Vaikų ir paauglių, patyrusių seksualinę prievartą, išnaudojimą, sunkumai ir realybės suvokimo pakitimai

Pranešimas skaitytas 2013 m. spalio 4d. VIII-oje tarptautinėje teismo psichiatrijos konferencijoje “Tikrovės atspindys – norma ir patologija” Palangoje.

Šiame straipsnyje pateikta prezentacijose naudota grafinė medžiaga ir tekstas.

Straipsnis gali šiek tiek nesutapti su skaitytu minėtu pranešimu konferencijoje, nes pranešimo metu buvo kai kurių interpretacijų ir atsakymai į klausimus.

Straipsnis dar bus papildytas, atlikus kai kuriuos papildomus tyrimus, ir bus išleistas moksliniame žurnale “Sveikatos mokslai” 2014m. 1nr.


(darbe remtasi 2010 ir 2012 metų AKTPPE,  ambulatorinių kompleksinių teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizių, medžiaga)

Darbo tikslas

  • Analizuoti vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, psichikos būsenas.
  • Parodyti, kad vaikams psichikos traumą sukelia ne tik patirta prievarta, bet ir tolimesnės teisinės procedūros bei apklausos, neprofesionalūs įvairių institucijų atstovų veiksmai bei nesavalaikė pagalba.
  • Atkreipti dėmesį, jog vaikų būsenų pakitimai ir pasekmės gali būti ilgalaikiai.

Tyrimo objektas

Vaikai, patyrę seksualinę prievartą, dalyvavę  2010 – 2012 metų laikotarpiu  ambulatorinėse kompleksinėse teismo psichiatrijos  psichologijos ekspertizėse, vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje, Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie SAM; šių vaikų realybės suvokimas. Panaudota šių ekspertizių vaikų apklausų medžiaga. Tirti visi per šį minėtą laikotarpį ekspertizėse buvę vaikai: 177 mergaitės ir 56 berniukai nuo 3 iki 18 metų amžiaus.

Metai

Mergaitės

Berniukai

Viso

2010

110

40

150

2012

67

16

83

Viso

177

56

233

Darbo ypatybės

Analizė atlikta remiantis pačių vaikų tyrimais, pasakojimais bei išgyvenimais ekspertizių metu, šių vaikų apklausų medžiaga. Lyginama seksualinė prievarta prieš vaikus ir paauglius, kuriems ekspertizės buvo atliktos 2010 m. (šio pobūdžio tyrimų bei ekspertizių pakilimo metais) ir 2012 metais Lietuvoje.

Įvadas

Seksualinė prievarta prieš vaikus, paauglius nėra nauja tema. Paskutiniais metais apie tai kalbama vis daugiau, vaikų seksualinė prievarta tampa aktualia problema, verčiančia ieškoti vis naujų būdų kovai su ja, nes valstybė ir visuomenė, mes visi privalome apsaugoti vaikus nuo prievartos.  Tačiau vaikų seksualinę prievartą ir toliau nėra taip lengva atskirti, pastebėti ir atskleisti. Vaiko teisių apsaugos tarnybos dažnai gali įsikišti tik jau tada, kai vaikas yra akivaizdžiai sužalotas.  Net ir sužinojus apie seksualinę prievartą išlieka sudėtingumas tiek teisiškai, tiek emociškai, tiek socialiai apginti vaiką bei padėti jam išgyventi šią krizinę situaciją.  Čia dažnai pasireiškia tarpinstitucinių įstaigų darbo spragos bei trūkumai.

Kodėl vaikai apie patirtą prievartą dažniausiai nepapasakoja iš karto ar iš viso nepapasakoja?

  • Dažnai būna sutrikę ir nežino, ką jiems daryti.
  • Dažnai mano patys esą kalti dėl to, kas su jais vyksta  ar įvyko.
  • Jaučiasi nesaugūs, išgyvena baimę.
  • Jiems sunku pasitikėti kitais žmonėmis.
  • Jei prievarta kartojasi – jis gali beveik visą laiką jaustis baimingi ir nesaugūs.
  • Neretai vaikai yra įbauginti ir prigrasinti savo skriaudėjo niekam nepasakoti apie patirtą prievartą.

Ar visada vaikai supranta, kas su jais vyksta?

Vaikai (ypač mažesni) ne visada supranta, kad tai, kaip su jais elgiamasi, kas jiems yra daroma, yra seksualinė prievarta. Vaikai dažnai yra apgaudinėjami išnaudotojo ir jiems neleidžiama susivokti, kas su jais vyksta iš tikrųjų, kad jų atžvilgiu vykdoma prievarta. Pvz.: sakoma: „visi tėvai (patėviai ar pan.) taip elgiasi su savo dukromis/vaikais. „Tai tiesiog žaidimas, kurį mes žaidžiame“. Vaikams grasinama: „apie tokius dalykus niekam negalima papasakoti, niekas tavęs neužstos, jei sužinos“. Jiems  žadamos bausmės, jei papasakos: mušimas, baudimas. Jei papasakos, žadama susidoroti su juo ar jo artimaisiais. Vaikai nedrįsta apie tai pasakoti, nes bijo pasekmių.

Kodėl seksualinė prievarta taip stipriai paveikia vaiko psichiką?

  • Vaiką skaudžiai paveikia pats įvykis.
  • Vaikas, patyręs seksualinę prievartą, įtraukiamas į baudžiamąjį procesą, ir šiose bylose pagrindiniu informacijos šaltiniu tampa nukentėjusio vaiko parodymai.
  • Įtariamieji, pasitelkę advokatus,  visokiausiais būdais išsisukinėja, stengdamiesi paneigti vaiko parodymus. O nukentėjusio vaiko atstovai dar labai dažnai neturi tokio gynėjo (advokato).
  • Vaikai nėra tinkamai apsaugoti nuo antrinio traumavimo baudžiamojo proceso metu: egzistuoja būtinybė vaikui duoti parodymus, net ne vieną kartą dalyvauti apklausose bei tyrimuose, kartais net vėl susitikti su įtariamuoju. Visa tai  dažniausiai vaikams sukelia  pakartotinę arba taip vadinamą antrinę traumą (retraumatizavimas).

Antrinis (pakartotinas) traumavimas arba retraumatizavimas

Šį vaiko traumavimą sukelia:

  • Nepalaikančios, nepriimančios, neigiamos vaiko artimiausios aplinkos reakcijos. (šeimos, mokytojo, draugų) reakcijos.
  • Netinkamas apklausiančiųjų vaiką ar teikiančiojo jam „pagalbą“ elgesys, kai vaikas nėra adekvačiai priimamas emociškai, jam  rodomas abejingumas, nejautrumas, nusistebima iš jo pasakojimo. Toks elgesys su vaiku dar labiau sumažina jo saugumo jausmą.
  • Vaiko dalyvavimas teisme ir kitose teisinėse procedūrose jam kelia nerimą, baimę, todėl dėl tokios įtemptos emocinės būsenos, vaikas nebegali ramiai ir aiškiai galvoti, prisiminti realių įvykių, suteikti pakankamai aiškių parodymų.
  • Įvykis paviešinamas, prasideda patyčios.
  • Vaikas ne laiku paimamas iš šeimos, kurioje vyksta prievarta, o vėliau vėl grąžinamas į ją (tokiu būdu problema ne tik neišsprendžiama, ji dar labiau slepiama tokioje šeimoje, vėliau dar sunkiau atpažįstama ir nustatoma)

Patyrusio seksualinę prievartą vaiko pakinta emocijos ir jausmai

Požymiai, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą, kiekvienam vaikui būna skirtingi. Tačiau yra ir bendrų požymių bei tendencijų, padedančių atpažinti ir įvardinti prievartą. Šių vaikų emocijos būna stiprios, greitai kintančios. Šie vaikai, dažniau nei jų bendraamžiai būna liūdni, užsisklendę, išsako savižudiškas mintis, nepasitikėjimą kitais žmonėmis.             Dažnai jaučiasi  sutrikę ir nežino, ką jiems daryti . Vaikai, patyrę seksualinę prievartą, išgyvena skirtingus jausmus sau, prievartautojui, aplinkai.

Vaiko jausmai sau: pyktis, neapykanta, kad negali pasipriešinti prievartai, bejėgiškumas, gailestis sau, kaltė, baimė, nesaugumas. Vaiko jausmai aplinkai: nepasitikėjimas aplinkiniais, neapykanta jiems už tai, kad jie nieko nemato, nepastebi, kad nieko nedaro.  Vaiko jausmai prievartautojui: tai gali būti ne tik pyktis šiam žmogui. Bet, kai prievartaujantis vaiką asmuo yra artimas jam žmogus (šeimos narys, globėjas, mokytojas ar pan.): vaikas jam jaučia ambivalentiškus jausmus: jis ir myli šį asmenį, ir nekenčia jo, pyksta ant jo.  Tokiu atveju, vaiko gyvenimas tampa dvilypis. Prievartautojas vienokį elgesį demonstruoja viešumoje,  šeimoje ir prievartauja vaiką, likus jiems dviem.

Psichosomatiniai sutrikimai

Negalėdamas išreikšti savo sunkumų žodžiais, vaikas „leidžia“ kalbėti savo kūnui: prievartą patyrę vaikai dažniau nei bendraamžiai skundžiasi galvos, pilvo, skrandžio skausmais, turi miego, nerimo, valgymo sutrikimų, dažniau nei kiti vaikai šlapinasi į lovą.

Vaiko, patyrusio seksualinę prievartą, elgesio pakitimai atsiranda dėl suvokimo, mąstymo, pažintinių  pakitimų

Todėl vaiko elgesys gali tapti priešiškas, agresyvus, impulsyvus, delinkventinis. Arba atvirkščiai vaikas gali būti bailus, nuolankus, pataikūniškas, nedrįstantis išreikšti savo nuomonės, elgiasi taip, lyg būtų nematomas. Vaikas ima nuvertinti  save, mano, kad visi žmonės dėl to, kas atsitiko su juo (jis patyrė prievartą), jį laiko „blogu“, todėl ir ima elgtis atitinkamai (kaip „blogas“).

Mokykloje sunkumai iškyla, nes  vaikui sunku sukaupti ir išlaikyti dėmesį; jis gali pradėti vengti eiti į mokyklą. Vaikas gali pradėti elgtis ne pagal savo amžių – itin brandžiai arba, priešingai, labai vaikiškai, norėdamas pritapti prie aplinkos, gauti iš jos palaikymą ir dėmesį.

Dar vienas elgesio pakitimas dėl seksualinės prievartos – seksualizuotas elgesys

Seksualizuotas elgesys patvirtina, kad vaikas yra patyręs seksualinę prievartą. Friedricho ir kt. (1991) tyrimas parodė, kad beveik 3/4 prievartą patyrusių berniukų ir 2/5 prievartą patyrusių mergaičių pasižymi pernelyg seksualizuotu elgesiu, pavyzdžiui, labai daug arba viešose vietose masturbuojasi, turi polinkį dažnai ir su įvairiais žmonėmis kalbėti apie seksualinius dalykus, turi itin daug, ne pagal amžių seksualinių žinių.

Teismų problemos

O  teismai ir toliau  tebėra orientuoti į suaugusiųjų psichologiją (neįsisąmoninama, kad vaiko psichologija yra kita, jis nėra mažas suaugusysis), todėl vaikui keliami nepagrįsti reikalavimai. Vaikas dėl nepilnai išsivysčiusių psichikos (kognityvinių, atminties ir kt.) funkcijų jau po kurio laiko (kelių mėnesių ar pusmečio) patirtus įvykius gali suvokti, prisiminti ir perteikti kitaip, duoti kitokius parodymus, nei buvo užfiksuoti tuoj po įvykio (pvz. patirtos prievartos). Tokiu atveju itin svarbu suprasti vaiko psichologiją, jo emocinę būseną, išgyvenimus, ir sugebėti atsirinkti jo pasakojimuose. Teismuose tokiu atveju kyla daug nesklandumų ir sumaišties, nežinoma, kaip paaiškinti tokį vaikų elgesį, nelabai imama tikėti psichiatrų ekspertų, kitų specialistų parodymais, pamirštama, kad vaikai yra besivystančios asmenybės, turinčios specifinių raidos ir emocinių poreikių, jų suvokimas bei kognityviniai gebėjimai nėra galutinai išsivystę, jie kinta. Jeigu netikėti specialisto paaiškinimais, tai kuo tada galima tikėti? Kaip bebūtų gaila, teismai mūsų šalyje kartais išlieka labiau orientuoti į nusikaltusiuosius suaugusius nei į nukentėjusiuosius vaikus.

Mano tyrimai

Atlikdama savo tyrimą, norėjau sužinoti, ar daugėja, ar mažėja šio pobūdžio bylose vaikams ekspertizių Lietuvoje paskutiniais metais. Tyrimo rezultatai parodė, kad 2012 metais buvo atlikta gerokai mažiau ekspertizių patyrusių seksualinę prievartą vaikams, palyginus su 2010 metais. Jei 2010 metais buvo atlikta 110 ekspertizių mergaitėms ir 40 berniukams. Tai 2012 metais  mergaitėm atliktos 67 ekspertizės, berniukams – 16. Tai yra 2012 metais šio pobūdžio ekspertizių, lyginant su 2012 metais, sumažėjo beveik per pusę. Jei išskirti pagal lytį, ypač jų sumažėjo – beveik 2/3 berniukams.

019M7mpjZiBwe_y3EPyNoW05-iVfgShitI5z6NxVUx3vp5KS4J_Tj7LtkRn3


Ekspertizių pasiskirstymas pagal amžiaus struktūrą berniukams

Jei 2010 metais vyraujantis berniukų, patiriančių seksualinę prievartą amžius buvo 9 – 14 metų, tai 2012 metų duomenys parodė, kad šiais metais seksualinę prievartą daugiausia patyrė jaunesnio amžiaus  berniukais, t. y. nuo 4 iki 8 metų.

JcQbyLGurCmBDXBr6200t_lBzO2beTtbwkjUWa2xODt1RkyeR_sBA0FDq_gC

Amžiaus struktūra. Berniukai 2010m.

ufTtqo6Lp4_w7QyXwOyzKbchMuf_NueaHPLG_TIrvXt3qGrrcGtXvSUirNxn

Amžiaus struktūra. Berniukai 2012m.

Ekspertizių pasiskirstymas pagal amžiaus struktūrą mergaitėms

mergaičių, patyrusių seksualinę prievartą, pasiskirstymo pagal amžių tendencija išliko labai panaši: dažniausiai prievartą patirią mergaitės nuo 9 iki 14 metų, antroje vietoje sudaro grupė paauglių nuo 15 iki 18 metų. Ir mažiausią grupę sudaro mažametės mergaitės nuo 4 iki 8 metų amžiaus.

Mergaitės. 2010m.

Amžiaus struktūra. Mergaitės. 2010m.

tAl3tAvTDmhk0DVvjkQs3fE5RDeb0yCYK40U6a7q1ANOJ28N5IS6mpQh4Ieq

Amžiaus struktūra. Mergaitės. 2012m.

 

 Vyraujantys psichikos sutrikimai vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą

Darbo metu buvo lyginama, kokie psichikos sutrikimai buvo nustatyti ir vyravo 2010m . bei 2012 m.

wthsrFQhLKEqJxmLV_chcFM7B_3g8ZQ1LF6NLVNlPdtYKI8slVUzzwFR53-d

Psichikos sutrikimai. Berniukai 2010m.

bwXTESQjiqVisUWZYJ_SJgSCbq_GX4F8ujZpZ6sqJVRC1IW274f3OojxnDRn

Psichikos sutrikimai. Berniukai 2012m.

_X2Goc_pPgy2wFtw5vNJ-t8KSSTKbWlyfmDN7t2dG93X2mqK_A4gwQc4-bq9

Psichikos sutrikimai. Mergaitės 2010m.

rkpOEaIw_V-HApYwuS68IwP0HY4LVYG7FhY7OsiBYdWxYFzNosW5-K9YbtdP

Psichikos sutrikimai. Mergaitės 2012m.

Grafinė nustatytų vaikams psichikos sutrikimų išraiška rodo, kad apie 1/3 visų sutrikimų vaikams, patiriantiems šią prievartą sudaro protinis atsilikimas (šis sutrikimas jiems būna nustatytas iš mažens, įgimtas). 1/3 sudaro ūmūs stiprūs stresiniai sutrikimai: reakcijos į stresą, potrauminio streso sutrikimas bei adaptacijos sutrikimai. Lijusį 1/3 sudaro ryškūs emocijų ir elgesio sutrikimai.

 Vyraujantys prievartos šaltiniai

pVVePHv9ZaiTN66qAlB4RAwmnJ5rDh9WDjVm_v1qHc4XdvQcZ41ht8Lao1LcVos tik keli procentai (iki 10 procentų) vaikų patiria seksualinę prievartą iš visai nepažįstamų asmenų. Apie 20 – 30 procentų vaikų patiria seksualinę prievartą iš artimų žmonių, apie 25 procentus – iš mažai pažįstamų asmenų ir didžiausią prievartautojų grupę – apie 40 procentų sudaro neblogai pažįstami žmonės. Reikia pastebėti, kad 2012 metais lyginant su 2010m., itin sumažėjo bylų, kurioje būtų įtariami seksualine prievarta itin artimi asmenys – vaikų tėvai, patėviai, broliai. Ką tai galėtų reikšti?  Ar, kad iš tiesų nusikaltėlių sumažėjo, jie suprato, kad už tokį nusikaltimą bus nubausti. Ar, kad šie nusikaltimai itin uždarose aplinkose – šeimose – tapo dar kruopščiau slepiami ir sunkiau ištiriami?

Neigiamas seksualinės prievartos vaikystėje pasekmes patvirtina atlikti tyrimai su suaugusiais žmonėmis, kurie vaikystėje patyrė šią prievartą. Šie tyrimai rodo, jog net vienintelė vaikystėje patirta prievarta gali turėti įtakos visam tolimesniam jau suaugusio žmogaus gyvenimui.  Tai yra tokie žmonės suaugę turi bendravimo su kitais žmonėmis, ypač priešingos lyties atstovais, sunkumų, jie nepasitiki kitais žmonėmis, vengia užmegzti artimus ir intymius santykius. Vaikystėje patyrus prievartą, dažnesni nerimo, depresijos, savižudybės atvejai jau suaugus.  Taip pat seksualinė vaiko prievarta,  vaiko įtraukimas į seksualinę veiklą, padidina prievartos grėsmę jau suaugus . Moterys, vaikystėje patyrę seksualinį išnaudojimą, prievartą, ir negavę adekvačios savalaikės  pagalbos, dažnai blogai vertina save, dėl to gali tapti seksualiai išnaudojamomis.

Išvados

Vien dėl seksualinės prievartos atskleidimo vaiko savijauta nepagerėja.

Vaikai (ypač mažesni) ne visada suvokia patiriantys seksualinę prievartą.

Seksualinės prievartos pasekmės gali pasireikšti ne iš karto; laikui bėgant jos gali sunkėti.

Didžiajai daliai vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, t. y. apie 90 procentų, nustatomi vienokie ar kitokie  psichikos sutrikimai.

Vaikų, paauglių patyrusių seksualinę prievartą, realybės suvokimas pakinta: vaikas nuvertina save, pasaulį ima suvokti kaip priešišką jam, atsiranda nesaugumo jausmas, nepasitikėjimas kitais žmonėmis, sutrinka jo tarpusavio ryšiai, ypač ryšiai su priešinga lytimi.

Pakartotinės vaikų apklausos (apie buvusią prievartą), neprofesionalūs įvairių institucijų darbuotojų veiksmai,  vaikų dalyvavimas teismuose, užsitęsę teisinės procedūros, vaikus traumuoja pakartotinai, stiprina jų nepasitikėjimą aplinka bei didina neigiamas seksualinės prievartos pasekmes.

Vaikas gali pasveikti tik tada, kai jis nebepatiria prievartos,  jis pats ir jo šeima gauna visapusišką psichologinę, socialinę, teisinę pagalbas, jo nebeliečia teisinės procedūros.

Vaikams, negavusiems tinkamos savalaikės pagalbos ir palaikymo dėl patirtos seksualinės prievartos vaikystėje, psichikos sutrikimai bei kitos ilgalaikės neigiamos pasekmės išlieka  ilga laiką, net suaugus.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s