Emigrantų vaikai

http://docs.google.com/gview?url=http://kilikeviciene.lt/wp-content/uploads/2014/05/SveikatosLangas201404.pdf&embedded=trueŽurnalas “Sveikatos langas”, 2014m. balandis.

Advertisements

Nerimas ir depresija

sleeping_catDepresijos ir nerimo sutrikimų pasireiškimas

Plačiau susidomėjusi depresija, jos sezoniškumu, sergamumu, paplitimu Lietuvoje,  ėmusi analizuoti jos atsiradimo kilmę, pradėjau sulaukti vis daugiau pacientų, kuriuos vargina stiprus nerimas. Galiu teigti, kad depresiją (mąstymo sulėtėjimą, energijos, nuotaikos kritimą ir kt.) dažnai lydi ir nerimas. Todėl, remdamasi savo pačios patirtimi ir praktika, o taip pat mokslininkų atliktais tyrimais ir statistiniais duomenimis, pastebėjau, kad vienas iš dažnų, žmones itin varginančių ir nelengvai medikamentiniui gydymui pasiduodančių susirgimų yra nerimo sutrikimai.

Nerimas gali pasireikšti įvairiais simptomais. Tai gali būti: stiprus širdies plakimas, prakaitavimas, drebėjimas, nemalonūs pojūčiai krūtinėje, galvos svaigimas, baimė, realybės jausmo praradimas, savojo aš praradimas, mirties baimė ir t.t. Šie simptomai gali būti banguojantys, tai paūmėti, tai susilpnėti.

 Nerimo sutrikimų paplitimas

Pagal atliktus tyrimus (Academic Highligts) nerimo, panikos sutrikimo priepuoliai sukelia sunkiausius padarinius, netgi lyginant su lėtiniais psichikos sutrikimais bei depresijomis. Bėda yra ta, kad net apie 90 procentų žmonių, kuriuos vargina nerimo sutrikimai iš pradžių kreipiasi į somatinius sutrikimus (vidaus ligų) gydytojus ir tik gerokai vėliau patenka pas psichoterapeutus, psichiatrus. Apie 50 procentų žmonių besikreipiančių į kardiologus sudaro asmenys patiriantys nerimo sutrikimus. Didelę dalį bendrosios praktikos pacientų sudaro žmonės, kenčiantys nuo baimių (socialinės fobijos ir kitų) bei distimijos (besitęsiančios blogos nuotaikos).

Vien tik socialinės fobijos (paprastai pasakius – baimės veikti, pasireikšti visuomenėje) siekia apie 13 procentų įvairaus amžiaus žmonių. Sergančiuosius socialinėmis fobijomis gali kamuoti įvairios baimės, nemalonūs pojūčiai, nesaugumo jausmas, negalėjimas būti tam tikrose situacijose, kuriose apima baimė, siaubas, stiprus panikos jausmas. Šie išgyvenimai gali būti tokie stiprūs, kad sutrikdo visą žmogaus veiklą. Tada vengiama pasisakyti, atsidurti dėmesio centre, kalbėti viešai, bendrauti su priešingos lyties asmenimis ir pan. Dažnai kartu pasireiškia tokios vegetacinės reakcijos, kaip galvos svaigimas, pykinimas, rankų virpėjimas, paraudimas, poreikis šlapintis ir kt. Negydomi šie sutrikimai gali tęstis dešimtmečiais, nors paprastai jų ištakos yra vaikystėje.

Kaip atskira kategorija išskiriamas mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas. Tokių pacientų pirminėje medicinos praktikoje taip pat gausu – apie 20 procentų. Žmonių, patiriančių įkyrias mintis bei atliekančių įkyrius veiksmus skaičius taip pat gana didelis  (nustatyta, kad jis siekia iki 3 procentų populiacijos), o varginančias mintis žmonės patiria itin dažnai.

Su kuo susijęs nerimo sutrikimų atsiradimas

Kaip gydytoja psichiatrė psichoterapeutė, noriu paaiškinti, kodėl ne visada bendros praktikos gydytojams šiuos sutrikimus sekasi gydyti vien tik medikamentais: kadangi įvairūs nemalonūs kūno jutimai dažnai atsiranda ne tik dėl biologinių (organinių) priežasčių bei pakitimų, bet ir dėl psichologinių priežasčių, t.y. nesąmoningų žmogaus vidinių būsenų, konfliktų (psichologinių konfliktų), kylančių žmogaus psichikoje. Sudėtingumas yra tame, kad kenčiantis nuo šių pojūčių žmogus jų negali pagauti ir suprasti pats, o juo labiau, pakeisti savo savijautos ar elgesio, nes jie, kaip ir minėjau, yra nesąmoningi (t.y. neprieinami kenčiančiojo sąmonei) arba kitaip dar pasakius, žmogaus psichikoje yra atskirta (disocijuota) psichikos dalis. O visai tai – neįsisąmoninta ir/ar atskelta psichikos dalis ir sukelia tam tikrus organizmo simptomus. Taigi, atsiradę simptomai ir yra kompromisas arba savotiška „išeitis“, arba „palengvinimas“ neįsąmonintai daliai, neišspręstiems konfliktams, disocijuotai, atskilusiai psichikos daliai. Bet ar tie, kurie kenčia nuo minėtų simptomų, nepaklaustų: „ar tai neatitinka liaudies patarlėje minimos „meškos paslaugos“?.

 Ką paprastai mes darome patys

 Ką mes galime padaryti patys, kuomet vyksta nesąmoningi procesai mumyse, tai sustiprinti savo gynybinius mechanizmus (veiksmus, mintis ir kt.) prieš tam tikras savo (ypač mums atrodančias nepriimtinomis) mintis, veiksmus, elgesį. Bet kol nesąmoninga dalis netampa sąmoninga arba atskirta (disocijuota) psichikos dalis neintegruojama, konflikto priežastis netampa aiški, tol ką daro kenčiantis žmogus – tik stiprina savo gynybą prieš minėtus simptomus, tuo tik dar labiau sustiprindamas juos. Ar tai nėra kažkoks užburtas ratas ?- galite paklausti jūs. Bet taip dažnai realybėje ir yra. Ar jūs pats (pati) nepastebite, kaip kartais kartojate ir kartojate tas pačias klaidas ar jums net nenaudingą elgesį? Bet ir pakeisti tokio elgesio neišeina. Gynyba kartais gali tik dar labiau sumažina gebėjimą prisitaikyti. Nauji konfliktai gali pažadinti senesnius konfliktus, tada ir iškyla grėsmė pasireikšti minėtiems patologiniams simptomams.  Priklausomai nuo to, kokia gynyba naudojama, nerimo sutrikimai gali įgyti kompulsijų (priverstinis besikartojantis elgesys), obsesijų (įkyrių minčių), isterinių konversijų (isterijų), fobijų (baimių) formą.

Kodėl nerimo sutrikimai yra tokie pavojingi, verčiantys kreiptys į įvairių sričių specialistus

Nerimo, depresijos, neurozinių ir kitų sutrikimų gydymas remiasi psichodinaminiu supratimu arba kitaip tariant, psichoterapija. Nustatyta, kad medikamentinis gydymas dažniausiai teikia laikiną pagerėjimą, geresnis medikamentų poveikis pacientams, kuriuos be fobijų (baimių) vargina  nerimo, panikos priepuoliai. (Beje, fobijų ir nerimo gydymas irgi skiriasi). Psichoterapinė pagalba ir gydymas šių sutrikimų atveju taip pat nėra paprasta – neužtenka pacientui psichoterapeutui pasipasakoti apie buvusią traumą bei esamus sutrikimus. Psichoterapinio ryšio (psichoterapeuto ir paciento ryšys, primenantis motinos ir kūdikio psichiką kuriantį ryšį) ir gydymo metu nesąmoningi procesai, kurių nepastebi pats pacientas, pamažu tampa sąmoningais ir dar pamažiau – reguliuojamais, sėkmingos psichoterapijos atveju – nepažįstama, svetima, disocijuota (atskirta) psichikos dalis tampa pažįstama, ji pripažįstama ir integruojama į visos psichikos veiklą.

Rudeninė depresija

autumnRudeninė liūdna nuotaika Lietuvoje apima ne vieną žmogų. Savaime aišku, kritusią nuotaiką pradeda veikti pailgėjęs tamsusis periodas, lietingas, darganotas oras, saulės spindulių stoka.  Kaip atskirti liūną prislėgtą nuotaiką nuo depresijos?

Depresija (lot. depressus – tylus, žemas, nuleistas, gilus) – užsitęsusis liguistai prislėgta nuotaika. Ir ne tik.  Beveik visais atvejais pasireiškia panašūs  depresijos požymiai: sumažėjusi dėmesio koncentracija,  sumažėjęs pasitikėjimas savimi, pesimistinės mintys apie ateitį, kaltės jausmas, savižudiškos mintys ar veiksmai, miego ir apetito sutrikimai, interesų ir pasitenkinimo įvairia veikla sumažėjimas, silpna ir nepakankama reakcija į malonius dirgiklius, interesų sumažėjimas arba praradimas, padidjęs nuovargis, išsekimas.   Depresijos diagnozė patvirtinama, kai minėti požymiai (nebūtinai visi iš karto)  pasireiškia nuolat, ne mažiau nei dvi savaites. Kartais sunki depresija gali turėti net psichozės simptomų.

Depresija – dažna liga Lietuvoje , kuri, jei negydoma, gali baigtis darbingumo, artimųjų praradimu ar net mirtimi. Jos paplitimas gana dažnas, o Lietuvoje dar dažnesnis nei kitose Europos šalyse.

Depresijos atsiradimo priešastys nagrinėjamos nuolat.  Deja, šis sutrikimas sąlygojamas daugelio priežasčių. Aiškios yra kelios priežasčių grupės:  genetiniai veiksniai – paveldėjimas, organizmo ypatybės (pavyzdžiui, neuromediatorių – noradrenalino, serotonino apykaitos sutrikimas, jų sumažėjimas), įvairios ligos, psichologinės, socialinės problemos, aplinkos veiksniai.  Tačiau, kad išsivystytų depresija turi paprastai susidėti daugelis išvardintų priežasčių. Vien psichologinis stresas retai sukelia depresiją. Kartu dažnai būna ir paveldėjimas, ir organizmo ypatumai, ir dar kitos priežastys.

Depresijos gydymas priklauso nuo depresijos formos, trukmės, paciento amžiaus ir pageidavimų. Atsižvelgiama ir į gretutines ligas.  Gydymui gali būti naudojami: antidepresantai (gydymas jais ilgas; juos reikia vartoti net kai depresijos požymiai praeina), psichoterapija. Gydymas psichoterapija  reikalauja daug laiko ir paciento pasiryžimo, tačiau įdėjus pastangų – labai efektyvus.  Kiti metodai (labiau pagalbiniai): magnetiniai, elektriniai gydymo metodai, šviesos terapija.  Socialinė pagalba – paciento artimųjų mokymas.

Dėl depresijos, tik apie pusė sergančiųjų kreipiasi į gydytoją, o iš jų tik nedidelė dalis adekvačiai ir efektyviai gydosi. Negydoma depresija tampa sunkia liga, dėl kurios žmogus nebesugeba normaliai gyventi, dirbti.  Efektyviai gydant depresiją galima pasiekti labai gerų rezultatų, tačiau per dažnai į šią ligą Lietuvoje numojama ranka.

Tai klastinga liga. Galinti susargdinti nuo mažiausio iki vyriausio.

Vaikų depresija jau gali pasireikšti  6 mėnesių  kūdikiams  – 3 metų  vaikams. Vaikų  depresijos požymiai yra kitokie nei suaugusiųjų. Todėl sunkiau atpažįstami artimųjų. Kūdikių depresija gali pasireikšti vaiko protesto reakcijomis: verkimu, maisto atsisakymu, nerimastingumu, nemiegojimu, toks vaikas atrodo neramus, atrodo, kad jis nuolat  ieško tėvų, vėliau vaikas gali tapti apatiškas, nebesidomėti aplinka. Vaikai, sergantys depresija, gali kentėti nuo košmariškų sapnų, jų išvaizda būna nelaiminga, kenčianti. Sumažėja atsparumas infekcijoms. Todėl nedelskite dėl vaikų depresijų – pasitarkite su specialistais.

Daugeliu atvejų, depresija būtų galima sėkmingai išgydyti tiek vaikams, tiek suaugusiems, bet ji yra nediagnozuojama ir negydoma, nes simptomai yra ignoruojami ir nesikreipiama į gydytoją.

Šiuo atveju būtina žinoti, kad depresija – tai ne silpnumo požymis, ir jos nereikia nei gėdytis, nei ignoruoti. Kuo anksčiau gydymas pradedamas, tuo jis sėkmingesnis. Todėl kviečiu nedelsti patiems ir padėti savo artimiesiems.

Kviečiu išsitirti dėl depresijos nemokamai  (klinikinu tyrimo metodu, depresijos tyrimo ir gydymo testais) jaukioje klinikinėje aplinkoje.  Galite rašyti svečių knygoje arba elektroninu paštu konsultacijos@kilikeviciene.lt ir palikti  savo  koordinates,  jums bus pasiūlytas priėmimo laikas.

Vaikų ir paauglių, patyrusių seksualinę prievartą, išnaudojimą, sunkumai ir realybės suvokimo pakitimai

Pranešimas skaitytas 2013 m. spalio 4d. VIII-oje tarptautinėje teismo psichiatrijos konferencijoje “Tikrovės atspindys – norma ir patologija” Palangoje.

Šiame straipsnyje pateikta prezentacijose naudota grafinė medžiaga ir tekstas.

Straipsnis gali šiek tiek nesutapti su skaitytu minėtu pranešimu konferencijoje, nes pranešimo metu buvo kai kurių interpretacijų ir atsakymai į klausimus.

Straipsnis dar bus papildytas, atlikus kai kuriuos papildomus tyrimus, ir bus išleistas moksliniame žurnale “Sveikatos mokslai” 2014m. 1nr.


(darbe remtasi 2010 ir 2012 metų AKTPPE,  ambulatorinių kompleksinių teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizių, medžiaga)

Darbo tikslas

  • Analizuoti vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, psichikos būsenas.
  • Parodyti, kad vaikams psichikos traumą sukelia ne tik patirta prievarta, bet ir tolimesnės teisinės procedūros bei apklausos, neprofesionalūs įvairių institucijų atstovų veiksmai bei nesavalaikė pagalba.
  • Atkreipti dėmesį, jog vaikų būsenų pakitimai ir pasekmės gali būti ilgalaikiai.

Tyrimo objektas

Vaikai, patyrę seksualinę prievartą, dalyvavę  2010 – 2012 metų laikotarpiu  ambulatorinėse kompleksinėse teismo psichiatrijos  psichologijos ekspertizėse, vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje, Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie SAM; šių vaikų realybės suvokimas. Panaudota šių ekspertizių vaikų apklausų medžiaga. Tirti visi per šį minėtą laikotarpį ekspertizėse buvę vaikai: 177 mergaitės ir 56 berniukai nuo 3 iki 18 metų amžiaus.

Metai

Mergaitės

Berniukai

Viso

2010

110

40

150

2012

67

16

83

Viso

177

56

233

Darbo ypatybės

Analizė atlikta remiantis pačių vaikų tyrimais, pasakojimais bei išgyvenimais ekspertizių metu, šių vaikų apklausų medžiaga. Lyginama seksualinė prievarta prieš vaikus ir paauglius, kuriems ekspertizės buvo atliktos 2010 m. (šio pobūdžio tyrimų bei ekspertizių pakilimo metais) ir 2012 metais Lietuvoje.

Įvadas

Seksualinė prievarta prieš vaikus, paauglius nėra nauja tema. Paskutiniais metais apie tai kalbama vis daugiau, vaikų seksualinė prievarta tampa aktualia problema, verčiančia ieškoti vis naujų būdų kovai su ja, nes valstybė ir visuomenė, mes visi privalome apsaugoti vaikus nuo prievartos.  Tačiau vaikų seksualinę prievartą ir toliau nėra taip lengva atskirti, pastebėti ir atskleisti. Vaiko teisių apsaugos tarnybos dažnai gali įsikišti tik jau tada, kai vaikas yra akivaizdžiai sužalotas.  Net ir sužinojus apie seksualinę prievartą išlieka sudėtingumas tiek teisiškai, tiek emociškai, tiek socialiai apginti vaiką bei padėti jam išgyventi šią krizinę situaciją.  Čia dažnai pasireiškia tarpinstitucinių įstaigų darbo spragos bei trūkumai.

Kodėl vaikai apie patirtą prievartą dažniausiai nepapasakoja iš karto ar iš viso nepapasakoja?

  • Dažnai būna sutrikę ir nežino, ką jiems daryti.
  • Dažnai mano patys esą kalti dėl to, kas su jais vyksta  ar įvyko.
  • Jaučiasi nesaugūs, išgyvena baimę.
  • Jiems sunku pasitikėti kitais žmonėmis.
  • Jei prievarta kartojasi – jis gali beveik visą laiką jaustis baimingi ir nesaugūs.
  • Neretai vaikai yra įbauginti ir prigrasinti savo skriaudėjo niekam nepasakoti apie patirtą prievartą.

Ar visada vaikai supranta, kas su jais vyksta?

Vaikai (ypač mažesni) ne visada supranta, kad tai, kaip su jais elgiamasi, kas jiems yra daroma, yra seksualinė prievarta. Vaikai dažnai yra apgaudinėjami išnaudotojo ir jiems neleidžiama susivokti, kas su jais vyksta iš tikrųjų, kad jų atžvilgiu vykdoma prievarta. Pvz.: sakoma: „visi tėvai (patėviai ar pan.) taip elgiasi su savo dukromis/vaikais. „Tai tiesiog žaidimas, kurį mes žaidžiame“. Vaikams grasinama: „apie tokius dalykus niekam negalima papasakoti, niekas tavęs neužstos, jei sužinos“. Jiems  žadamos bausmės, jei papasakos: mušimas, baudimas. Jei papasakos, žadama susidoroti su juo ar jo artimaisiais. Vaikai nedrįsta apie tai pasakoti, nes bijo pasekmių.

Kodėl seksualinė prievarta taip stipriai paveikia vaiko psichiką?

  • Vaiką skaudžiai paveikia pats įvykis.
  • Vaikas, patyręs seksualinę prievartą, įtraukiamas į baudžiamąjį procesą, ir šiose bylose pagrindiniu informacijos šaltiniu tampa nukentėjusio vaiko parodymai.
  • Įtariamieji, pasitelkę advokatus,  visokiausiais būdais išsisukinėja, stengdamiesi paneigti vaiko parodymus. O nukentėjusio vaiko atstovai dar labai dažnai neturi tokio gynėjo (advokato).
  • Vaikai nėra tinkamai apsaugoti nuo antrinio traumavimo baudžiamojo proceso metu: egzistuoja būtinybė vaikui duoti parodymus, net ne vieną kartą dalyvauti apklausose bei tyrimuose, kartais net vėl susitikti su įtariamuoju. Visa tai  dažniausiai vaikams sukelia  pakartotinę arba taip vadinamą antrinę traumą (retraumatizavimas).

Antrinis (pakartotinas) traumavimas arba retraumatizavimas

Šį vaiko traumavimą sukelia:

  • Nepalaikančios, nepriimančios, neigiamos vaiko artimiausios aplinkos reakcijos. (šeimos, mokytojo, draugų) reakcijos.
  • Netinkamas apklausiančiųjų vaiką ar teikiančiojo jam „pagalbą“ elgesys, kai vaikas nėra adekvačiai priimamas emociškai, jam  rodomas abejingumas, nejautrumas, nusistebima iš jo pasakojimo. Toks elgesys su vaiku dar labiau sumažina jo saugumo jausmą.
  • Vaiko dalyvavimas teisme ir kitose teisinėse procedūrose jam kelia nerimą, baimę, todėl dėl tokios įtemptos emocinės būsenos, vaikas nebegali ramiai ir aiškiai galvoti, prisiminti realių įvykių, suteikti pakankamai aiškių parodymų.
  • Įvykis paviešinamas, prasideda patyčios.
  • Vaikas ne laiku paimamas iš šeimos, kurioje vyksta prievarta, o vėliau vėl grąžinamas į ją (tokiu būdu problema ne tik neišsprendžiama, ji dar labiau slepiama tokioje šeimoje, vėliau dar sunkiau atpažįstama ir nustatoma)

Patyrusio seksualinę prievartą vaiko pakinta emocijos ir jausmai

Požymiai, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą, kiekvienam vaikui būna skirtingi. Tačiau yra ir bendrų požymių bei tendencijų, padedančių atpažinti ir įvardinti prievartą. Šių vaikų emocijos būna stiprios, greitai kintančios. Šie vaikai, dažniau nei jų bendraamžiai būna liūdni, užsisklendę, išsako savižudiškas mintis, nepasitikėjimą kitais žmonėmis.             Dažnai jaučiasi  sutrikę ir nežino, ką jiems daryti . Vaikai, patyrę seksualinę prievartą, išgyvena skirtingus jausmus sau, prievartautojui, aplinkai.

Vaiko jausmai sau: pyktis, neapykanta, kad negali pasipriešinti prievartai, bejėgiškumas, gailestis sau, kaltė, baimė, nesaugumas. Vaiko jausmai aplinkai: nepasitikėjimas aplinkiniais, neapykanta jiems už tai, kad jie nieko nemato, nepastebi, kad nieko nedaro.  Vaiko jausmai prievartautojui: tai gali būti ne tik pyktis šiam žmogui. Bet, kai prievartaujantis vaiką asmuo yra artimas jam žmogus (šeimos narys, globėjas, mokytojas ar pan.): vaikas jam jaučia ambivalentiškus jausmus: jis ir myli šį asmenį, ir nekenčia jo, pyksta ant jo.  Tokiu atveju, vaiko gyvenimas tampa dvilypis. Prievartautojas vienokį elgesį demonstruoja viešumoje,  šeimoje ir prievartauja vaiką, likus jiems dviem.

Psichosomatiniai sutrikimai

Negalėdamas išreikšti savo sunkumų žodžiais, vaikas „leidžia“ kalbėti savo kūnui: prievartą patyrę vaikai dažniau nei bendraamžiai skundžiasi galvos, pilvo, skrandžio skausmais, turi miego, nerimo, valgymo sutrikimų, dažniau nei kiti vaikai šlapinasi į lovą.

Vaiko, patyrusio seksualinę prievartą, elgesio pakitimai atsiranda dėl suvokimo, mąstymo, pažintinių  pakitimų

Todėl vaiko elgesys gali tapti priešiškas, agresyvus, impulsyvus, delinkventinis. Arba atvirkščiai vaikas gali būti bailus, nuolankus, pataikūniškas, nedrįstantis išreikšti savo nuomonės, elgiasi taip, lyg būtų nematomas. Vaikas ima nuvertinti  save, mano, kad visi žmonės dėl to, kas atsitiko su juo (jis patyrė prievartą), jį laiko „blogu“, todėl ir ima elgtis atitinkamai (kaip „blogas“).

Mokykloje sunkumai iškyla, nes  vaikui sunku sukaupti ir išlaikyti dėmesį; jis gali pradėti vengti eiti į mokyklą. Vaikas gali pradėti elgtis ne pagal savo amžių – itin brandžiai arba, priešingai, labai vaikiškai, norėdamas pritapti prie aplinkos, gauti iš jos palaikymą ir dėmesį.

Dar vienas elgesio pakitimas dėl seksualinės prievartos – seksualizuotas elgesys

Seksualizuotas elgesys patvirtina, kad vaikas yra patyręs seksualinę prievartą. Friedricho ir kt. (1991) tyrimas parodė, kad beveik 3/4 prievartą patyrusių berniukų ir 2/5 prievartą patyrusių mergaičių pasižymi pernelyg seksualizuotu elgesiu, pavyzdžiui, labai daug arba viešose vietose masturbuojasi, turi polinkį dažnai ir su įvairiais žmonėmis kalbėti apie seksualinius dalykus, turi itin daug, ne pagal amžių seksualinių žinių.

Teismų problemos

O  teismai ir toliau  tebėra orientuoti į suaugusiųjų psichologiją (neįsisąmoninama, kad vaiko psichologija yra kita, jis nėra mažas suaugusysis), todėl vaikui keliami nepagrįsti reikalavimai. Vaikas dėl nepilnai išsivysčiusių psichikos (kognityvinių, atminties ir kt.) funkcijų jau po kurio laiko (kelių mėnesių ar pusmečio) patirtus įvykius gali suvokti, prisiminti ir perteikti kitaip, duoti kitokius parodymus, nei buvo užfiksuoti tuoj po įvykio (pvz. patirtos prievartos). Tokiu atveju itin svarbu suprasti vaiko psichologiją, jo emocinę būseną, išgyvenimus, ir sugebėti atsirinkti jo pasakojimuose. Teismuose tokiu atveju kyla daug nesklandumų ir sumaišties, nežinoma, kaip paaiškinti tokį vaikų elgesį, nelabai imama tikėti psichiatrų ekspertų, kitų specialistų parodymais, pamirštama, kad vaikai yra besivystančios asmenybės, turinčios specifinių raidos ir emocinių poreikių, jų suvokimas bei kognityviniai gebėjimai nėra galutinai išsivystę, jie kinta. Jeigu netikėti specialisto paaiškinimais, tai kuo tada galima tikėti? Kaip bebūtų gaila, teismai mūsų šalyje kartais išlieka labiau orientuoti į nusikaltusiuosius suaugusius nei į nukentėjusiuosius vaikus.

Mano tyrimai

Atlikdama savo tyrimą, norėjau sužinoti, ar daugėja, ar mažėja šio pobūdžio bylose vaikams ekspertizių Lietuvoje paskutiniais metais. Tyrimo rezultatai parodė, kad 2012 metais buvo atlikta gerokai mažiau ekspertizių patyrusių seksualinę prievartą vaikams, palyginus su 2010 metais. Jei 2010 metais buvo atlikta 110 ekspertizių mergaitėms ir 40 berniukams. Tai 2012 metais  mergaitėm atliktos 67 ekspertizės, berniukams – 16. Tai yra 2012 metais šio pobūdžio ekspertizių, lyginant su 2012 metais, sumažėjo beveik per pusę. Jei išskirti pagal lytį, ypač jų sumažėjo – beveik 2/3 berniukams.

019M7mpjZiBwe_y3EPyNoW05-iVfgShitI5z6NxVUx3vp5KS4J_Tj7LtkRn3


Ekspertizių pasiskirstymas pagal amžiaus struktūrą berniukams

Jei 2010 metais vyraujantis berniukų, patiriančių seksualinę prievartą amžius buvo 9 – 14 metų, tai 2012 metų duomenys parodė, kad šiais metais seksualinę prievartą daugiausia patyrė jaunesnio amžiaus  berniukais, t. y. nuo 4 iki 8 metų.

JcQbyLGurCmBDXBr6200t_lBzO2beTtbwkjUWa2xODt1RkyeR_sBA0FDq_gC

Amžiaus struktūra. Berniukai 2010m.

ufTtqo6Lp4_w7QyXwOyzKbchMuf_NueaHPLG_TIrvXt3qGrrcGtXvSUirNxn

Amžiaus struktūra. Berniukai 2012m.

Ekspertizių pasiskirstymas pagal amžiaus struktūrą mergaitėms

mergaičių, patyrusių seksualinę prievartą, pasiskirstymo pagal amžių tendencija išliko labai panaši: dažniausiai prievartą patirią mergaitės nuo 9 iki 14 metų, antroje vietoje sudaro grupė paauglių nuo 15 iki 18 metų. Ir mažiausią grupę sudaro mažametės mergaitės nuo 4 iki 8 metų amžiaus.

Mergaitės. 2010m.

Amžiaus struktūra. Mergaitės. 2010m.

tAl3tAvTDmhk0DVvjkQs3fE5RDeb0yCYK40U6a7q1ANOJ28N5IS6mpQh4Ieq

Amžiaus struktūra. Mergaitės. 2012m.

 

 Vyraujantys psichikos sutrikimai vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą

Darbo metu buvo lyginama, kokie psichikos sutrikimai buvo nustatyti ir vyravo 2010m . bei 2012 m.

wthsrFQhLKEqJxmLV_chcFM7B_3g8ZQ1LF6NLVNlPdtYKI8slVUzzwFR53-d

Psichikos sutrikimai. Berniukai 2010m.

bwXTESQjiqVisUWZYJ_SJgSCbq_GX4F8ujZpZ6sqJVRC1IW274f3OojxnDRn

Psichikos sutrikimai. Berniukai 2012m.

_X2Goc_pPgy2wFtw5vNJ-t8KSSTKbWlyfmDN7t2dG93X2mqK_A4gwQc4-bq9

Psichikos sutrikimai. Mergaitės 2010m.

rkpOEaIw_V-HApYwuS68IwP0HY4LVYG7FhY7OsiBYdWxYFzNosW5-K9YbtdP

Psichikos sutrikimai. Mergaitės 2012m.

Grafinė nustatytų vaikams psichikos sutrikimų išraiška rodo, kad apie 1/3 visų sutrikimų vaikams, patiriantiems šią prievartą sudaro protinis atsilikimas (šis sutrikimas jiems būna nustatytas iš mažens, įgimtas). 1/3 sudaro ūmūs stiprūs stresiniai sutrikimai: reakcijos į stresą, potrauminio streso sutrikimas bei adaptacijos sutrikimai. Lijusį 1/3 sudaro ryškūs emocijų ir elgesio sutrikimai.

 Vyraujantys prievartos šaltiniai

pVVePHv9ZaiTN66qAlB4RAwmnJ5rDh9WDjVm_v1qHc4XdvQcZ41ht8Lao1LcVos tik keli procentai (iki 10 procentų) vaikų patiria seksualinę prievartą iš visai nepažįstamų asmenų. Apie 20 – 30 procentų vaikų patiria seksualinę prievartą iš artimų žmonių, apie 25 procentus – iš mažai pažįstamų asmenų ir didžiausią prievartautojų grupę – apie 40 procentų sudaro neblogai pažįstami žmonės. Reikia pastebėti, kad 2012 metais lyginant su 2010m., itin sumažėjo bylų, kurioje būtų įtariami seksualine prievarta itin artimi asmenys – vaikų tėvai, patėviai, broliai. Ką tai galėtų reikšti?  Ar, kad iš tiesų nusikaltėlių sumažėjo, jie suprato, kad už tokį nusikaltimą bus nubausti. Ar, kad šie nusikaltimai itin uždarose aplinkose – šeimose – tapo dar kruopščiau slepiami ir sunkiau ištiriami?

Neigiamas seksualinės prievartos vaikystėje pasekmes patvirtina atlikti tyrimai su suaugusiais žmonėmis, kurie vaikystėje patyrė šią prievartą. Šie tyrimai rodo, jog net vienintelė vaikystėje patirta prievarta gali turėti įtakos visam tolimesniam jau suaugusio žmogaus gyvenimui.  Tai yra tokie žmonės suaugę turi bendravimo su kitais žmonėmis, ypač priešingos lyties atstovais, sunkumų, jie nepasitiki kitais žmonėmis, vengia užmegzti artimus ir intymius santykius. Vaikystėje patyrus prievartą, dažnesni nerimo, depresijos, savižudybės atvejai jau suaugus.  Taip pat seksualinė vaiko prievarta,  vaiko įtraukimas į seksualinę veiklą, padidina prievartos grėsmę jau suaugus . Moterys, vaikystėje patyrę seksualinį išnaudojimą, prievartą, ir negavę adekvačios savalaikės  pagalbos, dažnai blogai vertina save, dėl to gali tapti seksualiai išnaudojamomis.

Išvados

Vien dėl seksualinės prievartos atskleidimo vaiko savijauta nepagerėja.

Vaikai (ypač mažesni) ne visada suvokia patiriantys seksualinę prievartą.

Seksualinės prievartos pasekmės gali pasireikšti ne iš karto; laikui bėgant jos gali sunkėti.

Didžiajai daliai vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, t. y. apie 90 procentų, nustatomi vienokie ar kitokie  psichikos sutrikimai.

Vaikų, paauglių patyrusių seksualinę prievartą, realybės suvokimas pakinta: vaikas nuvertina save, pasaulį ima suvokti kaip priešišką jam, atsiranda nesaugumo jausmas, nepasitikėjimas kitais žmonėmis, sutrinka jo tarpusavio ryšiai, ypač ryšiai su priešinga lytimi.

Pakartotinės vaikų apklausos (apie buvusią prievartą), neprofesionalūs įvairių institucijų darbuotojų veiksmai,  vaikų dalyvavimas teismuose, užsitęsę teisinės procedūros, vaikus traumuoja pakartotinai, stiprina jų nepasitikėjimą aplinka bei didina neigiamas seksualinės prievartos pasekmes.

Vaikas gali pasveikti tik tada, kai jis nebepatiria prievartos,  jis pats ir jo šeima gauna visapusišką psichologinę, socialinę, teisinę pagalbas, jo nebeliečia teisinės procedūros.

Vaikams, negavusiems tinkamos savalaikės pagalbos ir palaikymo dėl patirtos seksualinės prievartos vaikystėje, psichikos sutrikimai bei kitos ilgalaikės neigiamos pasekmės išlieka  ilga laiką, net suaugus.

(Beveik) Psichoterapeutas

"Stomatologas" Indijos gatvėje. Su chalatu, turi įrankį ir svarbiausia - pigiai. Ko dar bereikia?

“Stomatologas” Indijos gatvėje.
Su chalatu, turi įrankį ir svarbiausia – pigiai. Ko dar bereikia?

Pasidomėjusi internete psichoterapeutų paslaugomis, nustebau, kad besisiūlančių besivadinačių „psichoterapeutais“ tiek daug palyginus su paklausa. Oho, kiek norinčių lengvai pasipelnyti duoną! (nevalingai į galvą ateina man mintis,vėliau, perskaitę šį mano straipsnelį suprasite, kodėl būtent tokia mintis). Ir stebimas tik vienas kitas skelbimėlis, viena kita žinutė, kad „norėčiau nueiti pas psichoterapeutą“ ir kaip taisyklė – už nedidelę kainą. Diskusijų klubuose psichoterapeutu dažniausiai pasigiriama irgi tik tada, jei psichoterapeuto, pas kurį žmogus lankosi kaina nedidelė – eina žmogus kažkur prie poliklinikos (pvz.psichiatras priima kažkur valdiškose patalpose ir pan.) ar dar kažkur… Ir žmogus džiaugiasi tuo, ką turi…

Susidaro įspūdis, jog tokių psichoterapinių „gydymų“ labai abejotina vertė, susimąstoma retai. Juk dažniausiai tokie psichiatrai, priimantis „šalia“ valdiško darbo, neturi tikro psichoterapinio išsilavinimo. O baigę tik psichologios studijas žmonės irgi neturėtų užsiimti psichoterapine praktika. Jie galėtų užsiimti konsultacijomis, psichologiniais tyrimais ir kt. Juk prie geriausių norų žmogus negali padėti tuo, ko jis neturi, neišmano pats, tik giriasi išmanąs (o kalbėti tai mes visi – oho – kaip mokame! ). Dažniausiai įsivaizduojama, kad pokalbiu (o taip jau daugelis ir įsivaizduoja psichoterapiją) gali padėti bet kuris psichiatras, psichologas ar asmuo bevadinantis save psichoterapeutu. (Tokiu atveju, pacientai sako: „oi, ta psichiatrė kaip gražiai kalbasi apie viską su manimi…“) ir pan.

Žmogus turi būti nemažai krimtęs psichoterapijos mokslų (o nepraėjęs kelių savaičių kursus) bei turėjęs daugiametę (būtent tas žodis – daug metų) asmeninę psichoterapiją arba psichoanalizę bei savaime aišku, turėti nemažą praktiką su pacientais. Tik toks žmogus turėtų drįsti vadinti save psichoterapeutu, galinčiu padėti kitam. Šitaip atsijojus visus besisiūlančius, manau, kad tikrų psichoterapeutų liktų labai nedaug.

Galbūt dėl šios paprastos mano minimos priežasties – išsilavinimo trūkumo ir asmeninės psichoterapijos, praktinės patirties trūkumo, tiek daug nusivylusių pabuvojus pas „psichoterapeutą“.

Tad norėčiau patarti prieš kreipiantis pas taip vadinamą specialistą, tikrai susižinoti, ar tas specialistas yra baigęs profesionalius mokslus, ar turi atitinkama išsilavinimą. Kitu atveju, neverta jiems mėtyti net po 20 – 30 litų, nes tie pinigai vis tiek bus išmesti kaip į balą. Tada geriau rinktis tebestudijuojantį psichoterapeutą, tada bent jau bus aišku, kad jis nors dar nėra iki galo baigęs mokslų, bent nėra apsišaukėlis.

Gydyti žodžiais gali žmogus, kuris žino, ką su jais daro, kada, kam, dėl ko ir kokias technikas sesijos metu naudoja. O ne tai, kad vyksta pokalbis dėl pokalbio.

Dažnai profesionalo pasakytas net vienas kitas žodis yra vertesnis už kelis šimtus žodžių, pasakytų neišmanančio žmogaus. Profesionalai mažai kalba visose srityse, psichoterapija ne išimtis.

Neimanoma tikėtis teigiamų asmenybės, elgesio, mąstymo ir kt. pokyčių lankantis pas žmones, kurie patys nelabai supranta, ką daro…

Sergi – blogai, gydaisi – gadini statistiką.

Pagal antidepresantų vartojimą Europoje Lietuva pirmauja.“ – perskaičiusi šiandien „Delfyje“ „Liga Lietuvą padarė ES „lydere“” ir nesupratau šio straipsnio tikslo ir minties. Paminėti skaičiai, jog Lietuvos gyventojai, palyginti su 2010m. išgeria daugiau vaistų nuo depresinio susirgimo ir dėl to Lietuva tapusi „lydere“. Peršasi mintis, kad blogai, jog lietuviai išgeria tiek šių vaistų.

Kas iš tiesų yra ta depresija?

Kai žmogų slegia neigiamas nusiteikimas daug ko atžvilgiu (viskas yra blogai, nematoma teigiamos reiškinio pusės ir t.t.), tai sukaupti savo paties neigiami jausmai, netgi agresija dėl daug ko ar prieš daug ką… Iš tiesų depresija yra tik išorinis simptomas, kaip ženklas, atsakas į tam tikrus organizmo trūkumus – dažniausiai meilės, supratimo, šilumos, atjautos. Dažniausiai tas trūkumas būna dar vaikystėje, ko vėliau nebegali žmogui kompensuoti jokie turtai ir prabanga. Ši būsena dar paaštrėja, kai vidiniai stygiai sutampa su išoriniais.

Tokia sudėtinga situacija Lietuvoje yra todėl, kad dažnas žmogus šiandien jaučia, jog negali pilnai išnaudoti savo vidinių galimybių, jėgų, nesugeba užpildyti savo vidinės tuštumos ne tik meile, bet bent jau išorinėmis gėrybėmis. Bet tie, kurie turi pakankamai turtų, neretai patiria šiltų jausmų trūkumą, tiesiog žmogiško supratimo trūkumą. Susidaro užburtas ratas – vieniems trūksta vidinių, kitiems išorinių dalykų. Vien tik geras ekonomikos lygis nesumažina sergamumo depresija ir savižudybių lygio. Kaip pavyzdį galiu paminėti, kad turtingų Skandinavijos šalių žmonės taip pat suvartoja daug antidepresantų, ir jiems tai yra normalu. Tai reiškia, kad žmogus pats nebesusidoroja su įtampa, reikalavimais,savo nepasitenkinimu gyvenimu ir t.t., ir kritiškai vertindamas savo būseną, kreipiasi gydymui.

Bet dažnai vieni antidepresantai, t. y. piliulė nesuveikia taip stebuklingai, kaip norėtųsi, nes depresijos gydymui šalia vaistų trūksta kompetentingo, supratingo žmogaus (dažniausiai tai būna psichoterapeutas, rečiau – draugas ar kitas žmogus), kuris susirgusįjį gydo palanku nusiteikimu, meile ir supratingumu. Tuo ko labai trūksta dabartiniuose mūsų tarpasmeniniuose santykiuose. Jei šalia nėra supratingo, mylinčio žmogaus, piliulių reikia daugiau ir jų kursus reikia kartoti…

Ko žmogus tikisi psichoterapijoje, ką nori suprasti ir pakeisti savo gyvenime?

tiredPsichoterapija – vienas iš gydymo metodų. Kaip ir kitų gydymų atvejais – vieniems ji būna mažiau, kitiems labiau sėkminga. Nebūtinai psichoterapija turi tęstis metų metais. Brandūs žmonės pagerėjimą psichoterapijoje dažnai pajunta gana greitai, ir vėlesnė psichoterapijos trukmė priklauso jau individualiai. Dažnai ji tęsiasi tiek, kiek reikia  laiko šiam pagerėjimui įtvirtinti.
Tai plati tema, apie kurią būtinai dar parašysiu daugiau. Dabar tiesiog papasakosiu vieną trumpą sėkmingą istoriją.
Kartais tereikia tik nedidelio stumtelėjimo, padrąsinimo ir palaikymo iš artimųjų, bendradarbių, specialisto suradimo ir rekomendavimo, nes pačiam žmogui kartais nepakanka drąsos, jėgų ir pasitikėjimo eiti gydytis.

Ponas M. – išsilavinęs keturiasdešimtmetis vilnietis. Dirba jis stabilioje kompanijoje nuo pat jos įkūrimo, yra labai vertinamas specialistas, gaunantis stabilų atlygį už savo darbą. Vaikai jau suaugę, tačiau gyvena kartu su savo tėvu nemažame name.
Bet vyro gyvenimą temdo gili depresija. Prieš maždaug dešimt metų mirė jo žmona. Praėjo nemažai laiko, tačiau širdgėla jo sieloje ne rimsta, o su kiekvienais metais gramzdina jį vis giliau į liūdesį.

Pačiam jam tokia būsena  atrodė lyg jau ir įprasta, gana natūrali, neišvengiama ,  visą šį laiką jis pats niekur nesikreipė pagalbos. Tačiau dėl jo sunerimo bendradarbiai ir pradėjo rūpintis, prisilaikydami visapusiško atsargumo ir mandagumo. M. pats sutiko su jais, kad jo būsena nėra tokia gera, kokia galėtų būti, kokia būdavo anksčiau. Per aplinkui, per tarpininkus jis galų gale išdrįso ateiti pas mane gydytis. Prisipažino, kad yra praradęs bet kokį gyvenimo džiaugsmą, netgi gyvenimo prasmę. Gyveno, dirbo dėl to, kad „reikia“. Mažai besitikėjo, kad jam gali pagerėti.
“Ką šie pokalbiai ir tokia maža tablečiukė gali man padėti?” – iš pradžių  nepasitikėjimo, beviltiškumo ir retorinių klausimų iš M. buvo nemažai. Vėliau jų mažėjo. Psichoterapija buvo derinama su medikamentiniu gydymu.
Keitėsi metų laikai. Po žiemos atėjo pavasaris, o po to ir vasara. Vasaros pradžioje, pradėjus akivaizdžiai gerėti būsenai, M. dingo.
Vėl pasirodė tik rudenį. Dabar jau linksmas ir tik trumpam. Tik papasakoti apie tai, kas įvyko vasarą: pirmą kartą per paskutinius dešimt metų išėjo atostogų, išvažiavo pailsėti į kurortą, sutiko moterį, pamilo, vedė ir vėl pradėjo džiaugtis gyvenimu.
Gydymas tuo natūraliai ir baigėsi 🙂
Žmogui pagerėjo, jis vėl tapo pajėgus pats  kontroliuoti ir vadovauti savo gyvenimui, o ne tik plaukti pasroviui…

Apie psichoterapijos subtilybes rašysiu dar ne kartą. Ypač jeigu turėsite klausimų.