Konferencija „Apleisti vaikai“ [2014 05 23]

Kviečiu Jus į praktinę konferenciją „Apleisti vaikai“, kuri vyks 2014 gegužės 23 d., Vilniaus universiteto Teatro salėje.

11:00 skaitysiu pranešimą “VAIKŲ APLEISTUMAS VAIKŲ IR PAAUGLIŲ TEISMO PSICHIATRŲ EKSPERTŲ POŽIŪRIU”

Konferenciją organizuoja VU Filosofijos fakulteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centras drauge su Italijos Pulijos regionu, Italų kultūros institutu, Italijos ambasada Lietuvoje.

http://docs.google.com/gview?url=https://kilikeviciene.files.wordpress.com/2014/05/konferencija-apleisti-vaikai.pdf&embedded=trueKonferencija Apleisti vaikai

Advertisements

Vaikų ir paauglių, patyrusių seksualinę prievartą, išnaudojimą, sunkumai ir realybės suvokimo pakitimai

Pranešimas skaitytas 2013 m. spalio 4d. VIII-oje tarptautinėje teismo psichiatrijos konferencijoje “Tikrovės atspindys – norma ir patologija” Palangoje.

Šiame straipsnyje pateikta prezentacijose naudota grafinė medžiaga ir tekstas.

Straipsnis gali šiek tiek nesutapti su skaitytu minėtu pranešimu konferencijoje, nes pranešimo metu buvo kai kurių interpretacijų ir atsakymai į klausimus.

Straipsnis dar bus papildytas, atlikus kai kuriuos papildomus tyrimus, ir bus išleistas moksliniame žurnale “Sveikatos mokslai” 2014m. 1nr.


(darbe remtasi 2010 ir 2012 metų AKTPPE,  ambulatorinių kompleksinių teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizių, medžiaga)

Darbo tikslas

  • Analizuoti vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, psichikos būsenas.
  • Parodyti, kad vaikams psichikos traumą sukelia ne tik patirta prievarta, bet ir tolimesnės teisinės procedūros bei apklausos, neprofesionalūs įvairių institucijų atstovų veiksmai bei nesavalaikė pagalba.
  • Atkreipti dėmesį, jog vaikų būsenų pakitimai ir pasekmės gali būti ilgalaikiai.

Tyrimo objektas

Vaikai, patyrę seksualinę prievartą, dalyvavę  2010 – 2012 metų laikotarpiu  ambulatorinėse kompleksinėse teismo psichiatrijos  psichologijos ekspertizėse, vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje, Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie SAM; šių vaikų realybės suvokimas. Panaudota šių ekspertizių vaikų apklausų medžiaga. Tirti visi per šį minėtą laikotarpį ekspertizėse buvę vaikai: 177 mergaitės ir 56 berniukai nuo 3 iki 18 metų amžiaus.

Metai

Mergaitės

Berniukai

Viso

2010

110

40

150

2012

67

16

83

Viso

177

56

233

Darbo ypatybės

Analizė atlikta remiantis pačių vaikų tyrimais, pasakojimais bei išgyvenimais ekspertizių metu, šių vaikų apklausų medžiaga. Lyginama seksualinė prievarta prieš vaikus ir paauglius, kuriems ekspertizės buvo atliktos 2010 m. (šio pobūdžio tyrimų bei ekspertizių pakilimo metais) ir 2012 metais Lietuvoje.

Įvadas

Seksualinė prievarta prieš vaikus, paauglius nėra nauja tema. Paskutiniais metais apie tai kalbama vis daugiau, vaikų seksualinė prievarta tampa aktualia problema, verčiančia ieškoti vis naujų būdų kovai su ja, nes valstybė ir visuomenė, mes visi privalome apsaugoti vaikus nuo prievartos.  Tačiau vaikų seksualinę prievartą ir toliau nėra taip lengva atskirti, pastebėti ir atskleisti. Vaiko teisių apsaugos tarnybos dažnai gali įsikišti tik jau tada, kai vaikas yra akivaizdžiai sužalotas.  Net ir sužinojus apie seksualinę prievartą išlieka sudėtingumas tiek teisiškai, tiek emociškai, tiek socialiai apginti vaiką bei padėti jam išgyventi šią krizinę situaciją.  Čia dažnai pasireiškia tarpinstitucinių įstaigų darbo spragos bei trūkumai.

Kodėl vaikai apie patirtą prievartą dažniausiai nepapasakoja iš karto ar iš viso nepapasakoja?

  • Dažnai būna sutrikę ir nežino, ką jiems daryti.
  • Dažnai mano patys esą kalti dėl to, kas su jais vyksta  ar įvyko.
  • Jaučiasi nesaugūs, išgyvena baimę.
  • Jiems sunku pasitikėti kitais žmonėmis.
  • Jei prievarta kartojasi – jis gali beveik visą laiką jaustis baimingi ir nesaugūs.
  • Neretai vaikai yra įbauginti ir prigrasinti savo skriaudėjo niekam nepasakoti apie patirtą prievartą.

Ar visada vaikai supranta, kas su jais vyksta?

Vaikai (ypač mažesni) ne visada supranta, kad tai, kaip su jais elgiamasi, kas jiems yra daroma, yra seksualinė prievarta. Vaikai dažnai yra apgaudinėjami išnaudotojo ir jiems neleidžiama susivokti, kas su jais vyksta iš tikrųjų, kad jų atžvilgiu vykdoma prievarta. Pvz.: sakoma: „visi tėvai (patėviai ar pan.) taip elgiasi su savo dukromis/vaikais. „Tai tiesiog žaidimas, kurį mes žaidžiame“. Vaikams grasinama: „apie tokius dalykus niekam negalima papasakoti, niekas tavęs neužstos, jei sužinos“. Jiems  žadamos bausmės, jei papasakos: mušimas, baudimas. Jei papasakos, žadama susidoroti su juo ar jo artimaisiais. Vaikai nedrįsta apie tai pasakoti, nes bijo pasekmių.

Kodėl seksualinė prievarta taip stipriai paveikia vaiko psichiką?

  • Vaiką skaudžiai paveikia pats įvykis.
  • Vaikas, patyręs seksualinę prievartą, įtraukiamas į baudžiamąjį procesą, ir šiose bylose pagrindiniu informacijos šaltiniu tampa nukentėjusio vaiko parodymai.
  • Įtariamieji, pasitelkę advokatus,  visokiausiais būdais išsisukinėja, stengdamiesi paneigti vaiko parodymus. O nukentėjusio vaiko atstovai dar labai dažnai neturi tokio gynėjo (advokato).
  • Vaikai nėra tinkamai apsaugoti nuo antrinio traumavimo baudžiamojo proceso metu: egzistuoja būtinybė vaikui duoti parodymus, net ne vieną kartą dalyvauti apklausose bei tyrimuose, kartais net vėl susitikti su įtariamuoju. Visa tai  dažniausiai vaikams sukelia  pakartotinę arba taip vadinamą antrinę traumą (retraumatizavimas).

Antrinis (pakartotinas) traumavimas arba retraumatizavimas

Šį vaiko traumavimą sukelia:

  • Nepalaikančios, nepriimančios, neigiamos vaiko artimiausios aplinkos reakcijos. (šeimos, mokytojo, draugų) reakcijos.
  • Netinkamas apklausiančiųjų vaiką ar teikiančiojo jam „pagalbą“ elgesys, kai vaikas nėra adekvačiai priimamas emociškai, jam  rodomas abejingumas, nejautrumas, nusistebima iš jo pasakojimo. Toks elgesys su vaiku dar labiau sumažina jo saugumo jausmą.
  • Vaiko dalyvavimas teisme ir kitose teisinėse procedūrose jam kelia nerimą, baimę, todėl dėl tokios įtemptos emocinės būsenos, vaikas nebegali ramiai ir aiškiai galvoti, prisiminti realių įvykių, suteikti pakankamai aiškių parodymų.
  • Įvykis paviešinamas, prasideda patyčios.
  • Vaikas ne laiku paimamas iš šeimos, kurioje vyksta prievarta, o vėliau vėl grąžinamas į ją (tokiu būdu problema ne tik neišsprendžiama, ji dar labiau slepiama tokioje šeimoje, vėliau dar sunkiau atpažįstama ir nustatoma)

Patyrusio seksualinę prievartą vaiko pakinta emocijos ir jausmai

Požymiai, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą, kiekvienam vaikui būna skirtingi. Tačiau yra ir bendrų požymių bei tendencijų, padedančių atpažinti ir įvardinti prievartą. Šių vaikų emocijos būna stiprios, greitai kintančios. Šie vaikai, dažniau nei jų bendraamžiai būna liūdni, užsisklendę, išsako savižudiškas mintis, nepasitikėjimą kitais žmonėmis.             Dažnai jaučiasi  sutrikę ir nežino, ką jiems daryti . Vaikai, patyrę seksualinę prievartą, išgyvena skirtingus jausmus sau, prievartautojui, aplinkai.

Vaiko jausmai sau: pyktis, neapykanta, kad negali pasipriešinti prievartai, bejėgiškumas, gailestis sau, kaltė, baimė, nesaugumas. Vaiko jausmai aplinkai: nepasitikėjimas aplinkiniais, neapykanta jiems už tai, kad jie nieko nemato, nepastebi, kad nieko nedaro.  Vaiko jausmai prievartautojui: tai gali būti ne tik pyktis šiam žmogui. Bet, kai prievartaujantis vaiką asmuo yra artimas jam žmogus (šeimos narys, globėjas, mokytojas ar pan.): vaikas jam jaučia ambivalentiškus jausmus: jis ir myli šį asmenį, ir nekenčia jo, pyksta ant jo.  Tokiu atveju, vaiko gyvenimas tampa dvilypis. Prievartautojas vienokį elgesį demonstruoja viešumoje,  šeimoje ir prievartauja vaiką, likus jiems dviem.

Psichosomatiniai sutrikimai

Negalėdamas išreikšti savo sunkumų žodžiais, vaikas „leidžia“ kalbėti savo kūnui: prievartą patyrę vaikai dažniau nei bendraamžiai skundžiasi galvos, pilvo, skrandžio skausmais, turi miego, nerimo, valgymo sutrikimų, dažniau nei kiti vaikai šlapinasi į lovą.

Vaiko, patyrusio seksualinę prievartą, elgesio pakitimai atsiranda dėl suvokimo, mąstymo, pažintinių  pakitimų

Todėl vaiko elgesys gali tapti priešiškas, agresyvus, impulsyvus, delinkventinis. Arba atvirkščiai vaikas gali būti bailus, nuolankus, pataikūniškas, nedrįstantis išreikšti savo nuomonės, elgiasi taip, lyg būtų nematomas. Vaikas ima nuvertinti  save, mano, kad visi žmonės dėl to, kas atsitiko su juo (jis patyrė prievartą), jį laiko „blogu“, todėl ir ima elgtis atitinkamai (kaip „blogas“).

Mokykloje sunkumai iškyla, nes  vaikui sunku sukaupti ir išlaikyti dėmesį; jis gali pradėti vengti eiti į mokyklą. Vaikas gali pradėti elgtis ne pagal savo amžių – itin brandžiai arba, priešingai, labai vaikiškai, norėdamas pritapti prie aplinkos, gauti iš jos palaikymą ir dėmesį.

Dar vienas elgesio pakitimas dėl seksualinės prievartos – seksualizuotas elgesys

Seksualizuotas elgesys patvirtina, kad vaikas yra patyręs seksualinę prievartą. Friedricho ir kt. (1991) tyrimas parodė, kad beveik 3/4 prievartą patyrusių berniukų ir 2/5 prievartą patyrusių mergaičių pasižymi pernelyg seksualizuotu elgesiu, pavyzdžiui, labai daug arba viešose vietose masturbuojasi, turi polinkį dažnai ir su įvairiais žmonėmis kalbėti apie seksualinius dalykus, turi itin daug, ne pagal amžių seksualinių žinių.

Teismų problemos

O  teismai ir toliau  tebėra orientuoti į suaugusiųjų psichologiją (neįsisąmoninama, kad vaiko psichologija yra kita, jis nėra mažas suaugusysis), todėl vaikui keliami nepagrįsti reikalavimai. Vaikas dėl nepilnai išsivysčiusių psichikos (kognityvinių, atminties ir kt.) funkcijų jau po kurio laiko (kelių mėnesių ar pusmečio) patirtus įvykius gali suvokti, prisiminti ir perteikti kitaip, duoti kitokius parodymus, nei buvo užfiksuoti tuoj po įvykio (pvz. patirtos prievartos). Tokiu atveju itin svarbu suprasti vaiko psichologiją, jo emocinę būseną, išgyvenimus, ir sugebėti atsirinkti jo pasakojimuose. Teismuose tokiu atveju kyla daug nesklandumų ir sumaišties, nežinoma, kaip paaiškinti tokį vaikų elgesį, nelabai imama tikėti psichiatrų ekspertų, kitų specialistų parodymais, pamirštama, kad vaikai yra besivystančios asmenybės, turinčios specifinių raidos ir emocinių poreikių, jų suvokimas bei kognityviniai gebėjimai nėra galutinai išsivystę, jie kinta. Jeigu netikėti specialisto paaiškinimais, tai kuo tada galima tikėti? Kaip bebūtų gaila, teismai mūsų šalyje kartais išlieka labiau orientuoti į nusikaltusiuosius suaugusius nei į nukentėjusiuosius vaikus.

Mano tyrimai

Atlikdama savo tyrimą, norėjau sužinoti, ar daugėja, ar mažėja šio pobūdžio bylose vaikams ekspertizių Lietuvoje paskutiniais metais. Tyrimo rezultatai parodė, kad 2012 metais buvo atlikta gerokai mažiau ekspertizių patyrusių seksualinę prievartą vaikams, palyginus su 2010 metais. Jei 2010 metais buvo atlikta 110 ekspertizių mergaitėms ir 40 berniukams. Tai 2012 metais  mergaitėm atliktos 67 ekspertizės, berniukams – 16. Tai yra 2012 metais šio pobūdžio ekspertizių, lyginant su 2012 metais, sumažėjo beveik per pusę. Jei išskirti pagal lytį, ypač jų sumažėjo – beveik 2/3 berniukams.

019M7mpjZiBwe_y3EPyNoW05-iVfgShitI5z6NxVUx3vp5KS4J_Tj7LtkRn3


Ekspertizių pasiskirstymas pagal amžiaus struktūrą berniukams

Jei 2010 metais vyraujantis berniukų, patiriančių seksualinę prievartą amžius buvo 9 – 14 metų, tai 2012 metų duomenys parodė, kad šiais metais seksualinę prievartą daugiausia patyrė jaunesnio amžiaus  berniukais, t. y. nuo 4 iki 8 metų.

JcQbyLGurCmBDXBr6200t_lBzO2beTtbwkjUWa2xODt1RkyeR_sBA0FDq_gC

Amžiaus struktūra. Berniukai 2010m.

ufTtqo6Lp4_w7QyXwOyzKbchMuf_NueaHPLG_TIrvXt3qGrrcGtXvSUirNxn

Amžiaus struktūra. Berniukai 2012m.

Ekspertizių pasiskirstymas pagal amžiaus struktūrą mergaitėms

mergaičių, patyrusių seksualinę prievartą, pasiskirstymo pagal amžių tendencija išliko labai panaši: dažniausiai prievartą patirią mergaitės nuo 9 iki 14 metų, antroje vietoje sudaro grupė paauglių nuo 15 iki 18 metų. Ir mažiausią grupę sudaro mažametės mergaitės nuo 4 iki 8 metų amžiaus.

Mergaitės. 2010m.

Amžiaus struktūra. Mergaitės. 2010m.

tAl3tAvTDmhk0DVvjkQs3fE5RDeb0yCYK40U6a7q1ANOJ28N5IS6mpQh4Ieq

Amžiaus struktūra. Mergaitės. 2012m.

 

 Vyraujantys psichikos sutrikimai vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą

Darbo metu buvo lyginama, kokie psichikos sutrikimai buvo nustatyti ir vyravo 2010m . bei 2012 m.

wthsrFQhLKEqJxmLV_chcFM7B_3g8ZQ1LF6NLVNlPdtYKI8slVUzzwFR53-d

Psichikos sutrikimai. Berniukai 2010m.

bwXTESQjiqVisUWZYJ_SJgSCbq_GX4F8ujZpZ6sqJVRC1IW274f3OojxnDRn

Psichikos sutrikimai. Berniukai 2012m.

_X2Goc_pPgy2wFtw5vNJ-t8KSSTKbWlyfmDN7t2dG93X2mqK_A4gwQc4-bq9

Psichikos sutrikimai. Mergaitės 2010m.

rkpOEaIw_V-HApYwuS68IwP0HY4LVYG7FhY7OsiBYdWxYFzNosW5-K9YbtdP

Psichikos sutrikimai. Mergaitės 2012m.

Grafinė nustatytų vaikams psichikos sutrikimų išraiška rodo, kad apie 1/3 visų sutrikimų vaikams, patiriantiems šią prievartą sudaro protinis atsilikimas (šis sutrikimas jiems būna nustatytas iš mažens, įgimtas). 1/3 sudaro ūmūs stiprūs stresiniai sutrikimai: reakcijos į stresą, potrauminio streso sutrikimas bei adaptacijos sutrikimai. Lijusį 1/3 sudaro ryškūs emocijų ir elgesio sutrikimai.

 Vyraujantys prievartos šaltiniai

pVVePHv9ZaiTN66qAlB4RAwmnJ5rDh9WDjVm_v1qHc4XdvQcZ41ht8Lao1LcVos tik keli procentai (iki 10 procentų) vaikų patiria seksualinę prievartą iš visai nepažįstamų asmenų. Apie 20 – 30 procentų vaikų patiria seksualinę prievartą iš artimų žmonių, apie 25 procentus – iš mažai pažįstamų asmenų ir didžiausią prievartautojų grupę – apie 40 procentų sudaro neblogai pažįstami žmonės. Reikia pastebėti, kad 2012 metais lyginant su 2010m., itin sumažėjo bylų, kurioje būtų įtariami seksualine prievarta itin artimi asmenys – vaikų tėvai, patėviai, broliai. Ką tai galėtų reikšti?  Ar, kad iš tiesų nusikaltėlių sumažėjo, jie suprato, kad už tokį nusikaltimą bus nubausti. Ar, kad šie nusikaltimai itin uždarose aplinkose – šeimose – tapo dar kruopščiau slepiami ir sunkiau ištiriami?

Neigiamas seksualinės prievartos vaikystėje pasekmes patvirtina atlikti tyrimai su suaugusiais žmonėmis, kurie vaikystėje patyrė šią prievartą. Šie tyrimai rodo, jog net vienintelė vaikystėje patirta prievarta gali turėti įtakos visam tolimesniam jau suaugusio žmogaus gyvenimui.  Tai yra tokie žmonės suaugę turi bendravimo su kitais žmonėmis, ypač priešingos lyties atstovais, sunkumų, jie nepasitiki kitais žmonėmis, vengia užmegzti artimus ir intymius santykius. Vaikystėje patyrus prievartą, dažnesni nerimo, depresijos, savižudybės atvejai jau suaugus.  Taip pat seksualinė vaiko prievarta,  vaiko įtraukimas į seksualinę veiklą, padidina prievartos grėsmę jau suaugus . Moterys, vaikystėje patyrę seksualinį išnaudojimą, prievartą, ir negavę adekvačios savalaikės  pagalbos, dažnai blogai vertina save, dėl to gali tapti seksualiai išnaudojamomis.

Išvados

Vien dėl seksualinės prievartos atskleidimo vaiko savijauta nepagerėja.

Vaikai (ypač mažesni) ne visada suvokia patiriantys seksualinę prievartą.

Seksualinės prievartos pasekmės gali pasireikšti ne iš karto; laikui bėgant jos gali sunkėti.

Didžiajai daliai vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, t. y. apie 90 procentų, nustatomi vienokie ar kitokie  psichikos sutrikimai.

Vaikų, paauglių patyrusių seksualinę prievartą, realybės suvokimas pakinta: vaikas nuvertina save, pasaulį ima suvokti kaip priešišką jam, atsiranda nesaugumo jausmas, nepasitikėjimas kitais žmonėmis, sutrinka jo tarpusavio ryšiai, ypač ryšiai su priešinga lytimi.

Pakartotinės vaikų apklausos (apie buvusią prievartą), neprofesionalūs įvairių institucijų darbuotojų veiksmai,  vaikų dalyvavimas teismuose, užsitęsę teisinės procedūros, vaikus traumuoja pakartotinai, stiprina jų nepasitikėjimą aplinka bei didina neigiamas seksualinės prievartos pasekmes.

Vaikas gali pasveikti tik tada, kai jis nebepatiria prievartos,  jis pats ir jo šeima gauna visapusišką psichologinę, socialinę, teisinę pagalbas, jo nebeliečia teisinės procedūros.

Vaikams, negavusiems tinkamos savalaikės pagalbos ir palaikymo dėl patirtos seksualinės prievartos vaikystėje, psichikos sutrikimai bei kitos ilgalaikės neigiamos pasekmės išlieka  ilga laiką, net suaugus.

Seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus ir paauglius Lietuvoje

Šiame darbe siekiama išskirti veiksnius, darančius įtaką seksualiniams nusikaltimams prieš vaikus, paauglius Lietuvoje; išsiaiškinti, kokiu būdu dažniausiai yra atskleidžiami (atsiskleidžia) seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus; analizuoti seksualinių nusikaltimų prieš vaikus pobūdį, dažnį, kokio amžiaus vaikų grupėse, kokio pobūdžio seksualiniai nusikaltimai vyrauja; kokia dalis vaikų, patekusių teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizei papasakoja / nepapasakoja apie patirtą prievartą, kitą seksualinį išnaudojimą; kaip jie apie tai kalba; kaip vaikai supranta tokio pobūdžio patirtą išnaudojimą; kokia dalis išnaudotų vaikų sulaukia palaikymo iš artimiausių žmonių aplinkos. Darbe analizuojama, ar yra ryšys tarp vaiko psichinių ypatumų ir patiriamos seksualinės prievartos; nagrinėtas ryšys tarp vaikų ir jų artimiausios, socialinės aplinkos ir padaromų seksualinių nusikaltimų prieš juos.

Analizuojama, kokie psichikos sutrikimai dažniausiai pasitaikė vaikams ir paaugliams, kurie tapo nukentėjusiaisiais nuo seksualinio smurto. Vertinama, kaip dažnai po patirtos seksualinės prievartos vaikams, paaugliams išsivysto laikini psichikos sutrikimai – potrauminio streso sutrikimas, kiti adaptacijos sutrikimai, emocijų, elgesio, nuotaikos (depresinis, fobinis, nerimo, socialinis nerimo ir kt.) sutrikimai. Pažymėtina, kad nagrinėjant vaikų ir paauglių psichikos ypatumus buvo konstatuotas labai svarbus seksualinių nusikaltimų prieš vaikus rizikos veiksnys – protinis atsilikimas. Šio darbo metu nustatyta, kad net penktadalis vaikų, turinčių protinį atsilikimą, Lietuvoje patiria seksualinę prievartą. Tyrimo metu gauti duomenys rodo, kad Lietuvoje vyrauja seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus jam artimoje, pažįstamojoje aplinkoje, šeimoje. Taip pat nereti seksualinio išnaudojimo atvejai vaikų globos namuose, kitose ugdymo institucijose, globėjo namuose. Nustatyta vyraujanti prievartos rūšis prieš vaikus – invazinė prievarta: oralinė, vaginali-nė, analinė invazija (įsiskverbimas), o tik po to seka neinvazinė prievarta – tvirkinamieji veiksmai. Darbe pastebimi sunkumai atliekant teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizes vaikams, patyrusiems minėto pobūdžio nusikaltimus prieš juos bei sunkumai teismo posėdžiuose, kuomet nagrinėjami seksualiniai nusikaltimai, atlikti prieš vaikus. Šiame darbe analizuojami 2009 metų antrą pusmetį, 2010 metais bei 2011 metų pirmą pusmetį įvykdyti seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus, kuriems minėtu laikotarpiu buvo atliktos teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės, t.y. apžvelgiamas paskutiniųjų 2 metų laikotarpis. Visos šios ekspertizės buvo atliktos vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje, Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje (VTPT).

Manoma, kad šiuo metu daugiausia duomenų apie seksualinę prievartą prieš vaikus, paauglius turima būtent šiame – Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje, kitiems Lietuvoje patiriamos vaikų prievartos mastai nėra taip plačiai žinomi.

ĮVADAS

Pagal Lietuvoje galiojančią Jungtinių Tautų (JT) Vaiko teisių konvenciją, vaikas yra asmuo iki 18 metų.Todėl ir šiame darbe vaikų skirstymas į vaikus, paauglius yra tik sąlyginis.

Pirmi rimtesni darbai, tiriantys seksualinius nusikaltimus prieš vaikus Lietuvoje, buvo atlikti ir plačiau pradėta pripažinti šią problemą nuo 1995m. Bet šių tyrimų rezultatai anaiptol nebuvo džiuginantys. Iškilo klausimas: ar tikrai gali būti tokie dideli skaičiai seksualinių nusikaltimų prieš vaikus Lietuvoje? Vėliau apklausų, darbų, tiriančių seksualinius nusikaltimus prieš vaikus, buvo atlikta ir daugiau.

2004m. Lietuvoje buvo atliktas tyrimas „Paauglių požiūris į seksualumą ir seksualinę prievartą”, šio tyrimo užsakovas buvo Respublikinės universitetinės ligoninės Vaikų raidos centras. Šio tyrimo išvados parodė: 31 proc. respondentų atsakė, jog iki 18 metų amžiaus jie yra patyrę seksualinę prievartą; 21 proc. nepilnamečių patyrė prievartą iki 15 metų amžiaus; 1,9 proc. tai patyrė iki 6 metų amžiaus; 4,5 proc. atvejų, kad prievartautojas buvo šeimos narys ar giminaitis. Šiame tyrime dalyvavo 3136 Lietuvos moksleiviai – daugiausia aštuoniolikmečiai, apklausa buvo anoniminė, klausimai buvo orientuoti į laikotarpį iki 18 metų, naudotas vieningas Norvegijos instituto NOVA parengtas klausimynas.

Šiame darbe atskleidžiami mūsų tyrimo seksualinių nusikaltimų prieš vaikus dvejų paskutiniųjų metų duomenys, kurie kartais papildo, patvirtina ankstesniųjų kitų tyrimų duomenis, o kartais šio tyrimo duomenys, prielaidos ir išvados yra gana netikėti. Tikimės, kad šio darbo metu nustatytus duomenis, gautus analizuojant vaikų ambulatorinių teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizių medžiagas, bus galima naudoti, analizuoti toliau atliekant seksualinių nusikaltimų prieš vaikus Lietuvoje tyrimus.

Darbo tikslas:

  1. Nustatyti, ar seksualinės prievartos atvejai prieš vaikus Lietuvoje pasitaiko dažnai (retai), jei taip – nuo kokių asmenų, kokiomis aplinkybėmis, kokia seksualinė prievarta pasireiškia dažniausiai.
  2. Nustatyti, ar vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą, atsirado vienokių ar kitokių psichikos pakitimų, siekiančių arba ne psichikos sutrikimo laipsnį (nustatyta ar ne jiems psichiatrinė diagnozė).
  3. Analizuoti, nuo ko priklauso, ar po/ dėl įvykio atsiras psichikos sutrikimai nukentėjusiam nuo seksualinės prievartos vaikui.
  4. Analizuoti, kokie psichikos sutrikimai vaikams, paaugliams po patirto seksualinio smurto išsivysto dažniausiai.
  5. Nustatyti, ar vaikas patirs dažniau (rečiau) seksualinį išnaudojimą, jei jis turi protinę negalią.
  6. Ar paskutiniaisiais (dvejais) metais vaikų seksualinio išnaudojimo atvejais Lietuvoje užvesta daugiau ar mažiau baudžiamųjų bylų – ir ką tai reiškia.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

Darbe remiamasi ekspertizių, atliktų VTPT vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje, medžiaga, gautais duomenimis.

Tyrimo objektu pasirinktos visos ekspertizės, atliktos nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos vaikams bei paaugliams nuo 2009 metų antro pusmečio iki 2011 metų pirmo pusmečio pabaigos (Iki 2009 metų antro pusmečio pradžios minėtos ekspertizės vaikams ir paaugliams buvo atliekamos įvairiuose Lietuvos teismo psichiatrijos skyriuose, todėl tokio pobūdžio tyrimai buvo sunkiai galimi.

Nuo 2009 metų antro pusmečio atsidarė naujas skyrius Lietuvoje – vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyrius Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje).

Tyrimo metodas – reikiamų duomenų gavimas iš ekspertizių medžiagos, atliekant gautos medžiagos nozologi-nę, statistinę bei kt. analizes.

Tiriamieji – vaikai, paaugliai nukentėję nuo seksualinio smurto.

2009 metų antrą pusmetį vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto, vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje buvo atliktos tokio pobūdžio 42 ekspertizės ir jos sudarė 48 proc. visų šio laikotarpio ekspertizių (iš viso per tą laikotarpį vaikams buvo atliktos 86 ekspertizės). 2010 metais tokių ekspertizių buvo 150 (iš viso vaikams buvo atliktos 234 ekspertizės) ir jos sudarė 64 procentus visų atliktų ekspertizių vaikams.

2011 metų pirmą pusmetį vaikams buvo atlikta tokio pobūdžio 60 ekspertizių ir jos sudarė 41,5 proc. visų ekspertizių (iš viso per tą laikotarpį vaikams buvo atlikta 121 ekspertizė).

Ekspertizių dėl seksualinio smurto prieš vaikus santykinis kiekis 2009 metų antrą pusmetį ir 2011metų pirmą pusmetį buvo panašus. Pakylėjimas stebėtas 2010 metais, kuomet atliktos teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės seksualinį smurtą patyrusiems vaikams sudarė net 64 procentus visų ambulatorinių kompleksinių teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizių, atliktų vaikams, paaugliams.

REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Darbo rezultatams, išvadoms bei prielaidoms gauti detaliai buvo analizuojama 150 ekspertizių, kurios buvo atliktos vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto, ir jos sudarė 64 procentus visų atliktų vaikams ekspertizių 2010 metais. Iš nukentėjusiųjų vaikų 73 procentus sudarė mergaitės ir 27 procentus berniukai.

Šio tyrimo metu nustatyta, kad seksualinę prievartą patiria įvairaus amžiaus vaikai:

• Jauniausi nuo seksualinio smurto nukentėję buvo keturi vos 3 – 4 metų sulaukę vaikai;

• Vaikai nuo 3 iki 7 metų sudarė 17 procentų visų nukentėjusiųjų;

• Vaikai nuo 7 iki 11 metų sudarė 35 procentus visų nukentėjusiųjų;

• Vaikai nuo 12 iki 14 metų sudarė 28 procentus visų nukentėjusiųjų;

• Paaugliai nuo 15 iki 18 metų sudarė 20 procentų visų nukentėjusiųjų.

Išskirtos pagrindinės seksualinės prievartos rūšys:

• Invazinė (vaginalinė, analinė, oralinė) prievarta – ją patyrė 77 procentai nukentėjusiųjų;

• Neinvazinė prievarta: glostymas, lietimas, glamonėjimas, grabaliojimas, vertimas liesti kito žmogaus lytinius organus ir kt. – ją patyrė 23 procentai nukentėjusiųjų vaikų.

Nustatytas vaikų ir paauglių patirtos seksualinės prievartos dažnis:

• 39 procentai nukentėjusiųjų vaikų seksualinę prievartą patyrė vieną kartą;

• 27 procentai – daugiau negu vieną kartą (2, 3 kartus);

• 34 procentai nukentėjusiųjų vaikų seksualinį smurtą ir prievartą patirdavo periodiškai, nuolat, vidutiniškai apie 18 mėnesių (17,5 mėn.).

Šio darbo metu nustatyti vaiko raidos, asmenybės, lyties, aplinkos veiksniai, turintys reikšmės vaiko seksualinei prievartai: socioekonominė šeimos padėtis: nustatyta, jog dažniau seksualinio išnaudojimo faktai išaiškinami žemesnio socioekonominio sluoksnio šeimose. Tai matome 1 paveiksle. Minėtu laikotarpiu tirti nukentėjusieji buvo iš šeimų, kurių socioekonominis sluoksnis 57 proc. atvejų buvo žemesnis nei vidutinis, 30 proc. – vidutinis, 13 proc. – geras. Lytis: nustatyta, jog mergaitės seksualinę prievartą patiria beveik 3 kartus dažniau nei berniukai (73 procentus nukentėjusiųjų sudarė mergaitės ir 27 procentus berniukai) (2 paveikslas). Amžius: tyrimo rezultatai parodė, kad dažniausiai seksualinę prievartą patiria 9-15 metų vaikai (3 paveikslas). Vaiko protinis atsilikimas: šio tyrimo duomenys parodė, kad net ketvirtadalis vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, išnaudojimą (arba 25 procentai visų nukentėjusiųjų) turėjo protinį atsilikimą. Emocinis apleistumas: nustatyta, jog seksualinę prievartą dažniau patiria vaikai žemai save vertinantys, turintys bendravimo sunkumų. Be to, turėjo reikšmės: tėvų nebuvimas šeimose; patėvių buvimas šeimose; alkoholio vartojimas šeimoje; vaiko gyvenamoji aplinka – vaiko gyvenimas globos įstaigoje ir pan. Nustatyta, jog visi šie veiksniai yra svarbūs rizikos faktoriai vaikams patirti seksualinį išnaudojimą.

Patirtos seksualinės prievartos pasekmės vaikui iš tiesų gali skirtis ir dažnai skiriasi, atsižvelgiant į tai, ar prievartautojas yra šeimos narys, globėjas ar nepažįstamas žmogus. Vaikui, patiriančiam seksualinę prievartą iš artimo žmogaus, psichologinis poveikis yra stipresnis, pasekmės sunkesnės, sunkiai koreguojamos. Pažeminimas, patiriamas iš vaikui artimo ir jo mylimo žmogaus, yra itin sunkus. Prievarta patiriama vaikų iš savo tėvo, patėvio, globėjo dažniausiai yra ilgai trunkanti: nuo kelių savaičių, kelių mėnesių iki metų metus. Jei vaiko patiriama prievarta iš šeimos nario, jis dažniausiai palaikymo nesulaukia. Prievarta iš nepažįstamų žmonių dažniau yra vienkartinis reiškinys. Jeigu prievarta patiriama iš nepažįstamų žmonių, vaikas dažniausiai gauna emocinį palaikymą iš šeimos (4).

Tyrimo metu nustatyta, kad asmenys, iš kurių buvo patirta seksualinė prievarta, yra patys įvairiausi: nuo šeimos narių iki svetimų, nepažįstamų, anksčiau nematytų žmonių. Jų pasiskirstymas parodytas 4 paveiksle.

Mūsų tyrimo duomenys patvirtina, kad seksualinę prievartą vaikai dažniausiai patiria iš šeimos nario ar jam pažįstamo žmogaus. Šio tyrimo duomenimis, 84 procentai vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, ją patiria iš jam pažįstamų žmonių. Daugiausia iš šeimos narių – tėvo, patėvio, globėjo, brolio, mamos sugyventinio, giminaičių: dėdės, patėvio sūnaus ir kt. Pažįstami ne šeimos nariai dažniausiai būna vyresni draugai, kaimynai, tėvo draugai, draugų draugai, pedagogai, globos namų prižiūrėtojai ir kt. Nukentėjusiojo santykį su įtariamuoju matome 5 paveiksle.

Šio darbo metu nustatyta prievartavusių asmenų amžiaus grupė, prievartautojų lytis:

• Bendraamžiai nepilnamečiai -2 procentai;

• Vyresni nepilnamečiai – 30 procentų;

• Suaugusieji – 68 procentai.

• Visusnusikaltimusatlikovyriškoslytiesatstovai, išskyrus 2 atvejus, kuomet grupei vaikinų prievartaujant merginą dalyvavo vyresnė už nukentėjusiąją nepilnametė mergina.

Nustatyta, kur vykdavo prievarta:

• Nukentėjusiojo gyvenamojoje vietoje – 44 proc. atvejų (iš jų – globos namuose – 3 proc., pas globėją – 4 proc.);

• Įtariamųjų namuose – 29 proc.;

• Miške, gamtoje, mašinoje – 16proc.;

• Kitos vietos – laiptinė, sandėlys, negyvenamas namas, mašina, bendrabutis ir kt. -11 proc.

Nustatyta, jog apsvaigę nuo alkoholio įvykio metu buvo 23 proc. įtariamųjų, 14 proc. aukų buvo apsvaigintos alkoholiu ir psichotropinėmis medžiagomis. Pastebėta, kad nukentėjusiųjų 36 proc. šeimose buvo piktnaudžiaujama alkoholiu.

Kiti gauti rezultatai apie nukentėjusiųjų šeimas bei gyvenimo sąlygas: 57 proc. nukentėjusiųjų tėvai buvo išsiskyrę, 31 proc. visai neaugino biologinis tėvas, 6 proc. -neaugino biologinė motina; patėvių buvimas nukentėjusiojo vaiko šeimoje – 20 proc.; dar prieš įvykį buvo apribotos 11 proc. motinų ir 7 proc. tėvų teisės; po įvykio apribotos tėvystės teisės dar 4 procentams motinų ir 3 procentams tėvų. Globos namuose iki įvykio gyveno 10 procentų nukentėjusiųjų, pas globėjus 11 proc., internatinėse mokyklose – 4 proc. Po traumuojančių įvykių (patirto seksualinio išnaudojimo) į globos namus pateko 13 proc. vaikų, pas globėjus – 3 proc. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad 41proc. seksualiai išnaudotų vaikų yra iš daugiavaikių šeimų.

Analizuojant rezultatus, gautas seksualinio smurto pasiskirstymas prieš vaikus pagal apskritis Lietuvoje. Daugiausia – 25% visų smurto atvejų užfiksuota Kauno apskrityje. Vertinant tiriamojo amžiaus vaikų skaičiaus pasiskirstymą mūsų šalyje gauta, kad didžiausi smurto prieš vaikus rizikos veiksniai yra Šiaulių apskrityje – 10% šalies vaikų tenka 20% smurto atvejų (10% ir 20%). Antroje vietoje yra Kauno apskritis (20% ir 25%), trečioje – Panevėžio apskritis (7% ir 10%), toliau – Utenos apskritis (4% ir 5%). Kitose apskrityse santykinis smurto atvejų skaičius panašus: Tauragės – 4% ir 3%, Vilniaus – 28% ir 22% Telšių – 5% ir 4% Alytaus – 5% ir 3%, Marijampolės – 5% ir 3%. Santykinai mažiausiai smurto prieš vaikus atvejų tirtu laikotarpiu buvo Klaipėdos apskrityje – 12% šalies vaikų tenka 5% atvejų.

Šio tyrimo rezultatai parodė, jog visiems vaikams, paaugliams, patyrusiems seksualinę prievartą, atsirado vienokių ar kitokių psichikos pakitimų, siekiančių arba ne psichikos sutrikimo laipsnį (tai matyti iš jų psichikos būsenos įvertinimų ekspertizių atlikimo metu; vaikams nustatyta psichiatrinė diagnozė arba ne).

52 procentams vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, nustatyti sudėtingi psichikos sutrikimai: potrauminio streso sutrikimas, adaptacijos sutrikimai su nerimu, fobijomis, susirūpinimu, depresiška nuotaika (ar šių reakcijų deriniu), nesugebėjimu susitvarkyti su esama situacija, dalyvauti kasdieninėje veikloje; emocijų, elgesio pakitimais.

Vadinasi, 52 procentams vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, sunkumai bei sudėtingos pasekmės gali tapti sunkiai koreguojamomis, gydomomis, lydėti juos ilgą laikotarpį ar net visą gyvenimą (9). Kitiems gi vaikams sutrikimai gali išryškėti, sustiprėti ir vėliau (dėl amžiaus, asmenybės ypatumų), kai jie ims geriau suprasti su jais atliktų prievartinių seksualinių veiksmų nusikalstamą reikšmę, žalą jų asmenybei, psichoseksualinei jų raidai (16).

Šio tyrimo rezultatai: potrauminio streso sutrikimas ir adaptacijos sutrikimai ekspertizių metu nustatyti 24 procentams vaikų (net praėjus tam tikram laiko tarpui nuo įvykio: vidutiniškai nuo kelių savaičių iki keliolikos mėnesių). Iš visų nukentėjusiųjų emocijų, nuotaikos (depresinis, fo-binis, nerimo, socialinis nerimo ir kt.) sutrikimai nustatyti 28 proc.; elgesio – 14 proc. Po/dėl įvykių atsiradę nukentėjusiesiems psichikos sutrikimai pavaizduoti 6 paveiksle.

Šio darbo metu gauta, jog po įvykio – patirto seksualinio smurto – išsivystys nukentėjusiajam vaikui ar paaugliui elgesio sutrikimai ar ne, priklauso nuo to, ar seksualinės prievartos metu kartu jo atžvilgiu buvo naudotas fizinis smurtas. Tai patvirtina darbe gautas rodiklių skirtumo statistinis patikimumas p < 0,05. Šio tyrimo metu buvo nustatyta, jog fizinis smurtas nukentėjusiųjų nuo seksualinės prievartos asmenų atžvilgiu buvo naudotas 33 procentais atvejų. Taip pat šio tyrimo rezultatai rodo, kad 20 procentų visų atvejų sudaro grupinė prievarta.

Ar po/dėl įvykio atsiras psichikos sutrikimai nukentėjusiam asmeniui priklauso ir nuo jo amžiaus įvykio metu bei jo pažintinių funkcijų. Šio darbo metu nustatyta koreliacija tarp nukentėjusiųjų amžiaus grupių ir potrauminio streso sutrikimo atsiradimo – kuo vyresnis nepilnametis nukentėjusysis, tuo didesnė šio minėto sunkaus psichikos sutrikimo išsivystymo tikimybė (tai rodo patikimumo indeksas p<0,01); kuo aukštesnis intelekto lygmuo, tuo taip pat didesnė tikimybė, kad išsivystys nukentėjusiajam potrauminio streso sutrikimas (p<0,01).

Šio darbo metu taip pat nustatyta, jog didelę grupę nukentėjusiųjų nuo seksualinio smurto, išnaudojimo sudaro asmenys, kuriems diagnozuotas protinis atsilikimas: lengvas – 22 proc. atvejų visų nukentėjusiųjų, vidutinis – 3 proc. atvejų.

Tai rodo, kad vaikai, nepilnamečiai, turintys protinę negalią, sudaro 25 procentus arba ketvirtadalį visų nukentėjusiųjų nuo seksualinio smurto vaikų.

Seksualinė prievarta yra pati sunkiausia prievartos rūšis prieš vaikus, turinti skaudžiausius padarinius visai vaiko raidai (16). Todėl labai svarbu laiku įtarti, kad vaikas patiria seksualinę prievartą, suteikti jam tinkamą pagalbą (6). Ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės metu įvertinama, kokio pobūdžio pagalbą turėtų gauti vaikas, patyręs seksualinę prievartą. Dažnai vaikams po atliktos AKTPP ekspertizės rekomenduojama ūmi specialistų komandos intervencija, t.y. jam rekomenduojamas gydymas vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje Vaiko raidos centre.

Mūsų tyrimo rezultatai parodė, kad seksualinė prievarta Lietuvoje prieš vaikus nėra retas reiškinys. Ar galima manyti, kad paskutinieji keli metai Lietuvoje yra seksualinio nusikalstamumo ir kitokio smurto prieš vaikus protrūkio metai? Kyla abejonių, ar pastaruosius įvykius galima va-

dinti protrūkiu, kadangi 69 proc. vaikų, kuriems 2010 m. buvo atliktos AKTPP ekspertizės, baudžiamosiose bylose nagrinėjami įvykiai buvo – 2002 – 2009 m. laikotarpiu ir tik 31 proc. seksualinių nusikaltimų prieš vaikus, paauglius buvo įvykę 2010 m., t.y. tyrimo metais. Iš visų 2010 metais atliktų ekspertizių seksualiai išnaudotiems vaikams, 46 procentuose baudžiamųjų bylų buvo nurodyta, kad įvykiai vyko 2009 metais, 2008 metais – 12 procentų. Stebino tai, kad 2010 metais teko atlikti ekspertizes vaikams, kurie nukentėjo nuo seksualinio smurto: 2007 m. – 5 vaikai, 2006 m.- 2 vaikai, 2005 m. – 6 vaikai, 2004 m., 2003 m., 2002 m. – po vieną vaiką.

Taigi, galima teigti, kad smurtas, prievarta ir agresija visuomenėje atsirado ne dabar, ne šiandien. Lietuvių šeimose visad buvo daug smurto, bet oficialiai tai dažnai neigiama.

DISKUSIJA

Analizuojant, aptariant konkrečius seksualinės prievartos prieš vaikus faktinius duomenis, svarbu yra teisingai (vienodai) suprasti, kas tai yra seksualinė prievarta prieš vaikus (4, 11). Tai yra:

• Bet koks seksualinis kontaktas (gali būti su vagi-naliniu, analiniu, oraliniu prasiskverbimu, arba kiti seksualiniai veiksmai) tarp suaugusiojo ir seksualiai nesubrendu-sio (tiek socialine, tiek fiziologine prasme) vaiko, suaugusiajam siekiant savo seksualinio pasitenkinimo;

• Bet koks seksualinis kontaktas su vaiku, naudojant jėgą, grasinimus, meluojant, jog vaiko dalyvavimas tame kontakte yra nekenksmingas;

• Šiam termino apibrėžimui nėra taikytinas vaiko sutikimo kriterijus, nes bet kuriuo atveju tokiam seksualiniam kontaktui vaikas negali duoti visaverčio sutikimo dėl jo psichosocialinio nesubrendimo;

• Seksualaus pobūdžio kalbos, nepadorių gestų demonstravimas;

• Lytinio organo demonstravimas vaikui, kartais tuo pat metu masturbuojantis;

• Vertimas arba siūlymas vaikui nusirenginėti ir/ arba masturbuotis kito asmens akivaizdoje;

• Glostymas ir lietimas, turint seksualinio tikslo;

• Prašymas ar vertimas glostyti suaugusiojo lytinius organus, kūną, jį masturbuoti;

• Piršto ar daikto kišimas į vaiko makštį ar išangę;

• Liepimas bučiuoti, čiulpti ir suaugusiojo lytinius organus ar išangę (kunilingas, feliacija ir anilingas) (11, 14).

Taip pat vaikų seksualinei prievartai priskiriama:

• Vertimas filmuotis ar fotografuotis apsinuoginus;

• Atviras kalbėjimas apie seksą, norint šokiruoti vaiką arba sukelti jo/jos susidomėjimą;

• Vaiko lytinių organų lietimas, glostymas, dirginimas

ar vaiko vertimas liesti suaugusiojo ar kito bendraamžio lytinius organus;

• Vaiko įtraukimas į prostituciją ar išnaudojimas pornografijos tikslais;

• Kito asmens prievartavimas vaiko akyse;

• Lytinio akto demonstravimas vaikui;

• Leidimas ar skatinimas žiūrėti sekso filmus, pornografinius žurnalus.

Galima išskirti atskirą seksualinės prievartos, išnaudojimo rūšį – paslėptą seksualinę vaikų prievartą. Tai sunkiai paaiškinamos situacijos, tačiau visa tai yra prievarta:

• Tėvas “atsitiktinai” įeina į vonią tuo metu, kai maudosi jo duktė;

• Kartais vienas iš tėvų skatina vaiką (ypač priešingos lyties) miegoti vienoje lovoje su juo;

• Yra moterų, kurios žaismingai liečia savo sūnaus varpą;

• Tėvų, kurie “juokais” perbraukia ranka per augančios dukters krūtis (4,12).

Svarbu suprasti seksualinių nusikaltimų prieš vaikus priežastis. Prievartos priežastimi gali būti tam tikra aplinka (pvz., socialinė). Žema socialinė padėtis, skurdas taip pat kartais tampa terpe vaikų seksualinei prievartai (3, 10).

Įtakos tam turi tėvų gyvenimo istorija, asmenybės tipas, jų socialinė ir kultūrinė gyvenimo aplinka. Smurtauja dažniausiai tie, kurie patys vaikystėje buvo skriaudžiami. Prievarta dažnai jiems tampa būdu išreikšti savo jausmus. Tokiu būdu keršijama (paaiškinimas: “taip elgėsi su manimi vaikystėje, todėl ir aš taip darau”)(1).

Prievartos gali griebtis sugniuždyti, netekę savigarbos asmenys, kurie, kankindami kitus, pasijunta esą galingi, turintys įtakos, reikšmingi (2).

Kartais vaikai tampa seksualinės prievartos aukomis vien dėl to, kad smurtautojas tiesiog nori išlieti savo pyktį, neviltį ar bejėgiškumą, atsiradusį visiškai dėl kitų priežasčių (5). Priežastis gali būti individo, įvykdžiusio šį nusikaltimą, psichikoje.

Atskira žmonių grupė turi seksualinių potraukių, impulsų sutrikimus (vadinamieji pedofilai), kurie jaučia potraukį lytiškai nesubrendusiam kūnui ir atlieka seksualinius nusikaltimus prieš vaikus. Šiuo atveju ekonominė padėtis didelės reikšmės neturi. Ir vien tik moraliniai bei teisiniai požiūriai šio reiškinio nepajėgūs sumažinti.

Nėra abejonių, kad seksualinių nusikaltimų prieš vaikus problema yra itin opi. Ji parodo žeminantį požiūrį į vaiką kaip į asmenybę, į vertybę (8). Kad galima elgtis prieš vaiką nusikalstamai – šis reiškinys parodo žmonių santykių sutrikimus – tas, kuris stipresnis, gali prievartauti, smurtauti prieš silpnesnį (1). Atskira Lietuvos respondentų grupė linkusi manyti, kad pagrindinis veiksnys, turintis įtakos seksualinės prievartos prieš vaikus plitimui, be sudėtingos ekonominės situacijos įtakos, yra susilpnėjusi moralinių vertybių sistema.

Seksualinei prievartai prieš vaikus įvykdyti svarbūs faktoriai:

• Faktoriai, sumažinantys vidinį slopinimą: prievartautojas pateisina tokį savo elgesį, menkai kontroliuoja savo impulsus;

• Faktoriai, sumažinantys išorinį slopinimą: seksualinės prievartos rizika šeimoje padidėja dėl šeimos narių socialinės ir psichologinės izoliacijos atsiradimo; tėvų fizinio ar psichologinio pranykimo (mirtis, skyrybos, susirgimas);

• Faktoriai, sumažinantys vaiko pasipriešinimą: vaiko emocinis nesaugumas, meilės, prisirišimo stoka, psichologinis apleistumas, galintis padaryti vaiką bejėgį atsispirti potencialaus skriaudiko dėmesiui ir prisirišimui;

• Seksualinės informacijos trūkumas;

• Pasitikėjimas ir pagarba skriaudikui, sumažinantis pasipriešinimą prievartai;

• Prievartautojo grasinimai (14, 15).

Galima išskirti šeimos, kurioje vaikas patiria seksualinę prievartą, bruožus. Nustatyti, kad seksualinė prievarta vyksta vaiko šeimoje, gana sudėtinga (7). Požymiai, kurie kartu su kitais leidžia įtarti vaiko šeimoje seksualinės prievartos galimybę:

• Tokia šeima dažnai būna uždara, vengianti socialinių kontaktų;

• Ribojami vaiko socialiniai kontaktai, stengiamasi, kad vaikas kuo mažiau kontaktuotų su kitais, nedalyvaujant tėvams;

• Vaikas, patiriantis prievartą, turi daug nevaikiškų pareigų ir atsakomybių;

• Vaikui neleidžiama eiti į svečius, pas draugus, mergaitei bendrauti su vaikinais;

• Vykti su vaikais į išvykas;

• Užkraunami papildomi namų ruošos darbai;

• Dažnai prievartą patiriantys vaikai šeimoje prievartautojo yra nemylimi, baudžiami dėl visiškai neaiškių priežasčių;

• Tarpusavio santykiai būna įtempti.

Pagrindiniai požymiai, pagal kurios galima įtarti, kad vaikas patyrė smurtą, seksualinę prievartą:

• Vaiko elgesio ir nuotaikos pokyčiai, vaiko šeimos funkcionavimo ypatumai ir paties vaiko pasakojimas apie patirtą prievartą;

• Vis dėlto svarbiausi požymiai yra paties vaiko žodžiai, pasakojimas ir jaučiami tam tikri jo išgyvenimai šio pasakojimo metu;

• Svarbiausia vaiko nežodinė išraiška, iš kurios galima spręsti apie patirtą seksualinę prievartą, yra elgesio ir emocijų pokyčiai (2, 16).

Vaiko, patyrusio seksualinę prievartą, pasakojimo būdas:

Vaikai, patyrę seksualinę prievartą, šias istorijas neretai papasakoja padrikai ir prieštaringai (dar dažniau nepapasakoja visai (9). Toks vaikų pasakojimo būdas kartais sumažina paties įvykio buvimo patikimumą bei leidžia suabejoti ekspertų išvadomis. Teisėjai nusikaltimui patvirtinti dažnai reikalauja detalaus vaiko pasakojimo. Tačiau seksualiai traumuoto vaiko trauminio įvykio istorija dažnai iškyla į paviršių ne kaip žodinis pasakojimas, o kaip klinikinis simptomas, tam tikras elgesio ar kt. sutrikimas (5).

Ar meluoja patyrę seksualinę prievartą vaikai? Vaikai patys retai meluoja ar sukuria pasakojimą apie patirtą seksualinę prievartą:

• Remiantis mūsų tyrimo duomenimis, iš visų vaikų pasakojimų apie patirtą seksualinę prievartą tik 3 procentai buvo melagingi.

• Ir jei vaikų pasakojimai yra melagingi, tai tokiu atveju jie būna vienaip ar kitaip paveikti suaugusiųjų, jų pasisakymų; dažnai šeimoje tuo metu vyksta arba jau yra įvykę tėvų skyrybos, tėvai negali susitarti, su kuo gyvens vaikas, vyksta kiti konfliktai.

• Tačiau jei vaikas tam tikru metu pasirenka melagingą pasakojimą apie patirtą seksualinę prievartą, pats faktas, kad vaikas pats melui pasirenka būtent tokią formą, leidžia įtarti, jog jis yra patyręs seksualinę prievartą kažkada anksčiau (6).

Tyrimų duomenys rodo, kad vaikai dažniausiai niekam nepasakoja apie patirtą seksualinę prievartą, jie yra linkę tai slėpti. Neretai praeina nemažas laiko tarpas, kol vaikas kam nors papasakoja apie patirtą prievartą, ir gana retai apie tai kam nors pasako iš karto po prievartos (4, 15).

Jeigu vaikas, išdrįsęs prabilti apie patirtą seksualinį išnaudojimą, pastebės, kad jo pasakojimas suaugusiajam kelia emocinį diskomfortą, jis tai gali suprasti, kad suaugęs juo netiki, kad jo pasakojimas jam yra nesvarbus (4, 14). Tada vaikas gali greitai pasukti savo pasakojimą kita linkme – pvz., pasakyti, kad “taip nebuvo”, jis tai tik „susapnavo”, ir toliau nebepasakos. Antrą kartą vaikui pabandyti apie tai papasakoti, arba jį išklausti, bus labai sunku (7).

IŠVADOS

1. Šio tyrimo metu nustatyta, kad visiems vaikams, patyrusiems seksualinį smurtą, prievartą, atsirado vienokių ar kitokių psichikos pakitimų (elgesio, emocijų, nuotaikos, nerimo, fobinių ir kt.), tiktai jie arba siekia, arba ne psichikos sutrikimo laipsnį (jiems nustatyta arba ne psichiatrinė diagnozė).

2. 52 procentams vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, ambulatorinių teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizių metu nustatyti sudėtingi psichikos sutrikimai: potrauminio streso sutrikimas, adaptacijos sutrikimai su nerimu, fobijomis, susirūpinimu, depresiška nuotaika (ar šių reakcijų deriniu), nesugebėjimu susitvarkyti su esama situacija, dalyvauti kasdieninėje veikloje; emocijų, elgesio pakitimais. Vadinasi, 52 procentams vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, sunkumai bei sudėtingos pasekmės gali tapti sunkiai koreguojamomis, gydomomis, lydėti juos ilgą laikotarpį ar net visą gyvenimą. Kitiems gi vaikams sutrikimai gali išryškėti, sustiprėti ir vėliau (dėl amžiaus, asmenybės ypatumų), kai jie ims geriau suprasti su jais atliktų prievartinių seksualinių veiksmų nusikalstamą reikšmę, žalą jų asmenybei, psichoseksualinei jų raidai.

3. Ar po/dėl įvykio atsiras psichikos sutrikimai nukentėjusiam vaikui, paaugliui, priklauso ir nuo jo amžiaus įvykio metu bei jo pažintinių funkcijų. Šio darbo metu nustatyta koreliacija tarp nukentėjusiųjų amžiaus grupių ir potrauminio streso sutrikimo atsiradimo – kuo vyresnis nepilnametis nukentėjusysis, tuo didesnė šio minėto sunkaus psichikos sutrikimo išsivystymo tikimybė (patikimumo indeksas p<0,01); kuo aukštesnis intelekto lygmuo, tuo taip pat didesnė tikimybė, kad išsivystys nukentėjusiajam potrauminio streso sutrikimas (patikimumo indeksas p<0,01).

4. Ar po įvykio – patirto seksualinio smurto – išsivystys nukentėjusiajam asmeniui (vaikui, paaugliui) elgesio sutrikimai, priklauso ir nuo to, ar seksualinės prievartos metu kartu su šia prievarta jo atžvilgiu buvo naudotas fizinis smurtas. Tai patvirtina darbe gautas rodiklių skirtumo statistinis patikimumas (p < 0,05).

5. Nustatyta, jog seksualinės prievartos atvejai prieš vaikus Lietuvoje dažni vaikų šeimose, nuo jiems pačių artimiausių žmonių – patėvių, tėvų, brolių, giminaičių, gerai pažįstamų asmenų. Tokie atvejai dažniausiai būna užsitęsę, ilgai nutylėti ir neatskleisti. Šio tyrimo duomenimis, seksualiniai nusikaltimai prieš vaiką šeimoje sudarė 34 procentus visų nusikaltimų. Visai nepažįstami vaikų prievartautojai tesudarė tik 3 procentus visų įtariamųjų.

6. Itin pažeidžiama grupė yra vaikai, turintys protinę negalią. Jie sudaro 25 procentus arba ketvirtadalį visų nukentėjusiųjų nuo seksualinio išnaudojimo, prievartos vaikų.

7. Paskutiniaisiais metais Lietuvoje buvo užvesta daugiau baudžiamųjų bylų vaikų seksualinio išnaudojimo, smurto, prievartos atvejais – galima tikėtis, jog tai reiškia, kad padidėjo galimybės atskleisti tokius atvejus ir nubausti įtariamuosius.

Literatūra

1. Ar teisus stipresnis? Smurto prieš vaikus apžvalga Lietuvoje. Vilnius, 1999.

2. Beithman J, Zucker K, Hood J. A review on the long term effects of child sexual abuse. Child abuse and neglect. 1992; (16): 95 – 117.

3. Drazdauskienė R., Kilikevičienė V., Lesinskienė S. Blogo elgesio sindromas netinkamas psichinis ir fizinis elgesys su vaiku. Pediatrija, 2009; (3): 47 – 60.

4. Furniss T. Vadovėlis įvairių sričių specialistams apie vaikų seksualinį išnaudojimą. Darbo organizavimas, psichoterapija, teisinė apsauga ir priežiūra. Vaiko teisių informacijos centras, Vilnius, 2002.

5. Gilligan J. Smurto prevencija. Eugrimas. Vilnius, 2002.

6. Jones D. Management of the sexually abused child. Advances in Psychiatric Treatment. 1996; (20): 39-45.

7. Jusienė R., Kedavičienė D., Litvinskienė J.T. ir kt. Tu gali man padėti. Metodinės rekomendacijos specialistams, dirbantiems su prievartą patyrusiais vaikais. Lietuvos vaikų draugų asociacija. Vilnius, 2004.

8. Kilikevičienė V. Vaikų ir paauglių psichikos sutrikimų sąsaja su jų nusikalstamumu, baudžiamumu; adaptacinės galimybės. Sveikatos mokslai, 2010; (2): 3049 – 3056.

9. Mullen P.E., Martin J.L., Anderson J.C. Childhood sexual abuse and mental health in adult life. British Journal of Psychiatry. 1993; (163): 710- 730.

10. Nacionalinė smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2005-2007 metų programa. Valstybės žinios, 2005; (58): 2021.

11. Prakapas R., Norkevičius A., Mickevičius D. ir kt. Bendroji bazinio mokymo bei specializuotos tobulinimosi programos prieš vaikų komercinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Vilnius, 2001.

12. Sruoga V., Jakubkaitė B. Emocinė, fizinė ir seksualinė prievarta prieš vaikus. Dizaino propaganda, 2002.

13. Statistinei duomenų analizei bei statistiniam patikimumui nustatyti naudota programa: IBM SPSS Statistics Data Editor.

14. Teorinė praktinė konferencija „Pagalba vaikui, nukentėjusiam nuo smurto”. Pranešimų medžiaga. Vilnius, 2005.

15. Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta. Mokslinės praktinės konferencijos „Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta” pranešimų duomenys ir metodinės rekomendacijos. Vilnius, 2009.

16. Turk J, Graham P, Verhust F. Child and adolescent psychiatry, a development approach. Oxford university press, 2007.

SEXUAL CRIMES AGAINST CHILDREN AND ADOLESCENTS IN LITHUANIA

Summary

Key words: children, adolescents, children and adolescent forensic psychiatry, sexual crimes against children, risk factors of the sexual crimes against children, sexual coercion, sexual children abuse, sexual violence against children, children and adolescents psychic disorders after the experience of sexual violence: children post-traumatic stress disorder, children adaptation disorder.

This research is based on the material and data related to the expertise work implemented at the Children and Adolescents Psychiatry Unit of the State Forensic Psychiatry Service during two year period. It focuses on the complex forensic psychiatric-psychological expertises of children who were victims of the sexual crimes, and in particular on the expertises which were made in the period from the second half of 2009 till the first half of 2011.

All the expertise work was implemented at the Children andAdoles-cents Psychiatry Unit, and it might be assumed that the biggest part of data concerning the sexual violence against children and adolescents is collected namely in our unit. The other institutions, health care institutions have not such an access to the material which shows the scale of children and adolescents abuse in Lithuania.

In this research, it is attempted to focus on: risk factors of the sexual crimes against children; the ways in which children reveal the facts that the sexual crimes had been committed against them;

characteristic features of the sexual crimes against children and their amount, frequency, age groups in which they had been committed; analysis of the character of those crimes (invasive sexual actions, abuse actions);

what part of children who come for the psychiatric-psychological forensic expertise tell or not tell about the coercion or sexual abuse they had suffered; what concretely they tell; what part of children get support from the closest people and in their environment; if children are inclined to lie speaking about the sexual abuse they have experienced.

The purpose of this study was to find out if there exists any relation between child’spsychic characteristics his/her nearest and social environment, and sexual crimes committed against him/her. In this particular paper, it is analyzed what disorders were dominant in the group of children and adolescents who became the victims of sexual violence. One of the aims was to evaluate the frequency of appearance of the adaptation disorders and post-traumatic stress disorder after children had experienced the sexual violence. The data that we got might be compared to the data got in the other research work on children sexual coercion (for example, the study of Child Development Centre, 2004).

There might be presented some reflections on research conclusions. Thus, it should be stressed that analyzing the psychic disorders and qualities of children and adolescents who became the victims of sexual violence, the mental retardation is a very important factor. In Lithuania, cases of sexual crime against children in their nearest environment and family are rather numerous, and they are not only typical for the care centres for children and special education institutions. In this study, it is identified that the dominant type of children and adolescents sexual abuse is an invasive sexual coercion (oral, vaginal, anal) and not invasive children and adolescents sexual abuse, molestation is on the second place. The data of the .survey .show that in some big cities of Lithuania, for example Klaipėda, preliminary investigations of this kind are unexpectedly rare.

In the paper, there is a special focus on difficulties which the specialists encounter making the expertises for children and adolescents who experienced the crimes of sexual character against them and in the court hearings for sexual crimes committed against children.

The attempt is made to conclude what are the recent tendencies: if the number of sexual crimes against children and adolescents has been growing in Lithuania, and if the investigation of such crimes became better in the sense that preliminary investigations are made more often, more such cases reach the court, they are tried more suitably, and the guilty person punished.

VIDA KILIKEVIČIENĖ

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyrius,

IEVA VILTRAKYTĖ

Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

ISSN 1392-6373 SVEIKATOS MOKSLAI 2012, Volume 22, Number 2, p. 12-19

Vaikų ir paauglių psichikos sutrikimų sąsaja su jų nusikalstamumu, baudžiamumu; Adaptacinės galimybės

Šio darbo siekis – nagrinėti vaikų ir paaugliu psichikos sutrikimų įtaką nepilnamečių nusižengimui, taip pat – jų baudžiamumui, įvykdžius nusižengimą. Nustatyti, kokie sutrikimai vyrauja nukentėjusiųjų vaikų ir paauglių tarpe. Atkreipti dėmesį į tai, kokia yra vaikų ir paauglių krizinės patirties įtaką jų psichikos sutrikimų išsivystymui, nusižengimams.
Norint daryti prielaidas, išvadas, darbe analizuota, kokie sutrikimai dažniausiai pasitaikė vaikams ir paaugliams, kuriems buvo atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje Metodiniame skyriuje bei Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje 2007 11 mėn.-2009 11 mėn., t. y. dvejų metų laikotarpiu. Darbe analizuojama, kokie sutrikimai dažniausiai pasitaikė įvykdžiusiems nusikaltimą paaugliams ir kokie sutrikimai dažniausiai pasitaikė vaikams ir paaugliams, kurie tapo nukentėjusiaisiais. Buvo nustatyta vyraujanti lytis, amžius, vyraujantys psichikos sutrikimai, paauglių, įvykdžiusių nusikalstamą veiką, nusikaltimų pobūdis bei koks amžiaus vidurkis, lytis, kokie psichikos sutrikimai vyrauja tarp nukentėjusiųjų vaikų. Šio tyrimo duomenimis nustatyta, kad minėtuoju laikotarpiu apie pusė tirtų asmenų buvo seksualinių nusikaltimų bylose (seksualinio tvirkinimo, prievartavimo, žaginimo). Darbe atkreiptas dėmesys, jog paaugliško amžiaus psichologiniai, psichikos ypatumai turi įtakos, o kartais vaidina net lemiamą vaidmenį pasirinktam jų elgesiui.
Darbe nagrinėjamas vienas sudėtingiausių sprendimų teisinėje institucijoje – nepilnamečių ribotas pakaltinamumas – būsena, kuomet vykdydamas nusikalstamą veiką, paauglys ne iki galo suprato savo veiksmus ir (ar) negalėjo visiškai valdyti savo veiksmų. Darbe analizuojama vaikų ir paauglių vienokių ar kitokių psichikos sutrikimų reikšmė, įvykdžius jiems nusikalstamą veiką (nusikaltus) ar tapus nukentėjusiuoju, t. y. vienaip ar kitaip susidūrus su teisėsauga.
Pažymėtina, kad nagrinėjat vaikų ir paauglių psichikos sutrikimus, ypatumus teismo psichiatriniu aspektu, ypatingai yra svarbūs psichikos sutrikimai, išsivystantys vaikams, paaugliams dėl traumuojančių jų psichiką faktorių. Darbe bus pateikiama pavyzdžių iš paauglių teismo psichiatrijos ekspertizių. Šio darbo metu ieškota atsakymų į klausimą: kokiais būdais galima (ar iš viso galima) užkirsti vaikų susidūrimo su teisinėmis institucijomis kelią, kaip galima išvengti jų krizinės patirties, krizinių situacijų bei šių situacijų sudėtingiausų pasekmių – sunkių psichikos sutrikimų išsivystymo.

ĮVADAS

Tyrimai rodo, jog vaikų, paauglių psichikos sutrikimai neatsiranda savaime. Nerimas, baimė, depresija, psichosomatiniai bei kiti sutrikimai – tai psichikos sutrikimai, kurie išsivysto tiek suaugusiems, tiek vaikams. Vaikams šie sutrikimai atsiranda dėl vaikų, paauglių psichikos vidinės struktūros ypatumų, susidūrus šiai bręstančiai struktūrai su nepalankiai veikiančia aplinka (2).
Nustatyta, kad didžiajai daliai tirtų ambulatorinių teismo psichiatrinių ekspertizių metu vaikų nerimo simptomai yra atsiradę po įvairių jų psichiką traumuojančių įvykių, krizinių išgyvenimų (5).
Nustatyta, jog daugiau kaip pusė (52 procentai) tirtų vaikų yra patyrę prievartą. Vaikams be baimės, nerimo simptomų, po patirtos prievartos išsivysto adaptacijos sutrikimo, potrauminio streso sutrikimo simptomai, depresijos simptomai, susikaupia agresija. Atsiranda tokie simptomai, kaip: pseudosomatiniai sutrikimai, miego sutrikimai, naktinės baimės, enurezė, bloga socialinė adaptacija, vengimas eiti į mokyklą, prasti mokymosi rezultatai, suicidiniai bandymai (9, 11).
Vaikų prievarta dažniausiai yra suvokiama kaip fizinė, seksualinė, emocinė, psichologinė, žodinė prievarta, paliekanti nerimo, baimės pėdsakus patyrusiųjų ją vaikų psichikoje. Bet kurios prievartos esmė, tikslas yra: įbauginti, palaužti, sukelti fizinį skausmą, sukelti sielvartą, pažeminimą, išgąsdinti.
Kodėl vaikai gana dažnai tampa prievartos, smurto aukomis? Nes prievartos, smurto aukomis tapę vaikai jautė jėgų netolygumą, neturėjo galimybių apsiginti prieš smurtautoją, ir dažnai tiek vaikai, tapę aukomis, tiek patys smurtautojai įsivaizduoja, kad jie gali būti nebaudžiami. Nukentėjusiems vaikams ir paaugliams dažniau nei kitiems vaikams jau iki patirtos agresijos, smurto jų atžvilgiu dažniau pasireikšdavo emocijų ir elgesio sutrikimų (5).
Kartais vaikai, paaugliai, buvę smurto aukomis, patys pradeda smurtauti.
Nusikaltę asmenys, smurtautojai ir prievartautojai prieš vaikus ir paauglius yra tiek suaugę žmonės, tiek patys vaikai ir paaugliai. Įvykdę nusikalstamą veiką nepilnamečiai asmenys patys dažnai turi emocijų ir elgesio sutrikimų (4).

Darbo tikslas:

  1. Analizuoti vaikų, paauglių psichikos sutrikimų atsiradimą, jų elgesio, emocijų ypatumų išryškėjimą subjektyviai sudėtingose, pvz., krizinėse, teisinėse situacijose, šių sutrikimų ryšį su patirtais jiems subjektyviai reikšmingais išgyvenimais.
  2. Daryti prielaidą, kokie sutrikimai vyrauja tarp nukentėjusių vaikų ir paauglių bei įvykdžiusių nusikaltimus paauglių.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAS

Tyrimo objektu pasirinktos 105 ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės, atliktos vaikams ir paaugliams 2 metų laikotarpiu t. y. 2007 metų lapkričio mėn.-2009 metų lapkričio mėn. laikotarpiu, kurios buvo atliktos Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnybos Metodiniame bei Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuose.
Ekspertizių medžiagoje tirti vaikų ir paauglių psichikos sutrikimai, išryškėję teisinėse situacijose, nustatyti ambulatorinių teismo psichiatrijos, kompleksinių teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizių atlikimo metu.
Tyrimo metodas – reikiamų duomenų gavimas iš ekspertizių medžiagos, atliekant gautos medžiagos no-zologinę ir kt. analizę.
Tiriamieji – asmenys, gimę 1990 metų-2004 metų laikotarpiu. Visi tirti nepilnamečiai buvo suskirstyti į 3 grupes: įtariamieji, nukentėjusieji ir liudytojai. Tirtų įtariamųjų grupėje buvo 40 vaikinų ir 6 merginos. Vidutinis amžiaus vidurkis įtariamųjų mergaičių – 16 metų, vidutinis įtariamųjų vaikinų amžius – 16 metų. Vyriausiam įtariamajam buvo 17 metų.
Tirtų nukentėjusiųjų mergaičių buvo 48, jų amžiaus vidurkis – 13 metų, nukentėjusiųjų vaikinų buvo 8, jų amžiaus vidurkis – 13 metų, jauniausiam nukentėjusiajam buvo 5 metai.

REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Atlikus šį tyrimą Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnybos Metodiniame bei Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuose, buvo analizuojami 2007-2009 metais atliktų ambulatorinių teismo psichiatrinių ekspertizių metu teismo psichiatrų konstatuoti vaikams ir paaugliams sutrikimai, ir padaryta išvada, jog tiek įtariamųjų, tiek nukentėjusiųjų vaikų ir paauglių grupėje vyravo emocijų ir elgesio sutrikimai, t. y. mišrus emocijų ir elgesio sutrikimas, socializuotas, nesocializuotas elgesio sutrikimai. Įtariamųjų vaikų ir paauglių grupėje emocijų ir elgesio sutrikimas konstatuotas 30 iš 46 tirtų asmenų. Tarp tirtų nukentėjusiųjų vaikų ir paauglių taip pat vyravo mišrus emocijų ir elgesio sutrikimas. Minėtas sutrikimas konstatuotas 19 iš tirtų 56 nukentėjusiųjų.
Todėl galima daryti prielaidą, kad vaikai ir paaugliai, turintys emocijų ir elgesio sutrikimų, į sudėtingas, krizines, smurtines ir kt. situacijas, kurios vėliau sprendžiamos teisiniu būdu (atliekamos teismo psichiatrinės ekspertizės), patenka nuo 3 iki 10 kartų dažniau nei vaikai ir paaugliai, neturintys šių sutrikimų.
Lietuvoje, statistiniais duomenimis, emocijų ir elgesio sutrikimai bendroje populiacijoje konstatuojami apie 15 procentų berniukų ir apie 1-3 procentams mergaičių.
Atliktų tyrimų duomenimis Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje, vaikams ir paaugliams, kuriems buvo atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės, emocijų ir elgesio sutrikimai nustatyti 29 berniukams iš tirtų 49, tai sudarė 59 procentus tirtų berniukų. Taip pat emocijų ir elgesio sutrikimai konstatuoti 20 iš 56 tirtų mergaičių, ir tai sudarė 36 procentus tirtų mergaičių.
Galima daryti prielaidą, kad ypač dažnai nukentėjusiomis tampa mergaitės, turinčios emocijų ir elgesio sutrikimų. Tyrimo duomenimis, nustatyta, kad net kas trečia nukentėjusioji mergaitė turi rimtų emocijų ir elgesio sutrikimų ir tokios mergaitės į sudėtingas, nusikalstamas situacijas patenka arba tampa nukentėjusiomis iki 10 kartų dažniau nei mergaitės, neturinčios minėtų sutrikimų.
52 procentai iš visų tirtų ekspertizių buvo atlikta dėl lytinių (seksualinių) nusikaltimų. Šiai grupei priskiriama: žaginimas, seksualinė prievarta, seksualinis tvirkinimas. Įtariamųjų lytiniais nusikaltimais merginų buvo 3. Jų amžiaus vidurkis – 16,5 metų. Tirtų įtariamųjų lytiniais nusikaltimais vaikinų buvo 9, amžiaus vidurkis – 16 metų. Minėtuoju laikotarpiu tirtos 39 mergaitės, nukentėjusios nuo lytinių nusikaltimų, jų amžiaus vidurkis – 13 metų. Nukentėję berniukai nuo lytinių nusikaltimų buvo 3, jų amžiaus vidurkis – 13 metų.
Taip pat buvo tirti 3 liudytojai, 2 iš jų buvo seksualinių nusikaltimų ir 1 – nužudymo liudytojas. Šią tiriamųjų grupę sudarė 1 berniukas ir 2 mergaitės, dviem jų buvo diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas dėl patirto įvykio, o vienas jų buvo psichiškai sveikas.
Konstatuota, jog iš visų tirtų įtariamųjų sveikų buvo 3, protinis atsilikimas konstatuotas 12, lėtinis psichikos sutrikimas – 1 įtariamajam.
Nukentėjusių vaikų ir paauglių grupėje antroje vietoje pagal dažnumą (9 tirtiesiems), po minėto emocijų ir elgesio sutrikimo, buvo konstatuojamas adaptacijos sutrikimas, t. y. potrauminis streso sutrikimas. Tarp nukentėjusiųjų vaikų ir paauglių sveikų buvo 24, priklausomybė narkotinėms medžiagoms konstatuota 1 asmeniui, protinis atsilikimas – 1, lėtinis psichikos sutrikimas – 1, depresinis elgesio sutrikimas – 1 asmeniui.
Tyrimo metu nustatyta, kad įtariamųjų amžiaus pasiskirstymas pagal lytį yra labai panašus, t. y. 16-17 metų. Abiejų lyčių įtariamųjų pagal amžių gautas koreliacijos koeficientas yra 98 procentai, nepaisant to, kad moteriškos lyties įtariamųjų buvo 7 kartus mažiau nei vyriškos lyties įtariamųjų. Kas ir pavaizduota 1 paveiksle.
Kadangi nukentėjusiųjų vyriškosios lyties tiriamųjų palyginti buvo nedaug, buvo analizuoti tik moteriškosios lyties nukentėjusiųjų psichikos sutrikimai. Tai matome 2 paveiksle.
Atliktų tyrimų duomenimis Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Metodiniame ir Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuose, vaikams ir paaugliams, kuriems buvo atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės, emocijų ir elgesio sutrikimai nustatyti 29 iš 49 tirtų berniukų, tai sudarė 59 procentus tirtųjų berniukų. Emocijų ir elgesio sutrikimai konstatuoti 20 iš 56 tirtų mergaičių, ir tai sudarė 36 procentus tirtų mergaičių.

DISKUSIJA

Kaip žinoma, mūsų šalyje nėra atskirų baudžiamųjų įstatymų nepilnamečiams. Pagrindiniai baudžiamieji įstatymai Lietuvoje taikomi paaugliams nuo 14 metų. Tai reiškia, kad Lietuvoje už atskiras įstatyme išvardintas veikas atsakoma nuo 14 metų. Bendroji baudžiamosios atsakomybės riba yra 16 metų. Manoma, jog nuo tokio amžiaus nepilnametis asmuo gali prisiimti atsakomybę (1).
Būtent šiuo laikotarpiu jauno žmogaus organizme vyksta esminiai fiziologiniai pokyčiai, lytinis brendimas, psichologiniu požiūriu – tapatumo paieškos, perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimo etapą, būtent šiuo laikotarpiu subręsta centrinė nervų sistema. Todėl laikomasi nuomonės, kad daugelis suaugusiems suvokiamų normų jau yra suvokiamos ir šio amžiaus nepilnamečiams, ir reikalaujama prisiimti atsakomybę už šių normų laikymąsi, kaip lygiaverčiams visuomenės nariams. Mūsų šalies baudžiamajame įstatyme nurodoma, jog pasirinkus būtent tokį baudžiamosios atsakomybės amžių, bus geriausiai tenkinami visuomenės bei nukentėjusiųjų poreikiai (4).
Įvykdžius paaugliui nusikalstamą veiką, jo amžiaus, elgesio, charakterio ypatumai, charakterio akcentua-cijos paprastai nepripažįstamos psichikos anomalija ir vien dėl paaugliškų elgesio ir charakterio ypatumų, nebrandumo bei paauglystės amžiaus, nepilnamečiai negali būti pripažįstami nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais (3, 4).
Elgesio sutrikimą teisinėje situacijoje galima apibrėžti kaip pasikartojantį, disocialų, agresyvų, įžūlų elgesį. Vaikui, paaugliui elgesio sutrikimas konstatuojamas tada, kai jis pakartotinai pažeidinėja kitų žmonių teises, jam suvokiamas socialines normas ir jo elgesys trukdo aplinkinių veiklai. Tai gali būti: agresyvus elgesys su žmonėmis, gyvūnais, smurtas, vertimas daryti seksualinius veiksmus, tyčinis nuosavybės gadinimas, vagystės, bėgimas iš pamokų, draudimų nepaisymas, priešgyniavimas ir pan. (10).
Tačiau elgesio sutrikimai yra tokie sutrikimai, kurie yra sunkiai apibrėžiami, jų ribos ir priežastys dar dažniau lieka neaiškios, jei nemėginsime jų išsiaiškinti specialiai. Šie sutrikimai yra susiję su daugybe vaiko, paauglio problemų, taip pat jo šeimos, tarpusavio santykių problemų. Besikartojantis vaiko, paauglio priešiškas, agresyvus elgesys gali rodyti, jog vaikas, paauglys turi sunkių išgyvenimų (6, 7).
Praktikoje riba tarp nepilnamečių sutrikimų, kurie nelaikomi riboto nepakaltinamumo pagrindu (tame tarpe ir elgesio sutrikimo), ir psichikos sutrikimų, dėl kurių, manoma, nepilnametis negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ir (ar) valdyti savo veiksmų, yra sąlygiška (4). Pagal Lietuvos baudžiamojo kodekso įstatymus, svarbu yra tai: ar nepilnamečio sąmonės, atminties veikla priklauso ar nepriklauso nuo jo valios (1). Kai nepilnamečio psichikos veiklą veikia emocinis susijaudinimas, pyktis, tam tikri išreikšti charakterio bruožai – mūsų šalies baudžiamojo įstatymo požiūriu, kaip ir socialinės degradacijos atveju, medicininio nepakaltinamumo kriterijams taikyti pagrindo nėra. Tik tam tikrais neadekvataus reagavimo į aplinką atvejais minėti pakitimai gali turėti reikšmės veikos kvalifikavimui ir būti laikomi lengvinančia aplinkybe skiriant bausmę, tačiau tai nebus nepakaltinamumo medicininis kriterijus (1, 4).
Galima paminėti, kad gretimose šalyse, tokiose kaip Vokietija, svarstant nepilnamečių nepakaltinamumą, dėmesys kreipiamas ir į tokias paauglių būsenas (jų manymu, turinčias įtakos sąmonės sutrikimui ir veiklai): kaip išsekimas, pervargimas, didelis apsvaigimas nuo alkoholio ir pan. (4).
Kalbant apie paauglių psichikos sveikatą, ypač svarbu būtų akcentuoti, kad teiginys, jog psichikos sveikata – tai nėra vien tik psichikos sutrikimo nebuvimas, tai yra gebėjimas pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti, mokėti išreikšti save tinkamais pačiam bei aplinkiniams būdais – ir tai ypač svarbu paauglystės laikotarpiu.
Lietuvos Respublikos BK 18 straipsnis reglamentuoja ribotą pakaltinamumą, kuris turi įtakos nepilnamečio atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės, jam gali būti paskirta švelnesnė bausmė, sutrikimai gali būti pagrindas paskirti asmeniui priverčiamąsias medicinos priemones. Į teismų akiratį neretai patenka nusikalstamą veiką įvykdę nepilnamečiai, kurie negali būti pripažįstami nepakaltinamais, tačiau jų protinis išsivystymas, psichikos būklė visgi sukelia abejonių dėl jų asmenybės visavertiškumo ar gebėjimo visapusiškai, aiškiai suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti (4). Nepilnamečių nusikaltimų atveju ypač svarbu išsiaiškinti, kaip konkrečiu atveju pa-
auglio yra suvokiamas konkrečių įvykdytų nusikalstamų veiksmų turinys, jų pavojingumas. Negalėjimas suvokti savo veiksmų reiškia ne negalėjimą suvokti bet kokių savo veiksmų, o parodo kaip suvokiami tie veiksmai, kurie baudžiamajame kodekse laikomi pavojingais. Todėl būtina įvertinti, ar nepilnametis pakankamai aiškiai suvokė veikos neteisėtumą, jos pobūdį (1).
Dažnai paaugliai turi psichikos sutrikimų, kurie nėra tokie aiškūs, kad juos būtų galima laikyti nepa-kaltinamumo medicininiu ar juridiniu kriterijais, tačiau tai yra tokių sutrikimų, kurie turi įtakos nepilnamečio savęs kontroliavimo sutrikimams, nepakankamam savo poelgių apgalvojimui, apsisprendimui, mėgdžiojimui kitus, įtaigumui (4). Riboto pakaltinamumo reikšmė yra ta, kad asmeniui, pripažintam ribotai pakaltinamu, turėtų būti skiriama švelnesnė negu baudžiamojo įstatymo nustatyta bausmė arba atleidžiama nuo bausmės, skiriamos priverčiamosios medicininio pobūdžio priemonės. Nepilnametis, padaręs nesunkų nusikaltimą ir pripažintas ribotai pakaltinamu, nuo baudžiamosios atsakomybės turėtų būti atleidžiamas paskiriant priverčiamąsias auklėjamojo pobūdžio priemones (1).
Teismo psichiatrijos praktikoje susiduriama su asmenybės savybių paauglystėje svarba ypač tam tikrose sudėtingose teisinėse situacijose. Būtent paauglio amžiui būdingos savybės ir turi įtakos jo pasirinkimui, kaip elgtis, bei nulemia pasirinktą elgesį. Pavyzdžiui, kaip žinome, paaugliai visokiais būdais siekia suaugusiųjų ir bendraamžių pripažinimo. Priėmimo ir pripažinimo stoką jie bando kompensuoti tam tikru (netinkamu?) elgesiu, neformaliais būdais – grupuodamiesi bei pažeisdami bendras elgesio taisykles ir normas. Elgesio nukrypimų tikimybė paauglystės laikotarpiu daug didesnė nei suaugusio žmogaus gyvenimo laikotarpiu, nes asmenybė tik formuojasi, ji ypač jautri, imli visuomeninei aplinkai: vyraujančiai elgsenai, laisvalaikio leidimo būdui ir pan.
Elgesio sutrikimus vaikystėje ir paauglystėje taip pat gali nulemti vaiko psichikos sutrikimai: šizofrenija, bipolinis afektinis sutrikimas, nuotaikų sutrikimai, psichozės, hiperkineziniai sutrikimai, raidos sutrikimai (10). Paaugl io (vaiko) elgesiui įtakos gal i turėti: genetinės priežastys, charakterio būdas, motinos nėštumo patologija, gimdymo trauma, persirgtos ligos, patirtos galvos smegenų traumos, tėvų ligos: šizofrenija, nuotaikos sutrikimai, asocialus asmenybės sutrikimas, ribinis asmenybės sutrikimas, priklausomybės: alkoholizmas, narkomanija, tėvų auklėjimo stilius, tėvų tarpusavio santykiai, jų konfliktai, smurtas, prievarta, patyčios šeimoje (6).
Tik praktiniai pavyzdžiai padeda suprasti nepilnamečių baudžiamumo skyrimo sudėtingumą.
Kokia teisinga bausmė būtų prasižengusiam, nusikaltusiam, tačiau turinčiam psichikos problemų ar išgyvenusiam krizinę situaciją paaugliui?
Toliau bus pateikiama keletas atvejų iš ambulatorinių teismo psichiatrijos ekspertizių.
Pirmasis atvejis apie tai, kaip nepilnametė mergina dėl savo amžiaus, patirties stokos, tam tikrų savo charakterio savybių, susiklosčiusios padėties, sudėtingų tarpusavio santykių ir daugelio kitų dalykų, pražudė savo kūdikį.
Merginos tėvai buvo išsiskyrę. Ji gyveno su mama ir jaunesniaisiais broliuku ir sesute. Mama daug dirbo, norėdama išlaikyti šeimą materialiai, o tėvas nepadėjo, taigi šeimos materialinė padėtis buvo sunki. Mama vis skųsdavosi dukrai dėl sunkaus gyvenimo, pervargimo, guosdavosi, kaip ji vargsta viena augindama vaikus, reikalavo iš vyresniosios dukters nuolat padėti buities darbuose, prižiūrėti mažesniuosius – brolį ir seserį, mažai kur išleisdavo iš namų. Taigi mergina dėl tokių tarpusavio santykių su mama jautė įtampą, nerimą, kiek per didelę savo amžiui atsakomybę už savo brolį ir seserį. Ji susirado savo amžiaus draugą ir netikėtai pastojo.
Visi patirti merginos išgyvenimai, išbandymai – nesaugumas, tėvų skyrybos, šiltų santykių su tėvais stoka, motinai priklausančios atsakomybės dalijimasis su paaugle dukra, materialiniai sunkumai, netikėtas nėštumas paauglystėje – visa ši paauglės patirta įtampa, gerosios gyvenimiškos patirties stoka, žinių stoka lėmė netikėtą pabaigą: mergina šaltą žiemos naktį, prasidėjus gimdymui, išbėgo į gatvę ir pagimdė kūdikį lauke, pati besislėpdama vos nenukraujavo, o tokiomis sąlygomis gimęs sveikas kūdikis, kuriam nepilnametė motina nesugebėjo suteikti pirmosios būtinosios pagalbos, tik gimęs mirė. Šešiolikmetė patyrė baisius išgyvenimus, po visų šių išgyvenimų jai buvo diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas ir nepaisant to, ji pagal įstatymus turėjo prisiimti atsakomybę dėl kūdikio mirties.
Kitas atvejis iš paauglių teismo psichiatrijos ekspertizių. Paauglystės amžiuje būna atvejų, kai net specialistams sunku pasakyti, ar tai yra paaugliški dvasiniai išgyvenimai, ar tai yra psichikos sutrikimas, verčiantis paauglį suprasti pasaulį ir realybę bei elgtis kitaip nei daugelis jo bendraamžių.
Septyniolikos metų amžiaus mergina šeimoje nesutarė su patėviu, buvo įtempti jos tarpusavio santykiai su mama, bet mama tai laikė paauglystės išgyvenimais. 16 metų amžiaus mergina pradėjo vartoti narkotines medžiagas, dėl neteisėto narkotinių medžiagų įsigijimo, jos pačios mamos iniciatyva, merginai buvo iškelta baudžiamoji byla – tokiu būdu moteris vylėsi sustabdyti dukrą nuo narkotikų vartojimo. Atlikus teismo psichiatrijos ekspertizę, merginai buvo konstatuotas bipolinis afektinis sutrikimas, paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės stacionaro sąlygomis. Merginos motina apskundė šį teismo sprendimą, nes jai buvo netikėta teismo psichiatrų išvada dėl dukros psichikos sutrikimo. Ji vis tik vylėsi, kad jos dukra neturi priklausomybės narkotikams ir svarstė: gal visgi tai yra tik paauglystės išgyvenimai? Tokiu atveju, merginos mamos manymu, bipolinį afektinį sutrikimą būtų galima gydyti ambulatorinėmis priverčiamosiomis medicinos priemonėmis. Paauglystės amžiuje iš tiesų būna atvejų, kai, ypač ne specialistams, sunku pasakyti, ar tai yra paaugliški dvasiniai išgyvenimai, ar tai jau psichikos sutrikimas, verčiantis paauglį suprasti pasaulį kitaip nei daugelis.
Remiantis teismo psichiatrijos praktika ir stebėsena, galima apibendrinti, jog paauglystėje savęs suvokimas, vertinimas yra ypač svarbūs ir turintys didelę įtaką asmenybės raidai, savikritiškumui, charakterio akcentua-cijoms, polinkiui į psichoaktyvių medžiagų vartojimą, alkoholizmą.
Elgesio nukrypimų tikimybė paauglystės laikotarpiu didesnė nei suaugus, nes asmenybė tik formuojasi, ji ypač jautri, imli visuomeninei aplinkai: informacinėms priemonėms, vyraujantiems konfliktams, laisvalaikio leidimo būdui ir pan.
Net ir nedideli paauglio savęs suvokimo sutrikimai, tam tikra sudėtingesnė situacija gali labai pakeisti paauglio elgesį, pastūmėti į grėsmingas situacijas ar net nusikaltimus. Paauglystėje nerealistinis, nepakankamai adekvatus savęs suvokimas ir vertinimas, pretenzijų ir galimybių neatitikimas gali nulemti delinkventinį elgesį. Tokiu būdu, ir nedidelės charakterio akcentuacijos paauglystėje gali tapti pavojingomis – toks asmuo tampa pavojingas visuomenei dėl bendrų socialinių normų ignoravimo, dėl elgesio antivisuomeninio kryptingumo: vengimo mokytis ir pan.
Svarbu būtų išskirti, kuo paauglystės laikotarpis skiriasi nuo suaugusiųjų gyvenimo. Paauglystėje vyrauja: itin stiprūs išgyvenimai, prieštaringi išgyvenimai, emocijų ir elgesio sunkumai (net jei tai yra normalus paauglio vystymasis), itin jautrus reagavimas į bendraamžių vertinimus, apribojimus, pasikeitimus, gana negatyvus realios aplinkos suvokimas, itin egocentriškas mąstymas, agresija ir konfliktai, kurie dominuoja kaip būdas išreikšti savo poreikius, įtvirtinti norus (4, 6). Daugelis paauglių išmoksta išreikšti savo poreikius socialiai pri-imtinesniu būdu, o ne vien agresija ir konfliktais. Tačiau daliai paauglių kiti išraiškos būdai lieka neprieinami, jie išlieka egocentriški, agresyviai siekiantys patenkinti savo esminius poreikius, ypač jei esminiai paauglio poreikiai nebuvo tinkamai patenkinti ankstesniuose jo vaiko raidos etapuose (2, 11).
Todėl išlieka klausimas, kada paauglių agresija yra įprastinė, o kada ji tampa destruktyvi, peržengianti „normalaus” elgesio ribas?
Svarbu yra suprasti, kas skatina atsirasti destruktyvų paauglių elgesį? Kokie veiksniai traumuoja vaikų, paauglių psichiką ir skatina juos elgtis destruktyviai? Dažnai vaikų, paauglių elgesio sunkumai yra susiję su emociniais sunkumais (7). Paauglių destruktyvų elgesį dažnai lydi vidinis nepasitenkinimas, prislėgtumas, nerimastingumas, nepasitikėjimas savimi, tik dažniausiai paauglių šie jausmai yra giliai slepiami, o išryškėja tik trikdantis destruktyvus elgesys. Neretai paaugliui agresyvus elgesys tampa vos ne vieninteliu būdu išreikšti savo nerimą, įtampą, apsaugoti save, ypač jei į jo poreikius šeimoje, aplinkoje nereaguojama ar reaguojama per mažai. Paauglys kitų, suaugusiems žmonėms būdingų, brandesnių elgesio modelių nežino ir vieninteliu būdu norimam tikslui pasiekti laiko agresiją. Todėl bausti nepilnametį už nusižengimą, destruktyvų elgesį nėra taip paprasta.
Galima būtų manyti, kad geresnė išeitis būtų auklėti paauglį, o ne bausti jį (4). Tačiau vėlgi kiekviena situacija yra individuali, priklausomai nuo to, kokio sunkumo yra nusikalstama veika, kokios poveikio priemonės jau buvo naudotos anksčiau. Prieš kritikuojant, baudžiant reikia prisiminti, kad kritika yra veiksminga tada, jei prieš tai vaiką pagyrėme. Kokias pasekmes vaikui, paaugliui turės bausmės, jei jis prieš tai savo gyvenime visai nebuvo giriamas, o buvo pastebimas tik tada, kai padaro ką nors blogai ir už tai yra baudžiamas. Kita vertus, kas turėtų užpildyti tokių vaikų norų, poreikių ir alkių spragas, kurios liko nepatenkintos jo artimiausioje aplinkoje – šeimoje, mokykloje, bendraamžių būryje? Klausimas lieka retorinis. Aišku viena, kad visų vaikų norų tenkinti nebūtina, tačiau net ir sunkmečio sąlygomis, vaikų, paauglių reikmės negali likti netenkinamos. Neatsižvelgimas į vaikų, paauglių poreikius, skatina jų agresiją.
Viena iš nuomonių apie nusikaltusių paauglių bau-džiamumą yra ta, kad paaugliui (paprastai nelinkusiam nusikalsti) pats susidūrimas su teisėsauga jau yra rimtas išgyvenimas. Todėl manoma, kad ne visada reikia bausti pirmą kartą, nesunkiai nusikaltusius paauglius sunkiomis, realiomis laisvę apribojančiomis bausmėmis, nes dalis jų išaugę paauglystę, daugiau niekada nebe-nusižengia ir nebedaro nusikaltimų (4). Tokį vienintelį jų nusižengimą galima laikyti paauglystės laikotarpiui būdingu poelgiu. Dauguma žmonių paauglystėje buvo vienaip ar kitaip nesunkiai nusižengę, bet ne visi už tai buvo griežtai nubausti, nepaisant to, dalis žmonių dagiau niekada taip nesielgia. Tas paauglys, kuris jausis per griežtai nubaustas, vėliau gali dėl įvairių priežasčių (tame tarpe ir pykčio, keršto) stengtis sąmoningai ar nesąmoningai pateisinti nusikaltėlio vardą.
Būti vaiku nukentėjusiuoju, liudininku – ypatingai sudėtinga situacija. Vaiką liudytoją, nukentėjusįjį rekomenduojama apklausti kuo mažiau kartų, kad bereikalingų skausmingų išgyvenimų būtų sukeliama kuo mažiau. Lietuvoje kol kas tai dar yra menkai praktiškai įgyvendinamas dalykas. Praktika rodo, kad vaikai apie tą patį įvykį yra vidutiniškai apklausiami 2,3 ir daugiau kartų, nors mūsų įstatymai gina vaikus ir rekomenduoja juos apklausti tam tikroje aplinkoje, apklausai vadovaujant specialų pasiruošimą turinčiam specialistui. Svarbu, kiek laiko nuo įvykio iki apklausos yra praėję. Pakartotinos vaikų apklausos teikia jiems psichotraumuojančią patirtį. Mes, teismo vaikų psichiatrai, vaikų psichologai, taip pat kartais esame nepelnytai laikomi žalojančiais nukentėjusius vaikus. Svarbiausia ne pačios informacijos sunkumas, apklausos faktas, bet kiek empatiškai iš vaiko ši informacija priimama ir kada. Pasitaiko, kad vis dar apklausinėjama, kai po įvykio praeina pusmetis, metai ar daugiau, bet ką daugiau duoda toks vaikų pakartotinas apklausinėjimas, jei ne pakartotinę traumuojančią patirtį?
Teisinės informacijos apie vaikus konfidencialumas turi būti užtikrinamas remiantis šiais principais: neplatinti turimos informacijos, nesustiprinti vaikų išgyvenimų, apsaugoti, kad vaikai netaptų patyčių, apkalbų – savotiškos smurto kategorijos (kuri retai kada Lietuvoje suvokiama kaip smurtas) – auka.
Reikėtų paminėti dar vieną atliktos vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos ekspertizės atvejį.
Tai byla įgavusi rezonansinį atspalvį dėl įvairiausių dalykų. Tai atvejis, kuris visų pirma tapo itin žinomu dėl žiniasklaidos aktyvumo. Paminėdama jį tik norėčiau atkreipti dėmesį į vaiko padėties, jo išgyvenimų visišką nepaisymą ir tai, jog šio penkiamečio vaiko psichikos pakartotinas traumavimas nesiejamas su žiniasklaidos ypač sudėtingos temos – mažamečio vaiko seksualinio tvirkinimo, prievartavimo eskalavimu, kuomet skelbiamos tėvų pavardės, vardai, mergaitės vardas.
Psichotraumuojančių vaikus pavyzdžių galėtume surasti labai daug, nes vaikų ir paauglių psichika yra itin jautri ir imli.
O vis dėlto, jeigu mums pavyktų užbėgti už akių vaiko konfliktinei situacijai, kol ji dar netapo krizine? Galima manyti, kad vaikų sunkių adaptacijos sutrikimų
būtų mažiau, jei mes, suaugusieji, išmokytume vaikus pažinti konfliktinę situaciją ir neleisti jai pereiti į krizinę su atitinkamomis visomis tokios situacijos pasekmėmis – sukrėtimu, nusivylimu, bejėgiškumo ar agresijos išgyvenimais.
Netinkamai išspręsta konfliktinė situacija tampa pavojinga, grėsminga dviem savo aspektais:
1.    Patiriančio konfliktinius, krizinius išgyvenimus asmens elgesys gali tapti nesocialiu, pavojingu, grėsmingu, sukelti nemalonių pasekmių tiek sau, tiek aplinkiniams iki nusikalstamos veikos įvykdymo.
2.    Netinkamas konfliktinės, krizinės situacijos išsprendimas sukelia tolimąsias pasekmes – sunkūs emociniai išgyvenimai gali užsitęsti iki sunkių psichikos sutrikimų atsiradimo (8).
Todėl, darant atlikto tyrimo prielaidas, norėtųsi siūlyti: siekiant išvengti, kad vaikai ir paaugliai nepakliūtų į jiems sudėtingas situacijas, reikia mokyti vaikus, paauglius tinkamai atpažinti tam tikras sudėtingas, grėsmingas, konfliktines, psichotraumuojančias situacijas. Mokyti vaikus, paauglius suvokti, kad reikia prisiimti atsakomybę už savo poelgius, žodžius bei mokėti juos ištaisyti. Mokyti paauglius daryti savarankiškus sprendimus ir už juos atsakyti, skatinti išreikšti save tinkamais būdais sau pačiam bei aplinkiniams. Mokyti vaikus, paauglius spręsti konfliktus, elgtis sudėtingose, grėsmingose situacijose, kad būtų išvengta krizinės, psichotraumuojančios patirties su atitinkamais sunkiais išgyvenimais bei tolimesnėmis pasekmėmis – psichikos sutrikimais.

IŠVADOS

1.    Vaikams, paaugliams psichikos sutrikimai neatsiranda „tuščioje vietoje”, jų išsivystymui lemiamą vaidmenį vaidina vaikų vidinės psichikos struktūros susidūrimas su jų psichiką traumuojančiais įvykiais, krizine patirtimi.
2.    Galima daryti prielaidą, kad vaikai ir paaugliai, turintys emocijų ir elgesio sutrikimų, į sudėtingas, krizines, smurtines ir kt. situacijas, kurios vėliau sprendžiamos teisiniu būdu (atliekamos teismo psichiatrinės ekspertizės), patenka nuo 3 iki 10 kartų dažniau nei vaikai ir paaugliai, neturintys šių sutrikimų.
3.    Įvykdžius paaugliui nusikalstamą veiką, jo amžiaus, elgesio, charakterio ypatumai, charakterio akcen-tuacijos paprastai nepripažįstamos psichikos anomalija ir vien dėl paaugliškų elgesio ir charakterio ypatumų, nebrandumo bei paauglystės amžiaus, nepilnamečiai negali būti atleidžiami nuo bausmės.
4.    Paauglių baudžiamumas – sudėtinga problema dėl paauglių psichikos struktūros jautrumo, imlumo,
nebrandumo, dėl tolimesnių pasekmių asmenybės vystymuisi.
5. Paauglių baudžiamumas kiekvieną kartą turi būti sprendžiamas individualiai, ypač atsižvelgiant į konkretaus paauglio psichikos ypatumus bei jo nusikalstamą veiką.
Literatūra
1.    Baudžiamoji teisė. Vilnius, 2003.
2.    Beitchman J., Zucher K., Hood J. A review of the short term effects of child sexual abuse. Child and neglect. 1991; 520-540.
3.    Daškevičius K. Teismo psichiatrija. Dembinskas A. Ir kiti. Psichiatrija. Vaistų Žinios. Vilnius, 2003.
4.    Drakšienė A., Drakšas R. Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė. Vilniaus universitetas teisės fakultetas, 2008.
5.    Drazdauskienė R., Kilikevičienė V., Lesinskienė S. Blogo elgesio sindromas: netinkamas psichinis ir fizinis elgesys su vaiku. Pediatrija. 2009; (3):47-60.
6.    Lesinskienė S. Vaikų elgesio ir psichikos sutrikimai. Vaikų ligos. Vadovėlis parengtas vadov. prof. Raugalei. Vilniaus universiteto leidykla, 2005; 666-685.
7.    Lesinskienė S., Karalienė V. Emocinės raidos įtaka tolimesniam vaiko asmenybės vystymuisi. Švietimo ir mokslo ministerija, specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras, 2009.
8.    Polukordienė O.K. Psichologinės krizės ir jų įveikimas. Vilnius, 2003.
9.    Rudalevičienė P. Seksualinės prievartos sukelta trauma, psichopatologijos išsivystymas. Sveikatos mokslai. 2006; (1-2):31-34.
10.    TLK 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. Pasaulinė sveikatos organizacija, Ženeva. Vert. red. R. Bunevičius, A. Dembinskas. Medicina. Kaunas, 1997.
11.    Turk J, Graham P. Verhulst F. Child and adolescent psychiatry, a development approach. Oxford university press, 2007.

CHILDREN AND ADOLESCENTS PSYCHIC DISORDERS IN RELATION TO THEIR DELINQUENCY, CRIMINAL RESPONSIBILITY; ADAPTATION POSSIBILITIES

Summary

Key words: children and adolescents forensic psychiatry, children and adolescent’s psychic disorders, adolescent delinquency, adolescent criminal activity, sentence, criminal responsibility, limited sanity of adolescents.
The object of this survey is to analyze the influence of Children and Adolescents psychic disorders on their delinquency and criminal responsibility in the case of some offence. The goal is to focus on the influence of children and adolescents crisis experience on the development of psychic disorders, and possible offence.
The analysis encompasses typical disorders which are common between children and adolescents who came for the outdoor forensic psychiatry expertise to the Methodical Unit of the State Forensic Psychiatry Service, and Children and Adolescents Forensic Psychiatry Unit from November, 2007 to November, 2009 (during the period of 2 years).
The analysis is done concerning the disorders which are general speaking about the adolescents who had committed some crime, and – from the other side – disorders which are general speaking about the children and adolescents who had become the victims.
The dominant gender, age and disorders are established for both groups: 1) adolescents who were participants of criminal activity, and 2) children and adolescents who had fallen victims to the sexual molestation and rape which had been disclosed analyzing the circumstances of the case.
The attention is paid to the fact that psychological, psychic specificities of the adolescence make influence, and might play a fatal role concerning the chosen behavior. Thus in this work the inevitable appearance of some or the other psychical disorders is analyzed in relation to adolescents’ criminal activity or their suffering being victim, that means in any case after the encounter with the law enforcing institutions.
It must be stressed that in this analysis one of the most difficult and contradictory situations in the law proceedings – that is the limited sanity of the adolescents – is addressed. It became obvious after numerous forensic psychiatric expertises that children and adolescents can not absolutely and fully understand their actions.
It is stressed that it is essential to highlight the fact that after the analysis of children and adolescents’ psychic disorders in the context of forensic developments, there become noticeable psychic disorders which had developed as the result of extraordinary experience.
As the paper was meant to address the general audience of practitioners, the practical material from children and adolescent psychiatric forensic expertises is abundant. The main aim of this paper is to encourage raising questions in the way of disclosing of contradictions of those situations in which children and adolescents encounter law and judicial system. Might it be possible to make that encounter less devastating if it is possible at all? The encounters described in the paper show how they make the psychic crisis deeper, and the most complicated of negative consequences is the forthcoming development of severe psychic disorders.

VIDA KILIKEVIČIENĖ
Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos

“Sveikatos mokslai”, 2010 m. Nr. 2

[PDF]

Blogo elgesio sindromas: netinkamas psichinis ir fizinis elgesys su vaiku

Blogo elgesio sindromas dažnai lieka neatpažintas ir neįvardytas. Tai plati sąvoka, apimanti įvairų netinkamą fizinę ir psichikos sveikatą žalojantį elgesį su vaiku. Ši sąvoka apima ir psichinį – psichologinį, emocinį vaiko žalojimą, ir žalojimą fizinėmis bausmėmis, fizinę ir seksualinę prievartą. Bet koks „daugiau” ar „mažiau” netinkamas elgesys su vaiku žaloja jį, trikdo vaiko psichikos būseną, jo emocinę pusiausvyrą, psichosocialinę raidą. Toks elgesys gali sutrikdyti normalų vaiko prieraišumą, keičia ir iškraipo vaiko realybės supratimą, daro žalą sveikam asmenybės formavimuisi.

Šiame darbe išanalizuota literatūra ir blogo elgesio su vaiku sindromo apibrėžimai, aprašytas klinikinis atvejis apie motinos smurtavimą savo 8 metų dukros atžvilgiu. Mergaitė liko gyva, ji buvo paimta iš mamos laikinai globai. Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Šiuo metu Saulė auga vaikų globos namuose, tačiau perkėlus gyventi į vaikų globos namus jai nebuvo teikiama tinkama kompleksinė specialistų pagalba.

Darbe analizuojama žalojančio motinos elgesio įtaka dabartinei mergaitės psichikos būsenai, jos psichosocialiniam ir prieraišumo formavimuisi, bendravimo būdo su bendraamžiais ir suaugusiais žmonėmis kūrimui, adaptacijai. Darbe panaudota ir analizuota mergaitės medicininė dokumentacija, vaikų ir paaugliųpsichiatrų, psichologų, pedagogų, logopedų, socialinių darbuotojų išvados apie mergaitės psichosocialinę būseną, jos vystymąsi. Vaikai, su kuriais buvo netipkamai psichologiškai ir fiziškai elgtasi, dažnai turi ne tik elgesio, bet ir kitų komorbidinių sutrikimų – mokymosi, sunkios adaptacijos ir kt.

Norint pasiekti teigiamų rezultatų gydant vaiką, turi būti keičiamos smurtavusių vaiko atžvilgiu tėvų nuostatos. Siekiant pašalinti blogo elgesio su vaiku pasekmes, reikalinga ilgalaikė nuosekli tęstinė specialistų komandos pagalba ir tarpžinybinių įstaigų bendradarbiavimas.

Įvadas

Blogo elgesio su vaiku sindromas įvairiai vadinamas – vaiko nepriežiūra, vaiko skriaudimas, fizinė, psichologinė ar seksualinė prievarta. Šiam sindromui įtakos gali turėti blogi tėvų tarpusavio santykiai, piktnaudžiavimas alkoholiu, pačių tėvų nepakankamas pasiruošimas motinystei ir tėvystei.

Vienokią ar kitokią įvairaus stiprumo prievartą patiria visi vaikai. Svarbu, kaip ji apibrėžiama, kiek jos, kokio pavidalo, trukmės ir intensyvumo toleruoja visuomenė [13]. Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10) šis sindromas diagnozuojamas XX skyriuje „Sergamumo ir mirtingumo išorinės priežastys”, „Pasikėsinimo” skiltyje ir šifruojamas Y07. Apibūdinamas kaip „kiti blogo elgesio

sindromai” [21]. Toks apibūdinimas neaiškiai apibrėžtas, apima keletą smurto ir prievartos rūšių. Blogo elgesio su vaiku sindromo apimtis yra labai plati – nuo netinkamo psichinio, fizinio elgesio su vaiku, vaiko nepriežiūros iki psichinio žiaurumo, kankinimo, fizinės ir seksualinės prievartos. Blogo elgesio su vaiku sindromas pasireiškia dažnai, bet ne visada aiškiai įvardijamas, sunkiai atpažįstamas ir dar gana retai diagnozuojamas. Blogo elgesio su vaiku sindromas dažnai atpažįstamas per vėlai, kai jau pastebimos tokio elgesio su vaiku pasekmės ir kai jau reikia imtis atitinkamų veiksmų siekiant apsaugoti vaiką nuo smurto pasikartojimo [12]. Smurtaujantiems tėvams pradedami ikiteisminiai tyrimai, siekiama jų teisinės atsakomybės. Labai svarbu, kad vaikai laiku gautų reikiamą pagalbą, kuri užkirstų kelią sunkių socializacijos ir psichologinės raidos sutrikimų formavimuisi.

Dėl blogo (netinkamo) elgesio vaikas patiria jo psichikos sveikatą žaloj ančių išgyvenimų, kurie turi lemiamos įtakos formuojantis prieraišumui, keičia vaiko psichinę ir fizinę savijautą, trikdo jo adaptaciją, socialinį bendravimą, asmenybės kūrimą [2,10]. Vaikai, su kuriais buvo žiauriai elgiamasi, dažnai atspindi savo tėvų elgesį ir be agresijos nemoka spręsti tarpusavio nesutarimų. Toks vaikų elgesys yra labai sunkiai koreguojamas. Šios pasekmės išlieka ilgai ir su jomis susiduria įvairių specialybių žmonės [2, 4, 7].

Kas svarbu ankstyvuoju vaiko formavimosi etapu? Kūdikystėje pradeda formuotis vaiko prieraišumas ir saugumo suvokimas. Vaikams, patinantiems emocinį ir fizinį smurtą, nesusiformuoja saugus prieraišumas prie juos globojančių asmenų atsiranda sutrikimų. Šiam sutrikimui, prasidedančiam kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje, būdingi nuolat sutrikę vaiko socialiniai santykiai, lydimi emocijų sutrikimo, kaip reakcijos į aplinką [ 1, 13]. Būdingas baimingumas, padidėjęs dirglumas, sumažėjęs reagavimas į bandymus paguosti, sutrikęs socialinis bendravimas su bendraamžiais, dažni agresijos atvejai, liūdesys. Šis sindromas pasireiškia kaip tiesioginis didelio tėvų aplaidumo, fizinės, emocinės prievartos, t. y. blogo elgesio su vaiku, rezultatas. Reaktyvusis prieraišumo sutrikimas beveik visada kyla dėl ypač neadekvačios vaiko priežiūros. Nesusikūrus saugaus prieraišumo, sutrinka adekvati

vaiko raida. Vaikai gerai nesuvokia savojo „aš”, dažnai nemoka žodžiais išreikšti savo emocijų būna abejingi ir kitų emociniams išgyvenimams, dažnai pasireiškia jų pačių nepasitenkinimo, priešiškumo, pykčio emocinės reakcijos [13].

Pagrindinis šio sutrikimo požymis yra sutrikę santykiai su motina, atsiradę iki penkerių metų amžiaus, keliantys vaiko adaptacijos problemų. Vaikams, kenčiantiems nuo blogo elgesio su jais sindromo, būdingos prieštaringos ir ambivalen-tiškos socialinės reakcijos. Šie požymiai yra gana pastovūs, tačiau vaikas gerai reaguoja į teigiamą aplinką, pasikeitusius žmones, tinkamą psichoterapiją, auklėjimą [6, 7].

Blogo elgesio su vaiku žala ir pasekmės psichosocialinei raidai. Galimo blogo elgesio su vaiku tipai: vaikas emociškai atstumiamas savo tėvų (globėjų), kitų jam emociškai artimų žmonių; apleistas vaikas – tėvai nesuteikia būtinų gyvenimo sąlygų: maisto, buitinių sąlygų, medicininės pagalbos; vaiko nepriežiūra – tėvai mažus vaikus palieka be priežiūros arba būdami kartu neskiria reikiamo dėmesio; žiaurus psichologinis elgesys -tėvai neskiria dėmesio vaiko saugumui, rizikuoja jo sveikata, gyvybe.

Fizinis smurtas su vaiku: gali būti nuo nesunkių fizinių bausmių iki sunkaus fizinio sužalojimo; lengviems sužalojimams priskiriami: mėlynės, sumušimai, įbrėžimai ir kt., sunkiems – smegenų sutrenkimai, nudegimai, kaulų lūžiai ir pan.

Kartais tėvai naudoja savo vaikams retesnę fizinio ir emocinio smurto formą – Miunhauzeno perduotą sindromą. Tai toks sindromas, kai mama (ar globėjas) kreipiasi medicininės pagalbos savo vaikui dėl išgalvotų ligų. Vaikas gali būti tyčia susargdintas, priverstas vartoti vaistus ar atlikti nereikalingas gydymo procedūras. Kraštutiniais atvejais tėvai gali net traumuoti vaiką [27], Žiaurus fizinis elgesys dažniausiai pasitaiko tada, kai vaikai yra mažamečiai. Blogo elgesio su vaikais sindromo pasekmės gali būti sutrikęs pažintinis, kalbinis vaiko vystymasis, emociniai vaiko sutrikimai, protinis atsilikimas ir kt.

Naudotos literatūros tyrimai, išvados ir mūsų darbo rezultatai rodo, jog vaikų, kenčiančių nuo blogo elgesio su jais, atsilieka pažinimo ir kalbos raida. Blogo elgesio su vaiku sindromo atveju gana dažnai būna protinių defektų, kalbos sutrikimų, kurie atsiranda ikimokykliniame amžiuje [3, 5], Gali būti, kad dėl nepriežiūros gilėja vaikų socialinis ir pedagoginis apleistumas, sąlygojantis minėtus sutrikimus. Literatūros tyrimų duomenys rodo, kad vaikų, kenčiančių fizinę ir emocinę prievartą, raida gali vidutiniškai atsilikti keliais metais nuo tų, kurie nepatiria smurto. Dėl blogo elgesio su vaiku patiriami psichikąžeidžiantys išgyvenimai gali sukelti tokių sunkių, ilgalaikių psichikos sutrikimų, kaip saugaus prieraišumo nesusikūrimas, potrauminio streso sutrikimas, adaptacijos sutrikimas. Neretai stebimas kelių sutrikimų komorbidiškumas [12].

Blogas psichologinis elgesys su vaiku, psichologiškai kenkiantis vaikui – tai tokio veiksmo formos arba neveikimas, dėl kurių vaikui perteikiamas menkavertiškumas ir rodomas jo nepageidavimas [19].

Prie tokių veiksmų galima priskirti atstūmimą-kritiką, priešiškumą, žeminimą, grasinimą, vertimą daryti netinkamus veiksmus, išnaudojimą [20], Blogas psichologinis elgesys su vaiku sunkiai įrodomas. Blogo psichologinio elgesio forma siejasi su visomis kitomis blogo elgesio su vaiku formomis, t. y. fizinėmis bausmėmis, apleidimu ir kt. Psichologinės traumos beveik visada turi neigiamos įtakos vaiko raidai [18]. Vaikai, patyrę psichologinę prievartą, dažnai patys tampa priešiški aplinkiniams ir tokiu būdu tolina nuo savęs bet kokį socialinį kontaktą [8, 9], Blogas elgesys su vaiku – netinkamas jo emocinė raiška, nuolatinis psichologinis vaiko spaudimas, fizinės bausmės, fizinė prievarta ar apleidimas – tokie vaikystėje įgyti patyrimai, be abejonės, turės įtakos tolesniam vaiko psichosocialiniam ir fiziniam formavimuisi [15]. Tai gali būti vaiko protinis, pažintinis, kalbinis atsilikimas, depresinis sutrikimas kartu su žemu savęs vertinimu, beviltiškumu, pesimistiniu požiūriu į gyvenimą [26].

Daug tyrimų rodo, jog dėl motinos nesugebėjimo atpažinti vaiko signalų, poreikių ankstyvajame amžiuje ir nemokėjimo tinkamai į juos reaguoti vaikui gali atsirasti dėmesio sutelkimo, hiperak-tyvumo, emocinių, bendravimo su bendraamžiais sutrikimų. Kai tėvai jautriai reaguoja į savo vaiko poreikius, jis įgyja pasitikėjimo ir sėkmingiau auga [16],

Tėvų ir šeimų ypatumai. Nors blogas (netinkamas), net žiaunis elgesys su vaikais pasitaiko visų socialinių sluoksnių šeimose, tačiau skurdas, blogi tarpusavio ryšiai šeimoje, ankštas būstas, dažnai suyrantys gyvenimo planai didina galimybę atsirasti žiauriam elgesiui su vaikais. Žiaurus elgesys vyrauja šeimose, kuriose pašliję santykiai tarp sutuoktinių, skyrybos, alkoholizmas [22-25]. Atskirose studijose (Wolfe pateikia blogo elgesio su vaikais modelius) nurodomi rizikos veiksniai, turintys įtakos blogo tėvų elgesio sindromui atsirasti. Tai yra susilpnėjęs atsparumas stresui, nesuvaldomai agresijai, blogas pasiruošimas vykdyti tėvystės funkcijas, silpna savo smurtinių veiksmų kontrolė. Svarbūs ir gyvenimiški stresai: ekonominis nestabilumas, nesėkmės darbe, prastas pasirengimas susidoroti su krizėmis ir provokacijomis, savo smurtinio elgesio žalos neįvertinimas [26].

Egzistuoja daug blogo, netinkamo, netgi žiauraus motinos elgesio su vaiku aspektų. Netinkamai besielgiančios su savo vaikais, nedėmesingos motinos dažnai pačios patiria didelį stresą ir daug nesėkmių, turi daug nepatenkintų poreikių, jaučia vienatvę, nepatenkintos savo gyvenimu. Dėl to šios moterys dažnai užsidaro savyje, yra pasyvios, atsitraukia ne tik nuo gyvenimo sunkumų, bet ir nuo savo vaiko. Šių mamų asmeniniai santykiai su vaikais būna sudėtingi, sunkūs. Motinoms būdingas žemas (neaukštas) intelektas, jos nesirūpina ne tik savo vaikais, bet ir savimi. Nustatyta vaiko raidos ypatumų priklausomybė nuo bendravimo su motina: „nešvelnios”, nesirūpinančios mamos sąmoningai ar nesąmoningai atstumia savo vaikus ir nesugeba sukurti aplinkos, kurioje vaikai jaustųsi jaukiai ir saugiai [17, 16].

Netinkamo elgesio atspindėjimo tikimybė. Daugeliu atvejų vaikai, patyrę blogą tėvų elgesį, norėtų bendrauti su savo bendraamžiais, tačiau socialiniam bendravimui trukdo jų stiprios priešiškos emocinės reakcijos, stiprus nesaugumo jausmas. Šių vaikų emociniai sutrikimai pasireiškia įvairiose socialinėse situacijose ir neapsiriboja vien tik vaiko ir mamos (ar konkretaus globojančio asmens) santykiais. Emociniai vaiko sutrikimai – apatija, liūdesys, baimės, nesaugumas pasireiškia įvairiose situacijose [14], Netinkami motinų (tėvų) santykiai su savo vaikais turi įtakos jų vaikų bendravimui su bendraamžiais. Tokie vaikai dažniausiai apibūdinami kaip uždari, negalintys apginti savo siekių. Jiems trūksta pastovumo, nuoseklumo, jie nedėmesingi kitiems, greitai linkę reikšti nepasitenkinimo reakcijas, pyktį, priklausomi nuo suaugusiųjų – tėvų, auklėtojų, reikalaujantys nuolatinio palaikymo [28].

Vaikai, su kuriais blogai elgiamasi, patys dažniausiai atspindi savo tėvų elgesį. Matydami kitus vaikus, kurie kenčia, nesugeba jiems pareikšti užuojautos. Vaikai, su kuriais netinkamai buvo elgtasi vaikystėje, ir vėliau į panašias situacijas greičiausiai reaguos baime arba pareikš agresiją. Vaikai, kurie patyrė blogą elgesį, daug audringiau reaguos į menkiausias provokacijas, be agresijos nemokės spręsti tarpusavio santykių, todėl jie dažnai yra atstumiami bendraamžių [11], Vaikai pripranta prie bausmių blogas vaikų elgesys sustiprėja baudžiant tėvams. Vaikams, turintiems baudžiamosios tėvų patirties, tikslingas socialinių įgūdžių lavinimas, pageidaujamo elgesio formavimas, naudojant skatinimus ir privilegijas. Tokie vaikai teigiamai reaguoja tik į neprievartines priemones.

Šiame darbe dėmesys skiriamas blogo sindromo su vaiku supratimui ir analizei. Stengiamasi išsiaiškinti, konstatuoti blogo elgesio sindromo paveiktus galimus psichikos pakitimus: adaptacijos, potrauminio streso, depresinį, elgesio ir emocijų bei prieraišumo sutrikimus.

Darbo tikslas – išanalizuoti netinkamo elgesio su vaiku apraiškas ir psichosocialines pasekmes, išnagrinėti ir aprašyti šią temą atspindintį klinikinį atvejį. Nagrinėsime blogo psichinio ir fizinio motinos elgesio su savo 8 metų dukra žalojamąją įtaką mergaitės psichinei raidai, jos prieraišumui, bendravimo būdui su bendraamžiais ir suaugusiais žmonėmis, dabartinės psichikos būsenos ir tolesniam psichosocialiniam, vaiko asmenybės formavimuisi, socialinei adaptacijai.

Tyrimo objektas, medžiaga ir metodai

Tyrimo metodas – aprašant pasirinktą atvejį, surinkti informaciją iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos ir vaikų globos namų administracijos, gauti leidimus susitikinėti su mergaite; užmegzti su mergaite kontaktą, sistemingai kliniškai ją stebėti ir ištirti. Gauti reikiamus duomenis iš tarpdisciplininės komandos (pedagoginės psichologinės tarnybos, vaikų ir paauglių psichiatrų psichologų logopedų socialinių pedagogų, mokytojų), teikusios pagalbą; išnagrinėti ir panaudoti šiuos duomenis, atliekant jų nozologinę analizę. Taip pat darbe panaudoti teismo psichiatrijos ekspertizės tyrimai ir išvados. Mergaitei ištirti atliktas Dominyko interaktyvus testas (angl. Dominic interactive). Klinikiniam atvejui tirti panaudotas DAWBA testas (angl. the development and well-being assessment), galių ir sunkumų klausimynai (angl. SDQ).

Klinikinis atvejis

Nuo 2008 m. birželio 8 metų mergaitė Saulė (vardas pakeistas) perkelta gyventi iš jos namų į rajono vaikų globos namus po to, kai ją mokanti mokytoja (tuo metu Saulė mokėsi pirmoje klasėje) pastebėjo, kad mergaitei išrautas nemažas plaukų kuokštas, ir ji pasakė, kad taip padarė jos mama. Vėliau paaiškėjo, kad mergaitės mama išgėrinėja, muša savo dukrą.

Šeimos anamnezė: mergaitės gimusi ir augusi viena. Iki atvykstant į globos namus gyveno su mama ir patėviu. Mergaitė taip sako apie savo tėvą: „Aš neturiu tėvo”. „Kai mano tėtis pasidarė DNR tyrimą ir sužinojo, kad aš esu ne jo vaikas, mano tėvai išsiskyrė, o tėtis manęs daugiau nebelankė, nebepirko man dovanų.” Mergaitės žodžiais, „kartais, per atostogas, dar gyvendavau kaime pas savo prosenelę, t. y. mamos senelę (mamos mama mirusi)”.

Iš medicininiu dokumentu: objektyvios medicininės dokumentacijos apie ankstyvą Saulės psichomotorinį vystymąsi poliklinikoje pagal jos gyvenamąją vietą nėra. Iš jos asmens sveikatos istorijos rajono poliklinikoje:- 2002 m. jai konstatuota trauma buityje: „dešiniojo dilbio patinimas, skausmingumas”, tais pačiais metais – anemija, vėliau j i sirgusi ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis; kitų įrašų nėra.

Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos: pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl mergaitės motinos neteisėtų veiksmų jos dukters atžvilgiu, motinystės teisių apribojimo. Nors apklausiama mergaitės motina tokius veiksmus savo dukters atžvilgiu neigė, tačiau, remiantis dukters, kitų liudytojų parodymais, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. mergaitės mama įtariama nežymiu savo mažametės dukters sveikatos sutrikdymu, nes tampė mergaitę už plaukų, mušė ją diržu į sėdmenis ir pan.

Perkėlus mergaitę gyventi į vaikų globos namus, paaiškėjo, jog ji nemoka valdyti savo agresyvių impulsų, neturi elementarių bendravimo įgūdžių, greitai susipyksta, konfliktuoja su globos namų vaikais, nesutaria su viename kambaryje gyvenančiomis mergaitėmis, supykusi muša kitus vaikus.

Praėjus keliems mėnesiams po jos perkėlimo gyventi į vaikų globos namus, Saulė po konflikto su vaikais nenumaldomai verkė, atsisėdusi ant palangės grasino iššoksianti pro langą, nes, kaip ji sakė, „niekas su ja nenori draugauti”. Saulė, palydint vaikų globos namų psichologei, buvo atvežta į Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Vaiko raidos centro (VRC) Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrių vaikų psichiatro psichoterapeuto, psichologo, socialinio darbuotojo krizinei, intervencinei specialistų komandinei pagalbai. Minėtame skyriuje ji buvo stebėta, gydyta 7 paras. Nustatyta diagnozė: blogo elgesio sindromas Y 07. Mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas F 92.8.

Mergaitei pakeitus gyvenamąją vietą, persikėlus gyventi į vaikų globos namus ir pradėjus lankyti kitą mokyklą, ji buvo tirta rajono pedagoginėje psichologinėje tarnyboje dėl pedagoginio psichologinio asmens specialiųjų ugdymo poreikių įvertinimo.

Pradėjus ikiteisminį tyrimą, kilo abejonių dėl Saulės gebėjimo pasipriešinti patiriamam smurtui, todėl, Vaikų teisių apsaugos tarnybai prašant, teismo nutartimi Saulei buvo skirta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizė (AKTPPE).

Po šios ekspertizės Saulė liko gyventi vaikų globos namuose. Jos elgesys buvo problemiškas, jai sunku mokytis mokykloje, bendrauti su kitais vaikais. Saulės mama atsisakė jai siūlomos psichologinės pagalbos. Sužinojusios Saulės gyvenimišką istoriją, jos dabartinę būseną, nusprendėme (darbo autorės) ją stebėti, lankyti vaikų globos namuose. Ilgesnio stebėjimo, ryšio užmezgimo su Saule reikėjo ne tik tam, kad suprastume, įvertintume jos dabartinę savijautą, psichikos būseną, bet ir tam, kad galėtume suteikti jai tęstinį gydymą (anksčiau, 2008 m. rudenį, jai buvo teikta pagalba Vilniaus universiteto vaikų ligoninės vaikų ir paauglių intervencijos skyriuje): stengtis sušvelninti jos motinos blogo elgesio su ja pasekmes, padėti mergaitei išgyventi skausmingus išgyvenimus, sumažinti jos nesaugumo, vienišumo, baimės jausmus, padėti jai adaptuotis vaikų globos namuose, mokytis bendrauti, spręsti jai sudėtingas gyvenimiškas situacijas.

Susitikimai su Saule vaikų globos namuose. Įvyko 10 darbo autorių susitikimų su Saule. Susitikimai aprašyti remiantis tyrėjų mintimis ir išgyvenimais susitikimų su mergaite metu. Iliustruodami kontakto su Saule užmezgimo eigą ir darbo su ja ypatumus, toliau pateikiame pirmųjų trijų ir paskesnių susitikimų trumpą apžvalgą.

„Pirmą kartą susipažinau su Saule, kai ji atvyko į Vilnių teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizei. Mergaitė pirmo pokalbio metu kiek varžėsi, sunku buvo palaikyti akių kontaktą. Atsakinėdama į klausimus buvo įsitempusi, liūdnokos nuotaikos – tada ji pirmą kartą pasakoj o apie savo mamos smurtą jos atžvilgiu: „Namuose mane mama mušdavo, pešdavo už plaukų, nenorėjo manęs auginti, todėl kartą man įkando į ausį, yra įpjovusi į ranką…” Sakė, jog dabar ilgai nemačiusi mamos, bet „visai jos nepasiilgau ir nenoriu gyventi su ja, o noriu gyventi su prosenele”. Mergaitei atsipalaiduoti, įsitraukti į bendrą veiklą ir pokalbį padėjo piešimas. Pateikiamas Saulės piešinys tema „Šeima”. Paprašius Saulės nupiešti savo šeimą, gimė šis piešinys (1 pav.). Pakomentavo jį taip: „Čia mano prosenelės sodas, netoli namo auga obelis, man patinka būti šalia jos… Ant jos šakų daug obuolių. Daug obuolių prikritę ir po ja… Man patinka gyventi su prosenele…”

Kiti susitikimai su Saule vyko vaikų globos namuose, kur ji gyvena. Kad būtų galima gyviau įsivaizduoti ir suprasti mergaitę, pateikiame kelių susitikimų su Saule aprašymus.

Pirmasis susitikimas su Saule vaikų globos namuose. Mergaitė raudona kepuryte greitu žingsniu įbėgo į kabinetą. Mums pasisveikinus, mergaitė džiaugsmingai nusišypsojo ir patvirtino, kad prisimena vieną iš mūsų nes jau buvome sykį prieš tai matęsi, ištiesė abi rankas pasisveikinti.

Susitikimas buvo stebinamai džiaugsmingas. Vėliau mergaitė noriai mus pakvietė į savo kambarį, kur susėdusios, kaip senos pažįstamos, ėmėme šnekėtis. Pamačiusi, kad mes atvežėme pieštukų, Saulė pareiškė, kad jai labai patinka piešti.

Mandagiai padėkojusi už dovanėles, nieko nelaukdama sėdo piešti (2 pav.). Piešė drugelius ir skraidančias širdeles, sulipusias po dvi ir po keturias. Piešdama nuolat šnekėjo, greitakalbe pasakojo apie save – kaip jai sekasi mokytis, gyventi vaikų globos namuose, atsakinėjo į mūsų klausimus, vis paklausdama jai rūpimų dalykų, pvz., kaip mums patinka jos piešinys. Paklausta, ką ji nupiešė, atsakė, kad draugystę, ir atsidusdama liūdnai pridūrė: „Ir aš norėčiau turėti draugų, bet neturiu… Va, kaip čia, kaip sulipusios širdys po dvi”. Ir greitai, staigiomis linijomis pripiešė pilną lapą širdžių ir drugelių… O paskui pridūrė: „Bet aš esu viena” (ji jaučiasi vieniša ir nesaugi). Ir tuo metu piešinio apatiniame kairiajame pakraštėlyje nupiešė mažytį medelį ir gėlytę. Nutilome… Iš tiesų suspaudė širdį, kai į klausimą „Ar neužgijo tavo širdelėje žaizda dėl skriaudų, patirtų iš mamos? Ar jinai kada nors užgis?” ji greitai ir tvirtai atsakė: „Neužgis”.

Bendravimas su Saule buvo betarpiškas, nebuvo atstumo. Saulė piešė ir žaidė su piešiniu: įsivaizdavo, kad padalija po širdelę ir mums. Mūsų nesivaržė, tai sakydama šypsojosi. Pasiskundė, kad ją kiti vaikai pravardžiuoja „utėle”. O vienas vyresnis berniukas muša. Apniukusią Saulės nuotaiką keisdavo gera. Ji puikiai panaudojo visą mūsų

susitikimo laiką – pasakojo ir pasakojo apie save, grįždavo prie jai svarbių piešinio detalių. Atsisveikinome linksmai…

Antrasis susitikimas. Saulė pasirodė gana liūdnoka, nors ir šypsojosi. Atrodė išbalusi ir pavargusi. Kalbėjo pro nosį. Atvežtą saldainį pasidėjo į šalį ir bendraudama vis pažvelgdavo į j į. Pasiguodė, kad nori iš čia išvažiuoti… Baigdama piešinį „Čia tiesiog moteris” (3 pav.) pamiršo nupiešti kaklą ir, tai supratusi, susigūžė ir pasakė: „Kakląpamiršau.” Iš karto buvo neaišku, kąji norėjo pasakyti, ir tik kito susitikimo metu paaiškėjo, jog Saulė ne visada aiškiai ištaria ir perskaito žodžius.

Varvančią nosį Saulė šnypštė į tualetinio popieriaus skiautes, nes nosinaičių ji neturėjo. Pagaliau paklausė, ar gali valgyti saldainį. Gavusi džiaugsmingą pritarimą, išsivyniojo vienągabalėlį ir pradėjo valgyti, o kitą įsidėjo į stalčių „rytojui”. Paskutinę saldainio dalį, kuri liko nesuvalgyta, pasiūlė man. Kai mielai suvalgėme saldainį, Saulė pakvietė pažaisti kartu domino. Žaidimui vadovavo ji – maišė ir dalino. Žaisdama šmaikštavo, gudravo, kelis kartus man ištarė: „Oi, tu… jūs”. Žaidimo pabaigoje nebetinkančias domino dalis šmaikštaudama prilipdė bet kur – iš šonų ir vidurio. Matėsi, kad jai patinka šis žaidimas, ji žaisdama juokėsi, džiaugėsi, vadovavo ir kontroliavo padėtį, buvo atsipalaidavusi. Žaisdama prisiminė prosenelę, ėmė pasakoti malonius atsiminimus apie ją, padeklamavo eilėraštuką „Močiutė kepė pyragėlį”… Tąkart pati apie mamą nepradėjo kalbos. Nenoromis atsakinėjo į užduotus klausimus – ji iki galo norėjo valdyti padėtį. Atsisveikinome sumušdamos rankomis.

Trečiasis susitikimas. Tik susitikus Saulė pasakė, kad labai laukė šio susitikimo: „Net tekinomis bėgau iš mokyklos, kad tik nepražiopsočiau, kada atvažiuosite…” Bet kartu su Saule mane pasitiko ir auklytė, kuri griežtu tonu pasakė turinti mums kai kąpasakyti apie Saulę. Saulė nuliūdo ir nuėjo į savo kambarį. Auklėtoja papasakojo: šį rytą, prieš man atvažiuojant pas Saulę, kai nemažai globos namų vaikų buvo susirinkę viename kambaryje, vienas vaikas neleido Saulei atsisėsti ant sofos, sakydamas, kad nebėra ten jai vietos (auklėtojos žodžiais, ant sofos nebebuvo vietos, Saulės žodžiais, „galėjo jie dar pasislinkti”), Saulė ėmė spiegti, trankyti daiktus, trenkė rankomis kelioms mergaitėms ir palindusi po stalu spiegė, verkė ir rėkė, nesileido nuraminama auklėtojos. Vėliau, šnekantis su Saule ir primygtinai jos neklausiant, kas ten įvyko, ji papasakojo apie rytą: „Jie tyčia manęs neleido atsisėsti ant sofos, nepriėmė manęs, net pastūmė mane, aš taip supykau, kad negalėjau susivaldyti, pradėjau rėkti ir vieną akimirką man atrodė, lyg mama pultų ant manęs…”

Nepaisant skaudžių išgyvenimų, prisiminimų apie motinos smurtavimą, pokalbio metu vyravo gyvos mergaitės emocijos. Išsipasakojus šiuos išgyvenimus Saulės nuotaika pagerėjo, ėmėme kalbėti apie žaislus, žaisti barbių namelyje (jį padovanojo rėmėjai šv. Kalėdų proga). Jaučiamas mergaitės nepatenkintas artimo ryšio, įdėmaus dėmesingumo poreikis. Ji norėjo žaisti kartu. Nuoširdžiai džiaugėsi buvimu kartu. Išsiskiriant pasakė, jog dabar miegos kartu su mano dovanotu krokodiliuku, gerai užmigs ir nieko nebebijos… Išsiskyrėme apsikabindamos.

Vėlesni susitikimai. Saulė pasitiko savo kambaryje. Buvo linksma, apsirengusi džinsiniu kostiumėliu, puošniais bateliais. Iš karto pasakė, kad ji specialiai pasipuošė šiam susitikimui. Papasakojo, iš kur gavo kiekvieną daiktą. Šypsojosi, atrodė tikra panelė. Labai džiaugėsi atvežtais margais rašikliais, vien tik jais piešė ir spalvino. Prašė, kad pieštume kartu. Piešėme gėles – rožes, tulpes. Linijos buvo storos, spalvos ryškios. Saulė vėl ėmė piešti dideles širdis. Piešiniuose rašė mūsų vardus, paklausė, kiek mums metų. Pastebėjau, kad šį susitikimą, kai Saulei kažkas patikdavo arba atrodydavo labai svarbu, ji, nieko nesakiusi, išbėgdavo iš savo kambario ir nubėgusi savo mintimis greitai pasidalindavo su mylimiausia auklėtoja. Girdėdavosi auklėtojos „uau”. Saulė, nubėgusi pas auklėtoją, pasitikslino, kada jos pačios gimtadienis. Atbėgo garsiai šaukdama: „Spalio 22″. Bendravom linksmai, atrodė, kad Saulė jaučiasi saugesnė. Ji sakė, kad dabar jos niekas nebemuša ir kad naktimis ji jau gerai miega, bet vis tiek labai nori pas prosenelę… Išsiskyrėme kaip draugės.

Kito susitikimo metu Saulę radau kitų vaikų kambaryje. Ji sėdėjo kampe, nors mergaitės buvo prie stalo ir bendravo su auklėtoja. Pasigirdo linksmas „Laba diena”. Saulė buvo pasipuošusi ir laukė manęs. Kambaryje Saulė nupiešė piešinį, kurį pavadino „Devynios rožės, linksmas kiškis ir trys drugeliai”. Pavarčiau Saulės pasiekimų knygelę ir nemaloniai nuteikė mokytojos įrašai – jie labai jau žeidžiantys vaiko savivertę: „Tu nesistengei”, „Tu nepadarei”, „Tingėjai” ir pan. Kol skaičiau, Saulė nejaukiai muistėsi kėdėje, vis bandė nukreipti mano dėmesį kur nors kitur… Tada pasiūliau jai kartu garsiai paskaityti iš kokios nors knygelės. Ir paaiškėjo, kad Saulė neturi nė vienos vaikiškos knygos. Ji dar beviltiškai panaršė savo lovos viduje, kur laiko asmeninius daiktus. Nubėgusi atsinešė iš bendros bibliotekėlės Žemaitės apsakymų knygelę ir pradėjo skaityti. Skaitė sunkiai, tarė raides, kurių net nebuvo parašyta, keitė raides vietomis, skubėjo. Pagalvojau, kad gal nori gerai pasirodyti. Mačiau, kad nelabai jai patinka skaityti, todėl labai apsidžiaugė, kai pasiūliau sužaisti jos mėgiamą domino. Linksmai, šmaikščiai pažaidusios, apžiūrėjome valgomąjį kambarį. Saulė jautėsi laisvai. Atsisveikindama pajutau, kad nenoriu su ja skirtis, kad tik dabar užsimezga tikras ryšys tarp mūsų…

Vaikų globos namų auklėtojų atsiliepimai apie Saulę: „Mergaitė konfliktuoja su vaikais, dažnai pati išprovokuoja nesutarimus. Supykusi pradeda garsiai rėkti, slėptis. Nelabai noriai ruošia pamokas. Kartą, kai nemažai vaikų globos namų vaikų buvo susirinkę viename kambaryje, vienas vaikas neleido Saulei atsisėsti ant sofos, sakydamas, kad nebėra ten jai vietos (auklėtojos žodžiais, ant sofos nebebuvo vietos, Saulės žodžiais, „galėjo jie dar pasislinkti”). Saulė ėmė spiegti, trankyti daiktus, trenkė rankomis kelioms mergaitėms ir palindusi po stalu spiegė, verkė ir rėkė, nesileido nuraminama auklėtojos.”

Iš vaiku globos namų socialinės pedagogės charakteristikos apie Saulę: „Į globos namus Saulė atvyko 2008 m. pavasarį. Vaikų teisių apsaugos tarnyba paėmė mergaitę iš šeimos dėl motinos smurtavimo. Anksčiau mergaitė gyveno kartu su savo motina kaime. Mama bedarbė. Gyvena kartu su sugyventiniu. Abu piktnaudžiauja alkoholiu. Saulė, augdama kartu su mama, nepatyrė motiniškos meilės, nuolat buvo barama ir mušama, todėl nesusiformavo mergaitės prieraišumo jausmas. Saulė dėl motinos nepriežiūros ir netinkamo auklėjimo vaikystėje stokoja socialinių įgūdžių, nežino tam tikrų elgesio normų ir standartų, ji kolektyve nesugeba bendrauti, priimti kritikos, audringai reaguoja į pastabas. Mergaitės menka mokymosi motyvacija, ji nenoriai eina mokyklą, nenoriai prisitaiko prie socialinės aplinkos, patiria sunkumų bendraudama su savo bendraamžiais. Klasėje ji neturi draugų, visas savo susidariusias problemas sprendžia šiurkščiu elgesiu su aplinkiniais draugais. Saulė greitai įsižeidžia, nori būti dėmesio centre. Dažnai linkusi kaltinti kitus dėl savo elgesio, dėl to, kad neturi draugų. Nelinkusi laikytis elgesio normų. Vengia veiklos, bijo nesėkmės. Dažnai būtinas paskatinimas, pagyrimas. Geba bendrauti tik su suaugusiais, su bendraamžiais konfliktiška, nemoka užjausti. Emociškai šilti santykiai su prosenele ir teta. Saulė gerai jaučiasi scenoje, turi muzikinę klausą. Šiuo metu mokosi pradinės mokyklos 2-oje klasėje. Mokosi pagal modifikuotą ugdymo programą. Namų darbus atlieka pagal galimybes. Asmens higienos įgūdžiai atitinka amžių. Savitvarkos įgūdžiai nėra pakankamai išlavėję, reikia priminimo. Buitiniai įgūdžiai neblogi, geba atlikti pagrindinius namų ruošos darbus. Moka naudotis lygintuvu, virduliu. Pažįsta pinigus, tačiau reikia pagalbos apsiperkant parduotuvėje, gaminant maistą.

Saulei buvo taikoma socialinio pedagogo pagalba. Vyko grupiniai užsiėmimai, kuriuose buvo siekiama ugdyti bendravimo, bendradarbiavimo įgūdžius, mokyti konfliktų sprendimo būdų, suprasti konkrečias socialines situacijas.”

Saulės mokytojos pastebėjimai: „Į pirmą klasę Saulė atvyko gegužės mėnesį, buvo tyli, nedrąsi mergaitė, neskaitė, nerašė, pažino vos kelias raides. Atėjusi šį rugsėjį pradėjo rodyti savo „aš”. Per pamokas nedirbo, kalbino vaikus, ypač Eriką iš vaikų globos namų. Jai trukdė, stumdydavo, baksnodavo į nugarą, į pastabas nereaguodavo, atsikalbinėdavo. Kadangi žinios neatitiko antros klasės lygio, nusprendėme siųsti į PPT tyrimui. Programą siūlė modifikuoti. Saulė moka pritaikyti ir gražiai kalbėti, kai dirbama tik su ja. Jei yra geros nuotaikos, kalbasi su visais, bendrauja. Gaila, kad tokie atvejai reti. Per pamokas dirba tik individualiai. Pramoko skaityti, nors dar silpni skaitymo įgūdžiai. Reikia daug papildomai dirbti. Kartu su mokiniais nespėja rašyti, reikia diktuoti tik jai, nes ir rašyti tyliai nemoka. Per pamokas pradeda dainuoti, „krenksėti”, šnypšti nosį, mėto popierius. Užeina agresyvumo priepuoliai. Tranko, bado pieštuku arba žirklėmis vaikus. Ji sako: „Aš nenoriu čia būti, noriu pas močiutę, ir ten eiti į mokyklą”. Barama ji „ dar labiau užsiveda”.

Klinikinio atvejo apibendrinimas

Pirmųjų susitikimų su Saule metu pagrindinė pokalbio tema buvo mama, nuoskaudos dėl patirto mamos smurto: „mama mane mušdavo”, „mama manęs nemyli”, „mama nenori manęs auginti”, „aš nepasiilgau mamos”, „nenoriu su mama gyventi”, „kai aš sėdėdavau ir verkdavau, mama neprieidavo, neapkabindavo manęs”. Pokalbių apie mamą metu vyravo priešiškumas mamai. Per visus susitikimus Saulė nepapasakojo nė vieno šilto prisiminimo apie mamą, nepasakė norinti grįžti gyventi pas ją. Mergaitė pokalbių metu prisimindavo motinos du sugyventinius „kaip gerus”, kurie ją gindavo, kai mama mušdavo. Jei pirmų susitikimų metu kalbant apie mamą Saulės emocijos buvo įtampa, baimė ir neapykanta mamai, tai kuo toliau, tuo šios emocijos blėso, apie mamą ji jau galėjo kalbėti ramiau, į susitikimų pabaigą mama nebebuvo pagrindinė pokalbių tema.

Kitos pokalbių temos buvo apie tai, kad ji neturi draugų, vaikai jos nemėgsta, nenori su ja draugauti.

Neturi draugių ir vaikų globos namuose. Išskirdavo vieną berniuką, kuris jai dažnai trenkdavo kumščiu per nugarą. Skųsdavosi, kad mokykloje ją pravardžiuoja „utėle”. Tačiau vieną dieną Saulė pasidžiaugė, jog jos niekas nebemuša. Dar viena nuolatinė pokalbių tema buvo apie tai, jog Saulė norėtų gyventi su savo prosenele, kuri ją myli, „yra geras žmogus” ir jinai prosenelę taip pat labai mylinti. Pas prosenelę jai patinka gyventi, patinka išbėgti į kiemą, ten netoli miškas, jos žodžiais, „galiu nubėgti į mišką ir, kai liūdna, staugti kaip vilkas”.

Saulė guosdavosi, kad nesiseka mokslas, kad ji norėtų mokytis kaip visi pagal normalią, o ne palengvintą programą, nes „visi vaikai daro užduotis vienaip, o man reikia daryti kitaip. Aš norėčiau daryti kaip visi”. Iš pedagoginės psichologinės tarnybos asmens specialiųjų ugdymo poreikių įvertinimo pedagoginio vertinimo išvadų: Saulės skaitymo ir rašymo įgūdžiai atitiko I klasės pirmojo trimestro lygį. Matematinės žinios ir įgūdžiai atitiko I klasės pirmojo pusmečio lygį (tyrimas atliktas antros klasės mokslo metų pradžioje). Buvo konstatuoti kalbos ir komunikacijos sutrikimai: nežymus kalbos neišsivystymas; foneminė akustinė dislalija; akustinė disgrafija, stebėtos mergaitės emocijų, elgesio ir socialinės problemos. Iš PPT tyrimų išvadų matyti, kad mergaitė turėjo mokymosi, elgesio ir socialinės raidos sutrikimų, todėl mokykloje ir ruošiant pamokas jai reikalinga individuali pagalba ir supratimas.

Nepaisant skaudžių išgyvenimų pokalbių metu vyravo gyvos mergaitės emocijos, jaučiamas artimo ryšio, įdėmaus dėmesingumo poreikis. Saulė noriai kartu žaisdavo, dėliodavo dėliones, piešdavo. Nuoširdžiai džiaugdavosi bendru žaidimu, piešimu, bendravimu, kartą pasakė: „Man labai patinka taip su jumis kalbėtis”. Įvertinus mergaitės elgesį ir auklėtojų pastebėjimus, galima teigti, kad mergaitės prieraišumas sutrikęs. Saulei, patyrusiai savo motinos emocinį ir fizinį smurtą, nesusiformavo saugus prieraišumas. Manome, kad Saulei buvo galima konstatuoti reaktyvųjį prieraišumo sutrikimą vaikystėje, kuris pasireiškė kartu su socialinių santykių, emocijų ir elgesio sutrikimu, padidėjusiu dirglumu, dažna agresija. Sindromas pasireiškė kaip tiesioginis blogo elgesio su vaiku rezultatas.

Saulė buvo linkusi gynybiškai reaguoti į kylančius bendravimo sunkumus konfliktinėse situacijose. Ji elgdavosi agresyviai, mušdavo kitus vaikus, spiegdavo. Ką galėjo reikšti šie staigūs Saulės nepasitenkinimo, agresijos, nesaugumo pasireiškimai? Galima manyti, jog tai buvo situacijos, sukėlusios mergaitei skausmingų išgyvenimų ne tik šiuo momentu, bet ir sužadinusios ankstesnius prisiminimus, žeidusios jos savivertę, saugumą, t. y. priminė ankstesnį blogą mamos elgesį, kuris ją skaudino ir dabar dar tebeskaudina. Kartais mergaitė tokias situacijas, išgyvenimus tebesprendė anksčiau jos išmoktais būdais – spiegti, rėkti, muštis, prieštarauti, grasinti, kartodama jai artimų, emociškai svarbių (šiuo atveju – mamos) elgesį. Apibendrinant matyti, kad Saulės elgesys išlieka sutrikęs, mergaitė turi bendravimo sunkumų. Tam, kad ji išmoktų naujų tinkamų bendravimo būdų, reikalingas auklėtojų ir mokytojų palaikymas, naujo elgesio mokymas. Jeigu auklėtojos negauna palaikymo, kyla pavojus, kad jos netinkamai reaguos į Saulės elgesį, kuris yra provokuojantis ir iššaukiantis. Auklėtojoms ir mokytojoms reikalinga pagalba dėl reagavimo į mergaitės elgesio simptomus. Saulė turėjo ir mokymosi sutrikimų, o tai dar labiau komplikavo mergaitės psichosoci-alinę adaptaciją ugdymo įstaigoje ir vaikų globos namuose.

Mergaitės sutrikimams tirti buvo atliktas interaktyvus Dominic testas. Šio testo rezultatai parodė, jog Saulei yra fobinis sutrikimas (specifinės baimės) ir atsiskyrimo nerimo sutrikimo, generalizuoto nerimo ir depresinio sutrikimo tendencijos.

Mergaitės sutrikimams tirti naudotas raidos ir gerovės įvertinimo testas (DAWBA). Pagal šį testą mergaitei atitiktų atsiskyrimo nerimo, generalizuoto nerimo sutrikimų diagnozės, išryškėjo emociniai ir elgesio sunkumai, opozicinis elgesys. Iš mokytojos pastebėjimų matyti, jog jai labiausiai trukdo Saulę mokyti ir su ja bendrauti mergaitės elgesio ir dėmesio problemos. Socialinė pedagogė (globėja), kaip pagrindinius sunkumus, nurodė Saulės emocijų ir vidinės jos būsenos problemas.

Saulei dėl smurtinio motinos elgesio jos atžvilgiu buvo reikalinga krizinė intervencija, individualios vaikų psichiatro, psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijos, aplinkos terapija, socialinė reabilitacija. Mergaitei dėl psichosocia-linių, elgesio, emocijų sutrikimų, kurie išsivystė dėl blogo motinos elgesio su ja, buvo reikalinga tęstinė psichoterapinė gydomoji pagalba, socialinių įgūdžių ugdymas.

Reikia užtikrinti mergaitei emociškai ir socialiai saugią aplinką, tenkinančią jos poreikius, garantuojančią stabilumą mergaitės gyvenime, nuoseklumą, auklėjimo ir elgesio reikalavimų aiškumą. Tikslingas mergaitės socialinių įgūdžių lavinimas, pageidaujamo elgesio formavimas, naudojant paskatinimus, kadangi ji turi daug baudžiamosios motinos patirties. Būtinas komandos, teikiančios pagalbą mergaitei, bendradarbiavimas, mergaitės vaikų globos namų atstovių – socialinės pedagogės, psichologės, auklėtojų, mokytojos konsultavimas.

Mergaitės mamai atsisakius bendradarbiauti, siekti, kad vėliau ji dalyvautų šeimos ir vaiko konsultacijose. Labai svarbu laiku suteikti pagalbą ne tik vaikui, bet ir jį globojantiems asmenims, tėvams, smurtavusiems vaiko atžvilgiu.

Išvados

1. Dėl blogo tėvų elgesio vaikams kyla emocinių, socialinio, bendravimo, elgesio ir prieraišumo formavimosi sunkumų. Šie sunkumai yra ilgalaikiai ir reikalauja kompleksinės pagalbos, supratimo ir palaikymo.

2. Reikalingas tarpžinybinis ilgalaikis bendradarbiavimas. Mūsų nagrinėtu atveju išryškėjo, kad nėra reikiamo atitinkamų tarnybų bendradarbiavimo teikiant pagalbą.

3. Vaikų, kuriems dėl netinkamo elgesio su jais atsiranda elgesio ir gretutinių mokymosi problemų, adaptacija gyvenamojoje vietoje ir ugdymo įstaigoje bus labai sunki. Tai gali provokuoti netinkamą mokytojų ir auklėtojų reakciją.

4. Reikalingas įvairių su vaikais dirbančių specialistų bendradarbiavimas, stengiantis kuo anksčiau išaiškinti netinkamo elgesio su vaikais pasireiškimus, kol nekilo sunkių teisinių padarinių. Labai svarbus pediatrų, kitų specialybių vaikų gydytojų ir šeimos gydytojų žinių plėtimas. Būtinas auklėtojų, mokytojų, socialinių darbuotojų, slaugytojų atidumas ir specialus pasirengimas atpažinti blogo elgesio su vaiku apraiškas, skirti tinkamą pagalbą.

Summary

Bad behavior symptom is often not recognized and defined. It is a concept which encompasses different unacceptable behavior that harmful to child’s physical and psychic condition. It consists of many aspects: psychic and psychological unacceptable treatment; harm made because of physical punishment; physical violence and sexual violence. It is any kind of behavior which is more or less harmful to the child, and changes child’s psychic condition, and emotional equilibrium or psychosocial development. Such behavior might change child’s normal abilities to become attached, and distorts child’s understanding about reality, and makes harm to the development of healthy personality.

In literature which was used as a basis for this research work and analyzed, it is defined what is ‘bad behavior symptom concerning a child”. The aim of this research work was to examine the clinical case in which behavior of mother concerning her daughter of 8 years was violent. The girl didn’t suffer mortal wounds, and she was given temporary shelter in the state dormitory. Mother lost custody of the child after the decision of court, and the judicial investigation initiated. At the moment Saule (not real name) is the state dormitory (children’s home), however after transferring her to live there the adequate complex means of help of specialists were not considered.

In this research, the impact of harmful behavior of mother to the girl’s psychic condition at the latest stage was examined. The impact to her psychosocial development, formation of attachment, way of communication to the children of the same age group and adults, adaptation was the object of this research as well. In this study different sources were used and analyzed: girl’s medical documentation, conclusions about girl’s psychosocial conditions and development, made by children and adolescent psychiatrists, psychologists, teachers, logopeds, social workers.

This research supported evidence that children who were badly treated in psychological and physical way have not only behavioral problems. Co-morbid disorders are common among them, such as related to learning, and their adaptation is more difficult..

In order to reach positive results in treatment of the child, the attitude of violent parents has to be changed. In order to eliminate impact of bad behavior concerning the child the long term and consistent help means of the team of specialists is necessary. The other necessary thing is cooperation of inter-institutional structures.

LITERATŪRA

1. Andrikienė L, Laurinaitis E, Milašiūnas R. Psichoanalitinė psichoterapija. Vaistų žinios, Vilnius, 2004.

2. Comprehensive Textbook of Psychiatry. Ed. by H. Kaplan, B. Sadock, 8th Ed., Williams & Wilkins, 2005.

3. Dembinskas A ir kt. Psichiatrijos vadovėlis. Vilnius, 2003.

4. Melanas D. Individuali psichoterapija ir psichodinamikos mokslas. „Avicena”, Vilnius, 1994.

5. Giedrienė R, Grudzinskas J, Navaitis G. Vaikų psichologinis konsultavimas. Valstybinis psichikos sveikatos centras, Presvika, 1999.

6. 3kcjiahh B. HrpOBaa Tepanna b aeiictbhh. Anpejib npecc 3kcmo, 2003.

7. Hill P. Child and adolescent psychiatry. In: The essentials of postgraduate psychiatry, edited by Murray R., Hill P., McGuffin P. Cambridge University Press, 1997; 97-144.

8. Jeremy Turk, Philip Graham, Frank Verhulst. Child and adolescent psychiatry, a development approach. Oxford university press, 2007.

9. Rudolf Schaffer H. Social development. Blacwell Publishers.

10. Kaplan and Sadoc’s Synopsis of Psychiatry. Lippincott Williams & Willins, 2007.

11. Kočiūnas R. Psichologinis konsultavimas. Vilnius, 1995.

12. Labanauskienė J, Siaurusaitis B. Smurto prieš vaikus būklė ir problemos Lietuvoje. Neurologijos seminarai, 2008; 12(38): 199-203.

13. Lesinskienė S. Vaikų elgesio ir psichikos sutrikimai. Vaikų ligos.

Vadovėlis parengtas vadov. prof. A. Raugalei, Vilniaus universiteto leidykla, 2005; 666-685.

14. Lesinskienė S, Karalienė V. Emocinės raidos įtaka tolimesniam vaiko asmenybės vystymuisi. Švietimo ir mokslo ministerija, specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras.

15. Oxford Textbook of Psychotherapy. Ed. by G. O. Gabbard, J. S. Beck, J. Holmes, Oxford Univ. Press, 2005.

16. Polukordienė OK. Psichologinės krizės ir jų įveikimas. 2003.

17. Pileckaitė-Markovienė M, Bumblytė D. Motinystės psichologija. Vilnius, Presvika, 2004.

18. ncHxoTepanHfl fleTefi H noapocTKOB. noa pe^. PeMUiMH^Ta X. MocKBa. Miip, 2000.

19. Remschmidt Belfer – Goodyer. Facilitating Pathways.

20. Rutter M, Taylor E. Child ans adolescent psychiatry. 4th ed. Black-well Science Ltd. 2002; 1209.

21. Tarptautinė ligų klasifikacija TLK-10. Psichikos ir elgesio sutrikimai. Medicina, Kaunas, 1997; 289.

22. Visuomenės sveikata. 2001; 1-2.

23. Visuomenės sveikata. 2008; 2.

24. Visuomenės sveikata. 2008; 3.

25. Visuomenės sveikata. 2008; 4.

26. www.mokslai.lt/referatai/referatas/rizikos-faktoriai-seimyniniame-gyvenime-blogas-elgesys-su-vaik.html – 38k.

27. www3.mruni.lt/padaliniai/leidyba/Socialinis%20darbas/soc4.doc.

28. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius, Margi raštai, 2001.

Ramunė Drazdauskienė

Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

Vida Kilikevičienė

Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

Sigita Lesinskienė

VU MF Psichiatrijos klinika

Pediatrija. 2009, nr. 3, p. 47-60.

Senėjimo sėkmingumas, tiriant šiam procesui svarbius veiksnius teismo psichiatrinėse ekspertizėse

old-couple-21[1]

Šio tyrimo siekis – analizuoti senėjimo reiškinį tuo aspektu, kad būtų galima nustatyti, kokie veiksniai yra reikšmingi gyvenimo kokybei vėlesniais gyvenimo metais, t.y. sėkmingam senėjimui. Norint daryti išvadas apie sėkmingą ar nesėkmingą senėjimą, reikia kuo išsamesnių tiriamų asmenų duomenų dar iki 50 metų, 50- ties metų amžiaus ir vėliau.

Šio darbo metu ieškota atsakymų į iškeltus klausimus: kokią įtaką turėjo tiriamųjų gyvenimo kokybei ir trukmei, jei asmenys sirgo vienomis ar kitomis, ypač galvos smegenų, ligomis bei psichikos sutrikimais. Dėmesys atkreiptas, ar tiriamieji sirgo demencija, ar ne, kokią įtaką demencija turėjo jų gyvenimo trukmei. Mėginta nustatyti, kokią reikšmę turėjo tiriamųjų socialiniai ryšiai su artimais ar kitais žmonėmis, jų senėjimui. Darbas parodė, kad senėjimo reiškinį galima tirti pomirtinėse teismo psichiatrijos ekspertizėse, retrospektyviai analizuojant turimus tiriamų (jau mirusių) asmenų duomenis.

ĮVADAS

Žinoma, kad veiksniai, turintys įtakos senėjimui, yra daugiau ar mažiau kontroliuojami. Mažai kontroliuojami veiksniai yra: psichikos sutrikimų (depresijos ir kt.) buvimas, šeimos narių ilgaamžiškumas, tiriamųjų temperamentas vaikystėje, fizinė tiriamųjų sveikata iki 50 metų amžiaus ir vėliau, šeimos narių ryšys (artimas ar ne). Kontroliuojamais veiksniais laikytini: alkoholio vartojimas, rūkymas, šeimyninio gyvenimo stabilumas, fizinis aktyvumas, kūno masės indeksas, sugebėjimas susidoroti su problemomis, išsilavinimas.

Atliekant tiriamąjį darbą nustatyta, kad pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybės vertinimo kriterijais gali būti:

1. Gydytojų patvirtinta objektyvi fizinė sveikata ir neišgydomos fizines negalios nebuvimas.

2. Subjektyvi fizinė sveikata. Pvz., buvo atkreiptas dėmesys, ar patys tiriamieji pripažindavo, kad jie gali atlikti būtiniausią kasdieninę veiklą (jeigu tokie duomenys buvo).

3. Aktyvaus gyvenimo trukmė. Tai buvo apibrėžta kaip metų ribos, kuomet asmenys nekentėjo dėl objektyvios ar subjektyvios fizinės negalios.

4. Objektyvi psichinė sveikata. Tai objektyvus vertinimas tokių sričių kaip darbo, asmeninių santykių, laisvalaikio, psichiatrinės priežiūros arba vaistų nereikalingumo. Psichikos sutrikimai bei kitos galvos smegenų ligos (jų atsiradimo laikas, išgyvenimo trukmė, diagnozavus tokį progresuojantį lėtinį psichikos sutrikimą, kaip demencija, ir kt.) senėjimo kontekste.

5. Subjektyvus pasitenkinimas gyvenimu. Kreiptas dėmesys, ar per paskutiniuosius savo gyvenimo 20 metų asmuo reiškė subjektyvų pasitenkinimą daugeliu savo gyvenimo aspektų (vedybomis, darbu, vaikais, draugyste ir pan., jeigu tokie duomenys buvo).

6. Socialinė parama ir socialiniai ryšiai . Tai reiškia,ar objektyviai vertinant tiriamasis turėjo draugų, ar jautė sutuoktinio, vaikų, pažįstamų paramą.

Gautų tiriant senėjimo reiškinį išdavų įvertinimo objektyvūs veiksniai yra: psichikos sveikata, fizinė sveikata, socialiniai ryšiai, mirtis sulaukus/nesulaukus 80 metų.

Darbo tikslas: analizuoti, kokie veiksniai svarbūs senėjimo procese, ieškoti dėsningumų, pasikartojimų senėjimo procese. Daryti prielaidą, kad galima daryti įtaką sveikatai, brandai, gyvenimo kokybei senėjimo laikotarpiu. Tirti psichikos sutrikimų, konkrečiai demencijos, įtaką senėjimui bei gyvenimo trukmei.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

Ekspertizių medžiagoje tirtas senėjimo reiškinys, sutrikimų, ligų, socialinių ryšių įtaka senėjimo kokybei.

Tyrimo objektu pasirinktos 2001 – 2005 metų pomirtinės ekspertizės, atliktos 31 asmeniui. Viena ekspertizė atlikta tiriamajai, mirusiai 26 metų amžiaus, nenagrinėta. Tiriamieji gimę 1912 – 1959 metų laikotarpiu, mirę

– 1996 – 2004 metais. Tiriamųjų grupėje buvo 13 vyrų ir 1 7 moterų. Vyriausiam tiriamajam buvo 88, jauniausiam

– 42 metai. Vidutinis tiriamųjų išgyvenimo vidurkis (tiek vyrų, tiek moterų) – 74 metai. Tyrimo metodas – reikiamų duomenų gavimas iš ekspertinės dokumentacijos, atliekant sukauptos medžiagos nozologinę analizę.

REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS Prastas senėjimas šiame tyrime apibrėžiamas kaip sunkios psichikos būsenos, tokios kaip depresija ar demencija, kurios prilygsta tokioms sunkioms fizinėms būklėms kaip buvimas prikaustytam prie patalo, sunkus vaikščiojimas. Žinoma, svarbus faktorius senėjimui nuo 50 iki 70 metų yra fizinės ligos (lėtinės širdies, plaučių ligos, artritas, cukrinis diabetas ir kt.), tačiau šiame tyrime dėmesys labiau kreiptas į psichikos būsenas. Fizinės būsenos pasirodė nesantys pagrindiniai ir vieninteliai veiksniai sėkmingam senėjimui.

Tyrimo metu demencija iki 80 metų amžiaus buvo nustatyta 10 procentų tirtų asmenų. Tiriant senėjimą pomirtinėse teismo psichiatrinėse ekspertizėse, buvo nustatyta, kad asmenys, kuriems psichiatrų buvo konstatuota demencija , po to išgyvenimo vidurkis buvo 2 metai. Žmonių, sirgusių lėtinėmis galvos smegenų ligomis – lėtine išemine galvos smegenų liga, traumine galvos smegenų liga, epilepsija, galvos smegenų kraujagyslių ateroskleroze, išgyvenimo vidurkis buvo 11 metų.

Demencija, šių tyrimų duomenimis, jauniausiam asmeniui buvo nustatyta 58 metų amžiaus, vyriausiam – 85 metų amžiaus. Pačiam vyriausiam tirtam 85 metų asmeniui demencija konstatuota nebuvo. Žymesnis fizinės būklės pablogėjimo vidurkis tiriamiesiems objektyviai gydytojų buvo konstatuotas 5 metai iki jų mirties.

Šio darbo metu ieškota socialinių ryšių įtakos senėjimui. Tyrimo metu nustatyta, kad 30 procentų jaunesnių nei 80 metų amžiaus tirtų asmenų buvo vieniši, praradę artimus socialius ryšius. 40 procentų tokio amžiaus tiriamųjų turėjo dukras, sūnus, anūkus, bet jų tarpusavio santykių, ypač paskutiniais gyvenimo metais, nebūtų galima pavadinti šiltais, ir 30 procentų šių tiriamųjų 60 – 80 metų amžiaus buvo išlaikę artimus ryšius bei kitus socialinius ryšius. Pomirtinėse bylose tiriamųjų socialiniai, kiti artimi ryšiai atsispindi ne tiek iš medicininės dokumentacijos, objektyvios pateiktos medžiagos apie tiriamąjį, kiek iš liudytojų parodymų, kokie jie bebūtų painūs ar prieštaringi. Gauta analizė parodė, kad būtent toje asmenų grupėje, kurie buvo išlaikę artimus ryšius ir daugelį metų rūpinosi savo sveikata dar iki senatvės, ir buvo daugiausia žmonių, pasiekusių ilgaamžiškumo ribą.

Tyrimo metu patvirtinta hipotezė, jog sėkmingas/nesėkmingas senėjimas gali būti numatomas, pradedant tirti asmenis dar iki 50 metų amžiaus. Sėkmingais senėjimo atvejais laikytini tie, kuomet veiksniai, kurie gali būti kontroliuojami, ir buvo kontroliuojami, ir depresija buvo vienintelis veiksnys, kuris turėjo įtakos senėjimo kokybei. Tyrimo metu taip pat atkreiptas dėmesys į tiriamųjų rūpinimosi savimi savybę, savo gyvenimo planavimą, o tai įtakojo gyvenimo kokybę, brandą bei sėkmingą senėjimą.

Atlikta tyrimo metu gautų duomenų analizė. Lyginti duomenys, analizuota išgyvenamumo trukmė, jos procentinis pasiskirstymas tiriamiesiems, kuriem buvo diagnozuota:

• demencija

• sirgo kitomis ligomis ir demencija

• sirgo kitomis ligomis be demencijos (žr. grafiką).

Duomenys sugrupuoti ir patvirtinti linijinės aproksimacijos metodu. Tyrimo išvados:esant tik demencijai ar demencijai kartu su kitomis lėtinėmis galvos smegenų ligomis gauti labai panašūs neigiami aproksimavimo koeficientai. Aproksimuojant lėtinių ligų trukmės pasiskirstymą gautas teigiamas koeficientas. Šie gauti rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad lemiamu veiksniu išgyvenimui, esant lėtinei išeminei galvos smegenų ligai, tampa demencijos išsivystymas. Išsivysčius demencijai išgyvenimo trukmės tikimybė mažėja ir kitų lėtinių susirgimų buvimas/nebuvimas žymesnės įtakos neturi. Sergant vien lėtine liga (nesant demencijos), lėtinė liga ilgėjant gyvenimo trukmei vis mažiau turi įtakos išgyvenamumui, jo įtaka asmens gyvenimo trukmei su amžiumi ir laiku mažėja.

Visos onkologinės ligos atmestos dėl savo itin reikšmingo poveikio analizuojamų duomenų pasikeitimams, nepriklausomai nuo kitų veiksnių (labai trumpo išgyvenamumo po onkologinės ligos nustatymo).

DISKUSIJA

Žinoma, kad senėjimui tirti buvo atlikti tokie tyrimai, kaip: JAV Harvardo universiteto mokslininkų G.E.Vailant ir K.Mukamal senėjimo tyrimas, Berlyno miesto gyventojų senėjimo tyrimas. Šie tyrimai parodo, padeda suprasti, kokie veiksniai yra svarbiausi sėkmingo senėjimo procese. Pirmasis tyrimas skyrėsi tuo, kad dažniausiai tokie tyrimai pradedami asmenims nuo 50-60 metų amžiaus, šiame gi tyrime tie patys žmonės buvo tiriami nuo jaunystės iki senatvės, tyrimo metu buvo kreipiamas dėmesys į priešlaikinę mirtį, įvairius veiksnius vaikystėje. G.E. Vailant ir K.Mukamal apžvelgė esamą literatūrą apie sveikatą vėlyvuoju gyvenimo laikotarpiu, akcentuodami, kuo toliau tuo labiau sąvoka sėkmingas senėjimas nebekelia nuostabos. Jų atliktas tyrimas buvo skirtas 2 jaunuolių grupėms (237 studentams ir 332 jaunuoliams iš neturtingųjų didmiesčio gyventojų sluoksnio). Jis buvo tęsiamas 60 metų (arba iki tiriamųjų mirties). Kas 5 metai buvo atliekamas visapusiškas fizinis patikrinimas ir kas 2 metai buvo surenkami psichosocialiniai duomenys. Autoriai tyrimo metu vadovavosi 6 iš anksto nustatomais veiksniais, į kuriuos buvo kreipiamas dėmesys tiriant asmenis iki 50 metų. Tai buvo tokie nekontroliuojami veiksniai, kaip : tėvų socialinė klasė, artimas (ar ne) šeimos narių ryšys, didžioji depresija, šeimos narių ilgaamžiškumas, temperamentas vaikystėje ir fizinė sveikata esant 50 metų. Kiti 7 veiksniai, į kuriuos autoriai atkreipė dėmesį, buvo bent iš dalies kontroliuojami: alkoholio vartojimas, rūkymas, šeiminio gyvenimo stabilumas, fizinė mankšta, kūno masės indeksas, susidorojimo su problemomis mechanizmas bei išsilavinimas. 6 išdavų įvertinimo veiksniai, pasirinkti sėkmingam senėjimui 7080 metų amžiuje įvertinti, buvo 4 objektyvūs veiksniai: fizinė sveikata, mirtis ir neįgalumas nesulaukus 80 metų, socialinė parama, psichikos sveikata ir 2 pačių asmenų įvertinami veiksniai: gebėjimas atlikti kasdieninę veiklą ir pasitenkinimas gyvenimu. Šiais daugeriopais veiksniais pagrįsta analizė verčia manyti, kad „sėkmingas” ir „nesėkmingas” senėjimas nuo 70-80 metų gali būti iš anksto prognozuojamas remiantis veiksniais, nustatytais iki 50 metų amžiaus. Iki šio tyrimo senėjimo tyrimuose nebuvo kreipiamas dėmesys į priešlaikinę mirtį, įvairius veiksnius vaikystėje bei piktnaudžiavimą alkoholiu. Taip pat nebuvo kreipiamas dėmesys į sėkmingą senėjimą (1).

Antrasis Berlyno miesto gyventojų senėjimo tyrimas ypatingas savo tyrimo objektu – juo pasirinkti buvo ne tik senyvo, bet ir labai seno ir garbingo amžiaus Berlyno gyventojai – 95 ir daugiau metų. Berlyno tyrimo duomenimis, demencija iki 95 metų buvo būdinga tik 10 procentų asmenų ir 9 iš 10 tiriamųjų dar turėjo gyvenimo tikslų. Kalbant apie žmones po 85 metų, sunkus psichikos sutrikimas yra Alzhaimerio liga, tačiau ji paveikia tik vidutiniškai pusę aštuoniasdešimtmečių . Atlikta Berlyno duomenų analizė atskleidė, jog sėkmingą senėjimą palyginti mažai lemia priklausymas socialinei klasei. Blogesnės savęs priežiūros ir naudojimosi medicinos priežiūros paslaugomis rezultatas – asmenys rečiau išgyvena iki 75 metų amžiaus. Kai tyrinėtojams reikėjo universaliai įvertinti sėkmingą senėjimą, 80 procentų Berlyno tyrimo grupės asmenų buvo dar tebelaikomi geros sveikatos (vertinant jų pažinimo funkcijas, aktyvumą, dalyvavimą gyvenime) arba vidutinės sveikatos (tai buvo palyginti sveiki, nepriklausomi, patenkinti gyvenimu asmenys). Berlyno tyrime nurodomi žmonių nuo 70 iki 95 metų susidorojimo su problemomis strategijų pokyčiai: bėgant metams dvasingumas ir ramybė didėja, nesikeičianti nuo 70 iki 90 metų susidorojimo su problemomis strategija buvo humoras ir savęs lyginimas su kitais, kurie labiau kenčia (10).

Kas dar yra žinoma apie senėjimą? J. Fries patvirtino XIX amžiaus šeštame dešimtmetyje Amerikos gerontologijos draugijos iškeltas idėjas: medicina modernėja, pridėdama „gyvenimo metams, ne tik metų gyvenimui”. Įvairių tyrimų duomenimis, JAV 1990 metais buvo 4 milijonai 85 metų ir vyresnių žmonių, manoma , kad 2040 m. jų bus 10 kartų daugiau . Per visą XX amžių metų, kuriuos nebedirbantys žmonės praleidžia aktyviai, skaičius padidėjo 10 kartų (2). Tikėtina, kad dėl medicinos pažangos ir gyvenimo būdo pasikeitimų, 80-mečių gyvenimas bus aktyvus. Tyrimų duomenimis, 40 procentų gyventojų nuo 75 iki 84 metų išlieka gerai funkcionuojantys. XXa. paskutinįjį dešimtmetį atliktas McArthur senėjimo tyrimas. Jis taip pat pateikė daug įrodymų, kad ilgaamžiškumas reiškia mažiau , o ne daugiau negalios metų (3). Tyrimų apžvalgos parodė, kad per antrąjį gyvenimo etapą laimės jausmas ir pasitenkinimas gyvenimu yra stabilūs (4). Iš anksto numatomi 70-mečių laimingumo veiksniai yra ekstraversija ir mažas neuroziškumas per visą gyvenimo laikotarpį (10). Suaugusiųjų neuronai žūsta, tačiau jungtys, jungiančios limbines smegenis su kaktine žievės dalimi, vystosi iki 50 metų (6). Galiausiai senėjimas taip pat reiškia vystymąsi ir brandą. 70 metų žmogus yra kantresnis, tolerantiškesnis, lengviau priima savo ir kitų emocijų svyravimus, lengviau susitaiko su reliatyvumo sąvoka, supranta, kad bet kuriuo atveju dabartis turi praeitį ir ateitį (5).

IŠVADOS

1. Senėjimo procese svarbu kontroliuoti reikšmingus veiksnius, turinčius įtakos sėkmingam senėjimui:

– lėtinių galvos smegenų ligų, psichikos sutrikimų: depresijos ir kt. savalaikis gydymas, nuolatinė fizinės sveikatos priežiūra.

2. Senėjimo procese svarbu atkreipti dėmesį ir siekiant kuo sėkmingesnio senėjimo, daryti įtaką

– socialiniams artimiems ryšiams išlaikyti. 3.Nustatytas tiesioginis ryšys tarp išsivysčiusios demencijos ir neilgos gyvenimo trukmės, palyginus su gyvenimo trukme sergant kitomis lėtinėmis galvos smegenų ligomis.

Literatūra

1. Vaillant G.E., Meyer S.E., Mukamal K., Soldz S. Are social supports in late midlife a cause or a result of successful physical aging? Psychol. Med., 1998.

2. Suzman R.M., Willis D.P., Menton K.P. The Oldest Old. New York, Oxford University Press, 1992.

3. Rowe JW, Kahn RL. Successful Aging. New York, Dell., 1999.

4. Diener E. Subjective well-being. Psychol. Bull. 1984, 95.

5. Benes F.M. Brain development, VII: human brain growth spans decades. Am. J. Psychiatry, 1998, 155.

6. Woodruff-Pak D.S. Neuropsychology of Aging. Malden, Mass, Blackwell, 1997.

7. Vaillant G.E. Adaptive mental mechanisms. Am. Psychol, 2000, 55.

8. Schaie K.W.The optimization of cognitive functioning in old age, in Successful Aging. Cambridge, UK, Cambridge University Press, 1990.

9. Baltes P.B., Baltes M.M. Successful Aging: Prospectives From the Behavioral Sciences. Cambridge, UK, Cambridge University Press, 1990.

10. Baltes P.B., Mayer K.V. The Berlin Aging Study. Cambridge, UK, Cambridge University Press, 1999.

11. Perls T.T., Silver M.H. Living to 100. New York, Basic Books, 1999.

12. US Bureau of the Census: Statistical Abstract of the United States, 1990. Washington DC, 1990

DEFINITION OF SUCCESSFUL AGING EXAMINING FACTORS THAT ARE IMPORTANT IN PROCESS OF AGING

Summary

The goal of this study is to analyze the phenomenon of aging in order to make it possible to predict which factors might be influenced with the purpose of making influence during the years of old age. Abilities, goals and environment of the elderly person are interconnected factors, in the process of healthy aging they must be assumed as inseparable.

In order to make prognoses of the successful aging, it is necessary to obtain comprehensive data of the persons till the age of 50, at that age and later. The context necessary for the study was the Study of Adult Development, the first prospective interdisciplinary study in the world with extension of 60 years focusing on physical and mental health from adolescence until old age with participation of Harvard University scientists G.E.Vaillant ir K.Mukamal. The other study used for methodological basis was Berlin study of the vast scope and with influential conclusions. In Berlin study individuals were examined during the period of unusually old age.

The tasks of the study: to attempt to understand what happens during the aging, and which factors are important in the process, and to give the evidence supporting the presupposition that individual is able to influence his/her health, maturity and life quality in greater degree that it had been assumed and recognized. The concept of

possible “successful” aging expresses the basic attitude and presuppositions of the study.

For the hypotheses the data reflecting regularities of the aging process which had been selected from the posthumous forensic psychiatric examinations from 2001-2005 are presented. The deceased were born in 1912 – 1959, and died in 1996 -2004.

The introduction of posthumous forensic psychiatric examinations used as the basis and material for this study and its conclusions represent a unique focus of analysis in Lithuanian practice.

The areas of analysis:

a) Social relations

b) Psychic disorders and the other brain diseases in the context of aging.

The process of the analysis is oriented to the particular questions:

1. How much successful was the aging of the examinees judging from their relation with close and the other persons?

2. How the fact that individuals suffered from some mental diseases or chronic brain disorders preconditioned the life quality and duration?

During the process of examination of social relationships of the individuals the attempt to analyze the degree of their interconnectedness was made. The analysis was made what part of them were lonely, and lost social relatedness not having warm relationships even if they had daughters sons and grandchildren. At the same time it was examined what part of them preserved good and warm relationship.

On the other hand, the analysis of individual’s health history was made, paying attention to mental diseases or chronic brain disorders.

The conclusions made:

That posthumous forensic psychiatric examinations give the evidence that direct relation of social interconnectedness and successful ageing is reflected in testimonies of the witnesses, and that most of the people who reached old age were from the group who maintained close relation and attempted to care about their health.

The direct relation between short life scope in the cases of diagnosis of clearly expressed dementia is noticeable, in comparison with one or more decades life scope in the cases of chronic brain diseases.

Even if the scope of such a study which uses posthumous forensic psychiatric examinations may not be wide as they are not numerous, the results of such an examination presuppose that it is possible to introduce valuable material increasing knowledge about the aging and successful aging.

V.KILIKEVIČIENĖ

Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Vilniaus I teismo psichiatrijos komisija

Senėjimo sėkmingumas [pdf]

Psichotraumuojančių (streso sukeltų) faktorių įtaka moterų impulsyviam ir agresyviam nusikalstamam elgesiui

Pagrindinis tyrimo siekis – moterų agresyvaus nusikalstamo elgesio, kuomet buvo įvykdyti nusikaltimai kito asmens gyvybei ir sveikatai, dėsningumų, ryšio su psichotraumuojančiais faktoriais paieška. Taip pat siekiama analizuoti, kaip šie moterų įvykdyti impulsyvūs bei agresyvūs nusikalstami veiksmai susiję su asmenybės struktūra, psichikos sutrikimais bei kokią įtaką šiems sutrikimams pasireikšti turi asmeniui subjektyvūs psichotraumuojantys faktoriai (stresiniai, socialiniai, psichologiniai faktoriai: traumuojanti aplinka, besitęsiantys konfliktai ir kt.). Remiantis tyrimo rezultatais keliamos hipotezės apie moterų impulsyvaus ir agresyvaus nusikalstamo elgesio ypatumus, įvykdžiusių šiuos nusikaltimus moterų psichikos sutrikimus, jų asmenybių struktūros ypatumus; moterų impulsyvaus ir agresyvaus nusikalstamo elgesio bei psichotraumuojančių faktorių tarpusavio sąsajas. Tyrimui naudota 50 moterų, kurioms buvo atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje 2000-2004 metais po to, kai jos įvykdė nusikalstamus veiksmus (kūno sužalojimus, nužudymus), ekspertizių dokumentacija.

ĮVADAS

Psichotraumuojantis stresinių, socialinių, psichologinių faktorių poveikis asmenybės reagavimui iš esmės galimas jiems sutapus su psichogenine asmenybės reagavimo struktūra. Nestiprus stresas skatina mobilizuotis. Besikartojantis stresas linkęs kauptis ir gali tapti traumuojančiu. Paprastai situaciją apsunkina ir įtaką elgesiui bei sprendimams turi kelių psichotraumuojančių faktorių kombinacija. Šiuolaikinis sisteminis požiūris į agresyvų – impulsyvų elgesį, apskritai į agresiją leidžia minėtus įvykdytus agresyvius nusikaltimus diferencijuoti principu pagal lytį, todėl tyrimui pasirinktos tik moterys.

Vertinant moterų įvykdytą agresyvų nusikalstamą veiksmą, svarbu asmenybės sutrikimo gilumo bei šių sutrikimų stabilumo, pažintinių funkcijų, laikinų dekompensacijos būsenų psichiatrinis įvertinimas. Taip pat svarbu suprasti, analizuoti, kiek tam tikroje konkrečiam asmeniui (šiuo atveju – moteriai) psichotraumuojančioje situacijoje psichikos anomalija (sutrikimas) nulėmė asmens agresyvių veiksmų motyvaciją vykdant nusikalstamą veiką.

Darbo tikslas – išanalizuoti moterų, įvykdžiusių impulsyvius ir agresyvius nusikalstamus veiksmus prieš kito asmens gyvybę ir sveikatą, psichikos ypatumus, sutrikimus, ieškoti ryšio tarp jų minėto impulsyvaus ir agresyvaus nusikalstamo elgesio bei psichotraumuojan-čios aplinkos; analizuoti, ar turi įtakos impulsyviems ir agresyviems veiksmams pasireikšti subjektyviai psichotraumuojantys faktoriai. Šiame darbe psichotraumuojančiais faktoriais laikomi visi stresiniai, socialiniai, psichologiniai faktoriai: traumuojanti aplinka, besitęsiantys konfliktai ir kt. faktoriai, kuriuos tirtos moterys pačios išskyrė, kaip joms turėjusius didelę subjektyvią psichotraumuojančią reikšmę.

TYRIMO OBJEKTAS IR METODIKA

Tyrimo objektu pasirinktos moterys, įvykdžiusios nusikalstamus impulsyvius, agresyvius veiksmus prieš kito asmens sveikatą ir gyvybę (kūno sužalojimus, nužudymus). Analizuota atsitiktiniu būdu pasirinktų 50 moterų, kurioms buvo atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės 2000-2004 metais Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie SAM, po įvykdytų minėto pobūdžio nusikaltimų, ekspertizių dokumentacija. Šiuos nusikaltimus įvykdžiusių moterų amžiaus ribos buvo nuo 21 iki 40 metų. Tyrimo metodas – reikiamų duomenų gavimas iš ekspertinės dokumentacijos, baudžiamųjų bylų dokumentacijos, remiantis vienu specialiu klausimynu visoms tiriamosioms.

REZULTATAI

Tyrimo metu nustatyta, kad 65 proc. moterų įvykdytų agresyvių nusikaltimų (kūno sužalojimų, nužudymų) atvejais tęsdavosi stresinis, konfliktinis tarpusavio santykių su nukentėjusiuoju ar nukentėjusiąją periodas; agresyvios reagavimo formos šioms moterims pasireikšdavo ir anksčiau. 20 procentų šios grupės moterų dėl tokio pobūdžio agresyvių – impulsyvių nusikalstamų veiksmų buvo patraukiamos baudžiamojon atsakomybėn anksčiau.

Tiriant moteris, įvykdžiusias šio pobūdžio nusikaltimus, nustatyta, jog tarp jų vyrauja nusikaltimai, įvykdyti pačių artimiausių žmonių atžvilgiu, t.y. vaikų ir kitų jų šeimos narių (1 lentelė, 1 grafikas).

Statistinei analizei, remiantis nukentėjusiųjų, aukų nuo moterų agresyvaus elgesio, šioms moterims psicho-traumuojančiose bei neutraliose situacijose, procentiniu pasiskirstymu gautas koreliacijos koeficientas: 0,96. Gautas skaičius rodo, kad tarp minėtų analizuojamų faktorių (moterų agresyvaus ir impulsyvaus elgesio bei aplinkos) egzistuoja tiesioginis stiprus funkcinis ryšys (kadangi rezultatas artimas 1).

Tyrimo metu atkreiptas dėmesys į šioms moterims nustatytus psichikos sutrikimus, šių sutrikimų diagnozių procentinį pasiskirstymą. Remiantis psichikos sutrikimų, pasireiškiančių moterims jų nusikalstamos agresijos atvejais, neutralioje bei jas psichotraumuojančioje aplinkoje, procentiniu pasiskirstymu gautas koreliacijos koeficientas: 0,88 (2 lentelė). Tai taip pat rodo, kad tarp šių analizuojamų faktorių (psichikos sutrikimų, pasireiškiančių moterims jų nusikalstamos agresijos atvejais, neutralioje bei jas psichotraumuojančioje aplinkoje bei aplinkos) egzistuoja tiesioginis stiprus funkcinis ryšys (rezultatas taip pat artimas 1). Rezultatai gauti remiantis statistinės analizės metodu – koreliacine analize [7,8].

Gauti rezultatai rodo, jog specifiniai asmenybės sutrikimai yra vyraujantys psichikos sutrikimai, diagnozuojami moterims, įvykdžiusioms šio pobūdžio impulsyvius-agresyvius nusikalstamus veiksmus neutraliose situacijose (kuomet psichotraumuojančios aplinkos poveikio nėra) tarp psichikos sutrikimų ir jie sudaro 50 procentų visų šių sutrikimų. Ir jau 10 procentų mažiau 40 procentų moterų, įvykdžiusių šiuos veiksmus, diagnozuojami analogiški specifiniai asmenybės sutrikimai joms subjektyviai reikšmingose, psichotraumuojančiose situacijose.

Tyrimų rezultatai leidžia išskirti tokius dažniausiai pasitaikančius specifinius asmenybės sutrikimus. Tai emociškai nestabilūs asmenybės sutrikimai (ribinis ir impulsyvus tipai), histrioninis asmenybės sutrikimas, priklausomo tipo asmenybės tipas, šizoidinio tipo bei mišrus asmenybės sutrikimai. Tyrimo metu dažniausiai (32 proc. visų atvejų) kriminaliniai agresyvūs veiksmai, nusikaltimai prieš kito asmens sveikatą bei gyvybę dažniausiai buvo įvykdyti moterų, kurioms diagnozuotas specifinis asmenybės sutrikimas – emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, impulsyvus variantas. Vaikų nužudymo atvejais vyravo moterys, ne tik turinčios specifinių asmenybės sutrikimų bei piktnaudžiaujančios alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis (45 proc. visų atvejų). Pastebėta, kad visoms šioms tiriamosioms būdingi tokie specifiniai asmenybės sutrikimo bruožai kaip egocentrizmas, demonstratyvumas, eksplozyvumas, polinkis į stresines ir psichogenines situacijas reaguoti nuotaikų svyravimais pagal disforinį tipą, bendra tokia asmenybės savybė, kaip padidėjęs jautrumas. Tyrimo metu gauti rezultatai rodo, kad depresinis sutrikimas buvo diagnozuotas tik 10 procentų įvykdžiusių šio pobūdžio nusikaltimus moterų.

Taip pat tyrimo metu domėtasi moterų, įvykdžiusių impulsyvius agresyvius veiksmus, nusikaltimus, ne tik asmenybės struktūra, bet ir šių moterų socialiniu statusu. 28 procentai tirtų moterų buvo bedarbės.

DISKUSIJA

Literatūros duomenimis, pastebėta, kad agresyviam ir impulsyviam elgesiui pasireikšti taip pat labai svarbios asmens savybės, vadinamos slopinančiomis agresyvumą savybėmis, bei faktoriai [4]. Jomis galima laikyti žmogaus vertybių sistemą, religinius įsitikinimus, teisinių normų supratimą. Taip pat slopinantiems impulsyvų agresyvų elgesį veiksniams priklauso tokie faktoriai kaip bausmės baimė, kaltės jausmas, empatija, priklausomybės poreikis, baimės jausmas; svarbūs gynybos mechanizmai, sušvelninantys psichotraumuojantį streso poveikį bei frustraciją. Alkoholis tarnauja savikontrolei, savikritikai savo elgesiui sumažinti arba dar tiksliau – agresiją slopinančių struktūrų poveikiui sumažinti [4].

Emocinė įtampa neleidžia tinkamai, adekvačiai reaguoti, todėl gali atsirasti įvairios motyvacijos pasitraukti iš situacijos, suicidiniai veiksmai. Kai asmenybinių gynybinių mechanizmų išsekimas sutampa su stresine ir asmenį psichotraumuojančia situacija, tai irgi nulemia agresyvų situacijos sprendimą [4]. Anot autorių J.Gunn, P.Taylor, lyginant su vyrais, moterų agresija daugiau yra nukreipta į save, o ne į aplinką, ir jei tarp vyrų dažnesnė yra instrumentinė agresija, tai tarp moterų vis dėlto – verbalinė [4]. Minėtų autorių nuomone, nė viena nusikaltimų rūšis taip aiškiai neiliustruoja asmens elgesio bei lyčių skirtumo kaip nužudymai. Moterys žudo 10 kartų rečiau nei vyrai (santykis 1:10) [4]. 1995 m. McCulloch akcentavo, kad asmens elgesiui bei nusikaltimui įvykdyti be psichopatologinio asmenybės charakterio didžiausią reikšmę turi 4 faktoriai: motyvacija, savikontrolė, supančios aplinkos faktoriai bei psichopatologinis fenomenas. Vadovaujantis šiais faktoriais, elgesį bei nusikaltimus galima išskirti į motyvuotus ir situacinius [4]. Atliekami tyrimai leidžia manyti, kad pagrindinį vaidmenį agresyviuose moterų veiksmuose (kai tiriamosios nėra psichozinėse būklėse) vaidina agresijos mechanizmai [4]. S.Safuanov nurodo, kad galima išskirti 8 visuomenei pavojingus agresijos tipus. Autorius akcentuoja agresijos lygio svarbą bei aplinkos svarbą, kokia ji konkrečiam asmeniui, frustruojanti ar neutrali. Jis išskiria 4 agresijos tipus, kurie pasireiškia sąlyginai neutraliose situacijose ir 4 agresijos tipus, kurie pasireiškia tam asmeniui frustruojančiose situacijose [4]. V.Melnik tyrimai rodo, kad psichopatologinė simptomatika ypač išryškėja, paūmėja, kai prisideda organizme vykstantys endokrininiai pakitimai arba plius ima veikti tokie papildomi egzogeniniai faktoriai kaip pakartotinės galvos smegenų traumos, alkoholizmas, stresiniai psichogeniniai veiksniai [4,6]. Pastaruoju metu kalbama apie aplinkos tokį stresinį psichotraumuojantį poveikį, kai atsiranda kumuliaciniai afektai [4]. Kumuliacinė genezė apriboja galimybes įsisąmoninti ir reguliuoti savo veiksmus: turi įtakos sąmoningiems veiksmams bei elgesiui. Kai asmenybinių gynybinių mechanizmų išsekimas sutampa su stresine, asmenį psichotraumuojančia situacija, tai ir nulemia afektinį agresyvų situacijos sprendimą [4,6]. Jei fiziologinis afektas yra pirmas ir vienintelis tiesioginis reagavimas į frustraciją, avarinis sprendimo būdas, grėsmingoje asmeniui situacijoje, tai kumuliacinis afektas – paskutinė išeitis, likusi po visų kitų išsekusių subjekto mėginimų išsivaduoti iš psichikos traumos [4]. Socialinė-ekonominė įtampa taip pat turi patologinį poveikį sumažinti atsparumą stresui [6]. Emocinis labilumas bei eksplozyvios reagavimo formos sustiprėja nepalankiomis mikrosocialinėmis sąlygomis [4].

IŠVADOS

1. Specifiniai asmenybės sutrikimai yra vyraujantys psichikos sutrikimai, diagnozuojami moterims, įvykdžiusioms impulsyvius-agresyvius nusikalstamus veiksmus prieš kito asmens sveikatą bei gyvybę tiek neutraliose, tiek subjektyviai asmenį psichotraumuojančiose situacijose.

2. Tyrimo metu gauti duomenys leidžia manyti, jog esant analogiškiems specifiniams asmenybės sutrikimams tiek neutralioje, tiek psichotraumuojančioje aplinkoje, moterų minėtas nusikalstamas impulsyvus ir agresyvus elgesys pasireiškia 20 procentų dažniau joms subjektyviai psichotraumuojančioje aplinkoje.

3. Tyrimų rezultatai leidžia daryti prielaidą, jog, esant moterų specifiniams asmenybės sutrikimams ir veikiant psichotraumuojantiems faktoriams, minėto pobūdžio impulsyvių-agresyvių nusikalstamų veiksmų padaugėja artimųjų žmonių atžvilgiu. Šio tyrimo metu nustatyta, jog jų buvo 10 proc. daugiau įvykdyta psichotraumuojančioje aplinkoje lygint su neutralia aplinka.

Literatūra

1. Agresija ir smurtas – psichikos norma ir patologija. Vilnius, 2001, 31-188.

2. Asnis G. M., Kaplan M. L., Hundorfean G. Violence and homicidal behaviors in psychiatric disorders. Psychiatr. Clin. North. Am., 1997, 20.

3. Dembinskas A. Psichiatrija. Vilnius, 2003.

4. flMMTpMeBa T. B. ArpeccMS u ncMXM^ecKoe 3gopoBbe. CaHKT-neTep6ypr, 2002.

5. Haller R., Dittrich I., Kocsis E. How dangerous are patients with mental didordes? Am.J.Psychiatry, 2004, 161.

6. KygpsB^B M. A., PaTMHOBa H. A. KpMMMHanbHas arpeccMS. MocKBa, 2004, 102-150.

7. Martinėnas B. Eksperimento duomenų statistinė analizė. Mokomoji knyga. Vilnius, 2004.

8. Šlekienė V. Statistiniai metodai moksliniame tyrime. Šiaulių universitetas, 2005.

INFLUENCE OF PSYCHOTRAUMATIZING (STRESS INDUCTING) SETTING ON THE IMPULSIVE AND AGGRESSIVE CRIMINAL BEHAVIOR OF WOMEN

V.Kilikevičienė

Summary

Key words: a crime, psychtraumatizing setting, the impulsive and aggressive criminal behavior, forensic psychiatric examination.

In this paper, the relation between the personality structure and individual’s actions in some stressful situation is analyzed on the basis of psychological studies of the aggression mechanisms triggered by stress inducing setting. In the stressful conflict situation, the actions of women are usually less or more situation-determined. Psychogenic traumatizing factors determine appearance of the psychopathological

symptoms. The paper introduces the cases of women who committed offence (body injury or homicide), focusing on short term and long term stress situations before the crime committed by women; adaptation disorder, which manifest in anxiety, tension, short term or prolonged depression reaction before or after the crime; alcohol intoxication. The paper verifies if all the women had had experienced psychotrau-matic (stress inducing) situation before the committing crime. It gives evidence that psychotraumatic factors (tension in the relationship, conflicts in the family, unexpected pregnancy) are subjective, specific in the individual cases and influence the perpetrator’s self control and behavior. The stress factors may cause obvious neurotic, depression, behavior and other mental disorders in the clinical representation. It is the why women are not able to solve the conflict situations in positive way. Among the women who had committed body injury or homicide, prevail specific personality disorders. Dependencies are the second factors (psychotic condition is not the subject of this paper).

V.KILIKEVIČIENĖ

Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos

PSICHOTRAUMUOJANCIŲ (STRESO SUKELTŲ) FAKTORIŲ ĮTAKA MOTERŲ IMPULSYVIAM IR AGRESYVIAM NUSIKALSTAMAM ELGESIUI [pdf]