Psichologinės vaikystės traumos

Kodėl  mus domina psichologinių vaikystės traumų tema, net tada, kai jau tampame suaugusiais?

Kodėl sakoma, kad vaikystė yra itin svarbus žmogaus gyvenimo laikotarpis? O psichoterapeutai, norėdami padėti, daugiau ar mažiau gilinasi į vaikystę?

Pagaliau, kas gi  yra ta psichologinė vaikystės trauma?

Psichologinės vaikystės traumos – tai labiausiai neįsisąmoninti, nuo pat vaikystės žmogaus psichikos nesąmoningoje dalyje paslėpti faktoriai, kurie stipriai veikia tolimesnį žmogaus gyvenimą.  Dažnai tai, ką mes linkę vadinti charakteriu, susiformavusiomis  asmeninėmis savybėmis, – yra susiformavęs tam tikras  gynybų būdas, kaip reaguoti tam tikrose situacijose, kad galėtume išvengti skausmingų  išgyvenimų, prisiminimų bei kitų situacijų, primenančių minėtas situacijas vaikystėje.

Kreipdamiesi į psichoterapeutą, dažniausiai savo problemų net nesiejame su psichologinėmis vaikystės traumomis.  Žmogus, patyręs vaikystės traumų, ir vėliau neatsikratęs jų pasekmių,  paprastai jaučia trukdžius asmenybei augti, nuolatinius vidinius konfliktus, patiria tam tikrus sunkumus, nesėkmes. O iš tiesų, asmuo, patyręs vaikystės traumų, mato netikrą pasaulio vaizdą bei netikrą save. Jam sunku susikurti adekvatų savo paties ir pasaulio vaizdą. Dažnai toks asmuo  linkęs save nuvertinti, kaltinti, smerkti, netgi bausti. Jį nuolat lydi diskomforto jausmas, neleidžiantis būti savimi. Toks žmogus dažnai negali pilnavertiškai „dalyvauti“ gyvenime ir pilnai,  sėkmingai realizuoti savęs, savo galimybių. Jis gali būti itin drovus ar linkęs izoliuotis nuo kitų žmonių,  ar atvirkščiai, gali  būti įžūlus, greitai  įsiskaudinantis  ir linkęs skaudinti kitus.  Tinkamai integruotis tokiam asmeniui ir pajusti pilnavertį gyvenimą trukdo ne kas kita, o jis pats, jo patirtos, bet nepakankamai suvoktos ir  nepakankamai „neutralizuotos“ vaikystės traumos.

Vaikystės traumos – tai ne būtinai patys skaudžiausi ir baisiausi įvykiai: prievarta, išnaudojimas, netektys. Tai gali būti jausminių išgyvenimų stoka šeimoje, neadekvati konkurencija tarp vaikų, manymas, jog esi mažiau mylimas nei kitas šeimos narys, tėvų meilės ir dėmesio stoka ir t.t.

Vaikas neturi pasirinkimo su kuo jis gyvens, kas bus jo tėvai, negali paprašyti tėvų elgtis su juo brandžiai ir atsakingai. Pats vaikas netgi negali suprasti daugelio dalykų.  Negali nuraminti savęs,  negali  įvardinti skausmingų patirčių. Nuraminti, priglausti ir padėti suprasti vaikui turėtų jo tėvai. O jei taip nėra? Jei ryšys su broliu ar sese greičiau primena kovos lauką, o ne broliškus/seseriškus santykius? O tėvai elgiasi visai ne taip, kaip norėtųsi ar kaip rekomenduojama vaikų auginimo vadovėliuose. Taigi, vaikystės psichologinės traumos gana dažnos.

Vaikystės traumos būna išgyvenamos ne tik skurdžioje aplinkoje, apleistoje šeimoje.  Dažnai tai patiriama iš išorės „tvarkingose“ šeimose , kai vaiko aplinkoje nesukuriama saugumo, pasitikėjimo, adekvataus emocinio atsako atmosferos.  Vaikas nė kiek ne mažiau yra traumuojamas, kai alksta nuo emocijų  trūkumo, stokoja sveiko tėvų atspindžio apie save ir pasaulį.  Tai nėra toks jau retas reiškinys mūsų laikotarpiu: dažnai tokie tėvai net nesuvokia traumuojantys savo vaiką, ima teisintis, jog aprūpinantys vaiką materialiai, o emocijos, išgyvenimai,  tai jau čia tikrai „ne  pirmaeilis dalykas“.  Dažnai psichologiniai sunkumai palieka dar didesnius randus nei materialiniai.  Todėl net ir sunkiausiais materialiniais laikais turi būti atsiliepiama į vaiko emocinius poreikius.  Šiuolaikiniuose vaikų globos namuose   vaikai stokoja jokiu būdu ne daiktų, ne materialinių vertybių, tuo jie yra aprūpinami. Jie nejaučia tikros namų dvasios, besąlygiško artimo žmogaus rūpesčio ir atsidavimo, viena ar kelios auklėtojos negali sukurti saugaus motiniško ryšio su kiekvienu ten gyvenčiau vaiku, todėl vaikui ta aplinka tampa be dvasios, kaip ir vėlesnis jo gyvenimas…

Taigi, kiekvienas žmogus, būtent jau vaikystėje susikuria  savo  gyvenimo „scenarijų“,  tuo metu kaip „tinkamiausią“, nors vėliau šis „scenarijus“  (elgesys, reagavimas, gynybos) dažniausiai tampa visai nenaudingu. Jei asmeniui, patyrusiam vaikystės psichologinę traumą, nesusiklostys tam tikros aplinkybės, kurios atvers jam akis ir padės pamatyti pasaulį kitokį ir kitokiomis spalvomis nei jis buvo „susikurtas“ vaikystėje, t.y. realų, jam teks nugyventi pagal susikurtą „scenarijų“ ir visą likusį savo gyvenimą.

Taigi, jau pats terminas „vaikystės traumos“ rodo kažką neigiama, kažkokią naštą, randą, ko anksčiau ar vėliau reikėtų atsikratyti, jeigu nenorime tapti savo nesėkmių įkaitais.

Pirma, ką galime padaryti būdami tėvais, šviestis, ugdyti savo tėvystės žinias ir įgūdžius, stengtis  būti pakankamai gerais tėvais: atsiliepti ne tik į materialius, bet į įvairius gyvybiškai svarbius emocinius vaiko poreikius: būti matomam, įvertintam, vienodai mylimam, kaip ir kiti sesės, broliai (priklausomai nuo vaiko amžiaus). Pvz.:  augant pametinukams vaikams, vyresnysis netaps nelaimėliu, jei tėvai sugebės abiems dėmesį paskirstyti tolygiai. Dažnai, gimus jaunesniam vaikui, vyresnysis „pamirštamas“, net nepagalvojama, kad tai irgi gali tapti jam trauma, „gyvenimo scenarijumi“  visam gyvenimui. Vėliau toks buvęs vyresnysis vaikas  gali jaustis gaunantis nepakankamai dėmesio, apleistas, prastesnis, blogesnis nei kiti ir, pats būdamas jau tėčiu ar mama, nesąmoningai tebereikalauti dėmesio sau, nesąmoningai konkuruoti su partneriu ir t.t.

Antra, ką galime padaryti, jau būdami suaugusiais asmenimis: vien tik tėvų smerkimas, kad jie perteikė mums tam tikrą netinkamą elgesio, reagavimo būdą, nedavė pakankamai šilumos ir pan., tikrai nepadės.  Nepadės ir vien tik suvokimas, kad taip buvo šeimoje.  Išeitis – skirti energiją ir laiką ne tik tėvų kritikai, bet nuolatiniam savo savivertės ugdymui:  savo paties emocijų prasmingam išgyvenimui (susikurto „scenarijaus“ peržiūrėjimui), savo reakcijų ir  elgesio keitimui.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s