maždaug po metų, nelabai galėčiau pasakyti, kas joje pasikeitę. Kad pakliūti pas bet kokį gydytoją sergančiam žmogui tą pačią ar artimiausią dieną neįmanoma – nėra talonų. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, reikia sergančiajam laukti nuo kelių dienų – iki kelių mėnesių. Sulaukus eilės pas gydytoją, vėl panašiai tiek reikia laukti, kada bus atlikti tyrimai. Kartais duodamas taip vadinamas papildomas talonas, bet patys žinote, ką reiškia būti kažkur „papildomam“.

Jau sulaukusį eilės (po kelių savaičių ar net mėnesių) pas gydytoją žmogų dažnai nustebina du dalykai: arba ten visai nėra laukiančių žmonių (nors teko laukti ne dienomis…) arba ištverti ten laukiančių žmonių kautynes…Atrodytų, ko čia kautis. Bet beveik kiekvieną kartą atsiranda kokių nors problemų tarp pervargusių nuo laukimo ir nuo ligos pacientų ir pervargusių nuo nežinomybės, atlyginimo neatitinkančių reikalavimų iš vadovybės medikų. Medikai valdiškose įstaigose paniurę, pavargę, nerodantys dėmesio ir intereso pacientui, arba rodantys tik tiek, kiek būtina…Kas yra atsitikę? Juk į mediciną paprastai stoja žmonės mėgstantys besirūpinti kitais, padėti jiems?

Ar sergančiam žmogui, patikinčiam savo sveikatą į kitų rankas iš tiesų pakanka gauti to „kiek būtina“? O kodėl tada, kai žmogus moka dar kartą už medicinos paslaugas (turiu omenyje privačias įstaigas), (nežiūrint to, kad daug metų sąžiningai moka įmokas sveikatos sistemai), tada jis gauna visas įmanomas paslaugas, tyrimus, dažniausiai pakankamą kompetenciją (deja, bet privačiose įstaigose irgi kartais pasitaiko nepakankamai kompetentingų gydytojų, kaip ir visose srityse reikia domėtis ir būti budriems). Tai ar begalioja posakis, kad „už pinigus sveikatos nenusipirksi ?“ Pačios sveikatos – ne, bet geresnę priežiūrą, išsamesnius tyrimus, atidesnį gydymą – taip, ko pasekoje – atsiranda ir geresnė sveikata.

Tai ar bereikia stebėtis, kad turintis finansinę galimybę rinktis, net neabejodamas žmogus pasirenka privačią įstaigą. O turintis mažiau finansinių galimybių, bet daugiau pažįstamų – renkasi pažįstamus medikus. Na, o likusieji lieka vargti eilėse ištroškę dėmesio ir atjautos, keiksnojantys visa tai gaunančius kitur …

Įdomu tai, kad giriančiųjų valdiškas gydymo įstaigas, darančių jose reformas, jų pačių beveik niekada netenka sutikti šių įstaigų koridoriuose ir eilėse prie registratūrų. Ar tai reiškia, kad jie nesensta, neturi problemų ir neserga? O jei serga, tai kaip ir kur gydosi jie?

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s