Nerimo šaknys

Nerimas2.pdfMano nuomone, pokalbių apie nemalonias emocines būsenas niekada nebus per daug. Psichologų ir psichiatrų praktikoje nerimo ir panikos sutrikimai yra vieni sudėtigesnių ir neaiškesnių. Psichologinio nerimo priežastis nėra itin paprasta nustatyti, o pašalinti – juo labiau. Kaip ir bet kokie kiti žmogaus organizme vykstantys pokyčiai, nerimo simptomai turi konkrečią priežastį. Pavyzdžiui, skausmas reiškia, kad tam tikroje kūno vietoje vyksta pasikeitimai, į kuriuos derėtų nedelsiant atkreipti dėmesį. Nors tai nemalonus pojūtis, bet organizmui jis naudingas. Kai kurios ligos, pavyzdžiui, onkologinės, nebūtų tokios klastingos, jei nuo pat pradžių būtų siunčiami aiškūs skausmo signalai.

Tas pats pasakytina apie nerimą ar panikos priepuolius. Šie reiškiniai tėra išorinė kūno išraiška, būdinga vykstant tam tikriems vidiniams organizmo pokyčiams. Deja, neretai sunku įvardyti pokyčius, dėl kurių sustiprėja nerimas ar ištinka panikos priepuolis. Tiek nerimo priežastys, tiek jo išraiškos būna įvairios. Žmogus gali jausti didelį silpnumą, dažną ir stiprų širdies plakimą, taip pat gali svaigti galva, tirpti galūnės, prakaituoti ir drebėti rankos, tačiau šie požymiai būdingi vykstant ne tik psichologiniams, bet ir somatiniams pokyčiams. Be to, žmogų kamuoja nuolat galvoje besisukančios nemalonios mintys, kurių sunku atsikratyti sustiprėjus nerimui ar ištikus panikos priepuoliui.
Taigi nerimo sutrikimas už kitus negalavimus sudėtingesnis dėl to, kad jo pagrindas gali būti tiek psi-chologinis, tiek somatinis. Atsižvelgiant į sutrikimo priežastis, kartais reikia gydyti fizinius negalavimus, o kartais daugiau dėmesio derėtų skirti psichologiniams dalykams. Dažnai psichinė būklė pagerėja susidorojus su sunkumais, baimėmis, netektimis, t. y. tais dalykais, kurie ir sukėlė šiuos jutimus. Bet, kaip minėjau, organizmas yra vientisa sistema, todėl priežastis dažnai gerokai efektyviau surandama ir įveikiama bendradarbiaujant bent keliems specialistams.
Žmogaus psichiką itin veikia ne tik esamos mintys ir sprendimai, bet ir ankstesni išgyvenimai. Ne iki galo ar ne itin sėkmingai išgyventos patirtys gali turėti įtakos dabartinei žmogaus savijautai. Vartojant vaistus būklė kartais laikinai, o kartais ir ilgam pagerėja, tačiau pasąmonė yra tokia galinga, kad neieškant gilesnių psichologinių priežasčių ir (ar)nekeičiant savo mąstymo ar elgesio, žmogus ilgainiui gali grįžti į ankstesnę būseną.
Itin svabu gebėti susidoroti su skausmingais išgyvenimais ir preitimi. Pastarąją būtina suvokti ir išgyventi taip, kad nebeveiktų dabartinio gyvenimo, santykių ir savijautos. Visai neseniai perskaičiau gražią mintį: „Būkime laimingi dabar, nebedejuokime dėl to, kas buvo.“ Žmogus gali būti laimingas tik esamu momentu, kai jo neslegia kiti rūpesčiai ir praeities išgyvenimai. Nėra tokios burtų lazdelės, kuria mostelėjus viskas akimirksniu pasikeistų. Taigi būtina iki galo išgyventi ankstesnius jausmus ir emocijas (ypač skausmingas), įveikti sunkumus, išsiaiškinti simptomus (kūno
kalbą). Svarbiausia į įvairius požymius reaguoti ir spręsti problemas. Apsimesdami, kad nuo šiol viskas bus gerai, bėdų neišvengsime, ypač tuo atveju, jei velkasi sunkumų šleifas iš praeities.

Spausdinta: Sveikatos langas, 2015/10

Advertisements

Psichologinės vaikystės traumos

Kodėl  mus domina psichologinių vaikystės traumų tema, net tada, kai jau tampame suaugusiais?

Kodėl sakoma, kad vaikystė yra itin svarbus žmogaus gyvenimo laikotarpis? O psichoterapeutai, norėdami padėti, daugiau ar mažiau gilinasi į vaikystę?

Pagaliau, kas gi  yra ta psichologinė vaikystės trauma?

Psichologinės vaikystės traumos – tai labiausiai neįsisąmoninti, nuo pat vaikystės žmogaus psichikos nesąmoningoje dalyje paslėpti faktoriai, kurie stipriai veikia tolimesnį žmogaus gyvenimą.  Dažnai tai, ką mes linkę vadinti charakteriu, susiformavusiomis  asmeninėmis savybėmis, – yra susiformavęs tam tikras  gynybų būdas, kaip reaguoti tam tikrose situacijose, kad galėtume išvengti skausmingų  išgyvenimų, prisiminimų bei kitų situacijų, primenančių minėtas situacijas vaikystėje.

Kreipdamiesi į psichoterapeutą, dažniausiai savo problemų net nesiejame su psichologinėmis vaikystės traumomis.  Žmogus, patyręs vaikystės traumų, ir vėliau neatsikratęs jų pasekmių,  paprastai jaučia trukdžius asmenybei augti, nuolatinius vidinius konfliktus, patiria tam tikrus sunkumus, nesėkmes. O iš tiesų, asmuo, patyręs vaikystės traumų, mato netikrą pasaulio vaizdą bei netikrą save. Jam sunku susikurti adekvatų savo paties ir pasaulio vaizdą. Dažnai toks asmuo  linkęs save nuvertinti, kaltinti, smerkti, netgi bausti. Jį nuolat lydi diskomforto jausmas, neleidžiantis būti savimi. Toks žmogus dažnai negali pilnavertiškai „dalyvauti“ gyvenime ir pilnai,  sėkmingai realizuoti savęs, savo galimybių. Jis gali būti itin drovus ar linkęs izoliuotis nuo kitų žmonių,  ar atvirkščiai, gali  būti įžūlus, greitai  įsiskaudinantis  ir linkęs skaudinti kitus.  Tinkamai integruotis tokiam asmeniui ir pajusti pilnavertį gyvenimą trukdo ne kas kita, o jis pats, jo patirtos, bet nepakankamai suvoktos ir  nepakankamai „neutralizuotos“ vaikystės traumos.

Vaikystės traumos – tai ne būtinai patys skaudžiausi ir baisiausi įvykiai: prievarta, išnaudojimas, netektys. Tai gali būti jausminių išgyvenimų stoka šeimoje, neadekvati konkurencija tarp vaikų, manymas, jog esi mažiau mylimas nei kitas šeimos narys, tėvų meilės ir dėmesio stoka ir t.t.

Vaikas neturi pasirinkimo su kuo jis gyvens, kas bus jo tėvai, negali paprašyti tėvų elgtis su juo brandžiai ir atsakingai. Pats vaikas netgi negali suprasti daugelio dalykų.  Negali nuraminti savęs,  negali  įvardinti skausmingų patirčių. Nuraminti, priglausti ir padėti suprasti vaikui turėtų jo tėvai. O jei taip nėra? Jei ryšys su broliu ar sese greičiau primena kovos lauką, o ne broliškus/seseriškus santykius? O tėvai elgiasi visai ne taip, kaip norėtųsi ar kaip rekomenduojama vaikų auginimo vadovėliuose. Taigi, vaikystės psichologinės traumos gana dažnos.

Vaikystės traumos būna išgyvenamos ne tik skurdžioje aplinkoje, apleistoje šeimoje.  Dažnai tai patiriama iš išorės „tvarkingose“ šeimose , kai vaiko aplinkoje nesukuriama saugumo, pasitikėjimo, adekvataus emocinio atsako atmosferos.  Vaikas nė kiek ne mažiau yra traumuojamas, kai alksta nuo emocijų  trūkumo, stokoja sveiko tėvų atspindžio apie save ir pasaulį.  Tai nėra toks jau retas reiškinys mūsų laikotarpiu: dažnai tokie tėvai net nesuvokia traumuojantys savo vaiką, ima teisintis, jog aprūpinantys vaiką materialiai, o emocijos, išgyvenimai,  tai jau čia tikrai „ne  pirmaeilis dalykas“.  Dažnai psichologiniai sunkumai palieka dar didesnius randus nei materialiniai.  Todėl net ir sunkiausiais materialiniais laikais turi būti atsiliepiama į vaiko emocinius poreikius.  Šiuolaikiniuose vaikų globos namuose   vaikai stokoja jokiu būdu ne daiktų, ne materialinių vertybių, tuo jie yra aprūpinami. Jie nejaučia tikros namų dvasios, besąlygiško artimo žmogaus rūpesčio ir atsidavimo, viena ar kelios auklėtojos negali sukurti saugaus motiniško ryšio su kiekvienu ten gyvenčiau vaiku, todėl vaikui ta aplinka tampa be dvasios, kaip ir vėlesnis jo gyvenimas…

Taigi, kiekvienas žmogus, būtent jau vaikystėje susikuria  savo  gyvenimo „scenarijų“,  tuo metu kaip „tinkamiausią“, nors vėliau šis „scenarijus“  (elgesys, reagavimas, gynybos) dažniausiai tampa visai nenaudingu. Jei asmeniui, patyrusiam vaikystės psichologinę traumą, nesusiklostys tam tikros aplinkybės, kurios atvers jam akis ir padės pamatyti pasaulį kitokį ir kitokiomis spalvomis nei jis buvo „susikurtas“ vaikystėje, t.y. realų, jam teks nugyventi pagal susikurtą „scenarijų“ ir visą likusį savo gyvenimą.

Taigi, jau pats terminas „vaikystės traumos“ rodo kažką neigiama, kažkokią naštą, randą, ko anksčiau ar vėliau reikėtų atsikratyti, jeigu nenorime tapti savo nesėkmių įkaitais.

Pirma, ką galime padaryti būdami tėvais, šviestis, ugdyti savo tėvystės žinias ir įgūdžius, stengtis  būti pakankamai gerais tėvais: atsiliepti ne tik į materialius, bet į įvairius gyvybiškai svarbius emocinius vaiko poreikius: būti matomam, įvertintam, vienodai mylimam, kaip ir kiti sesės, broliai (priklausomai nuo vaiko amžiaus). Pvz.:  augant pametinukams vaikams, vyresnysis netaps nelaimėliu, jei tėvai sugebės abiems dėmesį paskirstyti tolygiai. Dažnai, gimus jaunesniam vaikui, vyresnysis „pamirštamas“, net nepagalvojama, kad tai irgi gali tapti jam trauma, „gyvenimo scenarijumi“  visam gyvenimui. Vėliau toks buvęs vyresnysis vaikas  gali jaustis gaunantis nepakankamai dėmesio, apleistas, prastesnis, blogesnis nei kiti ir, pats būdamas jau tėčiu ar mama, nesąmoningai tebereikalauti dėmesio sau, nesąmoningai konkuruoti su partneriu ir t.t.

Antra, ką galime padaryti, jau būdami suaugusiais asmenimis: vien tik tėvų smerkimas, kad jie perteikė mums tam tikrą netinkamą elgesio, reagavimo būdą, nedavė pakankamai šilumos ir pan., tikrai nepadės.  Nepadės ir vien tik suvokimas, kad taip buvo šeimoje.  Išeitis – skirti energiją ir laiką ne tik tėvų kritikai, bet nuolatiniam savo savivertės ugdymui:  savo paties emocijų prasmingam išgyvenimui (susikurto „scenarijaus“ peržiūrėjimui), savo reakcijų ir  elgesio keitimui.

Per žydėjimą – apie depresiją?

“Šeimos sveikata” 2014 m. Nr.11

Bundanti gamta varo j neviltį

Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad pavasarį padidėja savęs žalojimo ar net savižudybių skaičius. Tai susiję su pavasarinės depresijos ypatumais: gali apimti nerimas dėl ateities, beprasmybės jausmas – juk gražėjanti gamta šiuos žmones dar labiau varo į neviltį, jie jaučiasi nepajėgūs džiaugtis kartu su kitais. Liga paveikia ir nuotaiką, ir mąstymą, ir kūną (atsiranda įvairių nemalonių pojūčių), ir bendravimą su aplinkiniais.

Suvokimas, kad depresiją galima gydyti, šiems žmonėms ir jų artimiesiems suteikia vilties. Tai gali būti šių žmonių kelio į sveikesnį ir laimingesnį gyvenimą pradžia.

Depresijos požymiai

Mes visi esame girdėję, kaip pasireiškia depresija: liguistai prislėgta nuotaika, sumažėjusiu pasitenkinimu gyvenimu, interesų praradimu, energijos trūkumu, padidėjusiu nuovargiu, sumažėjusia dėmesio koncentracija, kaltės jausmu, pesimistinėmis ar net savižudiškomis mintimis, o pavasarį – dažnai dar ir padidėjusiu nerimu, nemiga, susijaudinimu.

Kai kurie žmonės nuolat būna irzlūs, nepatenkinti. Liūdnumas, pyktis, irzlumas, pakitęs elgesys, žalojimasis ypač būdingi depresijos apimtiems vaikams, paaugliams.

Ne visada lengva suprasti, kodėl esame prislėgtos nuotaikos. Dažniausiai depresijos išsivystymas net neturi vienos konkrečios priežasties. Jos atsiradimą įtakoja daugybė dalykų – genai, neuromediatorių (cheminių darinių) funkcijų galvos smegenyse pakitimai, praeities įvykiai, dabarties aplinkybės, sunkūs išgyvenimai, įvairios kitos ligos, kai kurie vaistai, piktnaudžiavimas alkoholiu ir kiti veiksniai.

Jūs nesate kaltas

Svarbiausia įsisąmoninti, kad jūs nesate kaltas, jei jaučiate depresijos požymius. Depresija – tai ne charakterio yda. Taip gali atsitikti  kiekvienam.

Tačiau pavojų kelia tai, kad kartais depresija, kurią būtų galima išgydyti, yra nediagnozuojama ir negydoma, jos simptomai tiesiog ignoruojami. Reikia žinoti, kad kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo jis sėkmingesnis.

Kai kurie žmonės tiksliai gali įvardyti savo depresijos priežastį, tačiau ne visi. Svarbu suprasti, kad depresija skirtingiems asmenims pasireiškia skirtingai, ir ją sukeliančios priežastys būna skirtingos. Vieniems depresija išsivysto sutrikus hormonų pusiausvyrai galvos smegenyse, kitiems – dėl sunkių išgyvenimų, tretiems – po persirgtos kitos ligos.

Fizinis skausmas

Sergant depresija dažnai būna ir neaiškių fizinių simptomų: galvos ir neapibrėžtas įvairių kitų kūno sričių skausmas, virškinimo problemos, neturinčios jokios kitos medicininės priežasties. Šių skausmų neveikia įprastas gydymas. Gali būti, kad žmogus visą laiką jaučiasi pavargęs ar nerimaujantis. Gali būti, kad sulėtėja fiziniai gebėjimai, dingsta susidomėjimas maloniais dalykais – pomėgiais, socialiniais ryšiais. Susidomėjimo praradimas gali pasireikšti ne tik interesų praradimu, bet ir nesidomėjimu savo kūnu, jo priežiūra. Ryte per anksti pabundama, vakare sunku užmigti arba miegas trunka per ilgai – visa tai gali būti depresijos požymiai. Žmogus gali pradėti valgyti per daug arba per mažai. Vieni žmonės susidomėjimą maistu praranda, o kitiems valgymas tampa priemone liūdesiui malšinti.

Noras save žaloti yra rimtas depresijos simptomas, ir į jį būtina žiūrėti rimtai. Jei galvojate apie savižudybę, kuo skubiau kreipkitės pagalbos. Pirmiausia kreipkitės į savo šeimos gydytoją, jis atliks organizmo fizinį patikrinimą, tam tikrus laboratorinius tyrimus, kad įsitikintų, jog depresija nėra susijusi su vidaus organų ligomis: skydliaukės, širdies, navikinėmis ar kitomis. Jeigu taip yra, šių ligų gydymas taip pat sumažins ir depresijos simptomus.

Kaip ligą atpažįsta gydytojai

Paprastai gydytojas depresiją įtaria uždavęs du pačius paprasčiausius klausimus ir išgirdęs į juos atsakymus: ar šį mėnesį (paskutines 2-3 savaites) jautėtės prastos, beviltiškos nuotaikos? Ir antras: ar šį mėnesį jautėtės praradę susidomėjimą bet kokia veikla?

Atsakymas į šiuos du klausimus lemia tolesnę gydymo eigą. Galbūt bus užduodama papildomų klausimų, ar bus pasirinktas klinikinis stebėjimas.

Atsakinėkite į klausimus kiek galima tiksliau ir nuoširdžiau, nes tik tokiu atveju galima kuo tiksliau nustatyti diagnozę ir pradėti gydymą.

Kaip pasveikti

Jei diagnozuota depresija, ją galima sėkmingai gydyti. Tačiau norint pasveikti reikia vykdyti visus gydytojų nurodymus. Gali tekti keisti gyvenimo būdą ir bendradarbiauti su psichologu, psichoterapeutu. Jei bus skirtas medikamentinis gydymas, vaistus svarbu gerti taip, kaip nurodyta.

Žmonės dažnai kankinasi vien dėl to, kad nežino, kas jiems yra. Nustačius priežastį jau galima tikėtis profesionalios pagalbos.

Gamtos sužydėjimo laikotarpis ne kiekvienam yra malonus. Kai kuriems šis metų laikas yra pats sunkiausias.

 

 

Praktinės rekomendacijos

Jei savyje pastebite pakitimų, panašių į depresiją, bandykite padėti sau šiais būdais:

  • Leiskite sau pabūti blogos nuotaikos. Dažnai suvokus ją, įsigilinus į ją – praeina savaime.
  • Minėtu laikotarpiu mažiau reikalaukite iš savęs.
  • Leiskite sau pailsėti.
  • Stenkitės pasitikėti savo artimaisiais | ir draugais.
  • Suraskite vietos ir laiko nuoširdiems pokalbiams su jais.
  • Padėkite artimiesiems suprasti jus.
  • Priimkite jų siūlomą pagalbą.
  • Nepalikite savo išgyvenimų ir sunkios savijautos likimo valiai.
  • Nekritikuokite savęs dėl esamos būsenos – jūs dėl to nekaltas, taip bent kartą gyvenime jaučiasi beveik kiekvienas žmogus.

Jei šie būdai nepadeda ir vis tiek jaučiatės prislėgtos nuotaikos, kreipkitės į gydytoją.

SeimosSveikata11

 

 

Konferencija „Apleisti vaikai“ [2014 05 23]

Kviečiu Jus į praktinę konferenciją „Apleisti vaikai“, kuri vyks 2014 gegužės 23 d., Vilniaus universiteto Teatro salėje.

11:00 skaitysiu pranešimą “VAIKŲ APLEISTUMAS VAIKŲ IR PAAUGLIŲ TEISMO PSICHIATRŲ EKSPERTŲ POŽIŪRIU”

Konferenciją organizuoja VU Filosofijos fakulteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centras drauge su Italijos Pulijos regionu, Italų kultūros institutu, Italijos ambasada Lietuvoje.

http://docs.google.com/gview?url=https://kilikeviciene.files.wordpress.com/2014/05/konferencija-apleisti-vaikai.pdf&embedded=trueKonferencija Apleisti vaikai

„Sveikata“: egzaminų stresas. Kaip susikaupti, įsiminti ir nepersimokyti?

„Sveikata“: egzaminų stresas. Kaip susikaupti, įsiminti ir nepersimokyti?

Egzaminų metas – išbandymų laikotarpis, kai reikia išmokti suvaldyti jaudulį, įtampą, daugiau dirbti prie knygų ir nepervargti. Kas galėtų padėti susitvarkyti su egzaminų stresu? „Sveikata“ – šeštadienį, gegužės 17 d., 11.03 val., kartojama gegužės 22 d. 15.05 val. per LRT RADIJĄ. http://www.lrt.lt/radijas/anonsai/8775/_sveikata_egzaminu_stresas._kaip_susikaupti_isiminti_ir_nepersimokyti_

Psichoterapinės grupės atsinaujina

Greičiau sveikti padeda  ne tik individuali psichoterapija, bet ir nedidelės grupės, kuriose yra saugu išreikšti savo išgyvenimus, gauti pakankamai dėmesio ir atsako tiek iš psichoterapeuto, tiek iš grupės narių.
Grupėse laikomasi principo – iš kiekvieno žmogaus mes galime tiek pasimokyti, tiek duoti jam, jei tik būsime atviri ir pasiruošę teigiamiems pokyčiams.
Laukiame įsijungiant į mūsų grupę.

http://docs.google.com/gview?url=http://kilikeviciene.lt/wp-content/uploads/2014/04/SkelbimasGrupėms20140426.pdf&embedded=true