„Sveikata“: privalome būti nešališki

Sveikata privalome buti nešališki   Anonsai   Radijas   LRT„Sveikata“ šeštadienį, kovo 15 d., 11.03 val., kartojama kovo 20 d. 15.05 val. per LRT RADIJĄ.

http://www.lrt.lt/radijas/anonsai/8036/_sveikata_privalome_buti_nesaliski

Advertisements

2014 metai – vaikų sveikatos metai

Kadangi  Lietuvoje  2014 metai paskelbti vaikų sveikatos metais,  vaikų ir suaugusiųjų psichiatrų, psichoterapeutų  šiais metais dažna tema, manau bus, – vaikų, o tuo pačiu, ir jų tėvų, suaugusiųjų,  psichikos sveikata.

2014 metų sausį LRT “Sveikatos ” laidoje  šnekėjau apie savo darbo praktinius pastebėjimus, dirbant tiek su vaikais, tiek su suaugusiais,  kokią įtaką vaiko sveikatai, savijautai, gerbūviui ir kt. turi jo ryšys su tėvais.

Laidos įrašas: http://lrvab.lrt.lt/lt/archive/13333/


A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Vaikų ir suaugusiųjų psichoterapeutė, gydytoja psichiatrė Vida Kilikevičienė per savo praktiką teigia padariusi didelį atradimą – supratusi, kad tarp vaiko padarytų klaidų visada yra ir tėvų klaidų. „Kažkas toje šeimoje vis dėlto buvo pražiūrėta. Kuo šeimoje daugiau bėdų su tėvais, [...] tuo daugiau bėdų su vaiku“, – tvirtina ji.

Žmonės sako: „Maži vaikai – maži vargai, dideli vaikai – dideli vargai.“ O ką pasakytų specialistai? Ar ši liaudies išmintis – teisinga? Vaikų ir suaugusiųjų psichoterapeutės, gydytojos psichiatrės V. Kilikevičienės nuomone, tik iš dalies. Pasak specialistės, ar vargai didėja augant vaikui, priklauso ir nuo tėvų.

„Kaip mes pradedame auginti savo vaiką, kaip suprantame ryšio su vaiku kūrimą, koks santykis išsivysto tarp vaiko ir tėvų, taip dedame pagrindą ir ateičiai, vaiko paauglystei. Sakyčiau, kad tie sunkumai didėja tada, kai nepavyksta padėti tinkamo, pakankamai gero pagrindo“, – teigia psichoterapeutė.

Ji sako, kad labai įdomu konsultuoti visą šeimą. „Jei yra, kaip mano tėvai, bėdų su vaiku, žinoma, konsultuojama kartu ir mėginama suprasti, kur tie sunkumai. Ne visada sunkumų būna su pačiu vaiku“, – atkreipia dėmesį V. Kilikevičienė.

Kas atsitinka sulig ankstyvąja paauglyste?

Paklausta, ar galima paauglystės etapą išskirti kaip kažkuo ypatingą, V. Kilikevičienė sako, kad iki jo tėvams geriau sekasi vaikus valdyti ir kontroliuoti, nukreipti juos norima linkme, o vaikai labiau paklūsta tėvų norams.

„Kas atsitinka sulig ankstyvąja paauglyste? – klausia psichoterapeutė. – Atsiranda pasipriešinimas, nes paaugliai pasijunta ne dalimi kažkieno, o patys esą asmenybėmis su savo norais, lūkesčiais, reikmėmis, svajonėmis, fantazijomis ir t. t. Vadinasi, susikerta tam tikri norai. Dėl to kyla konfliktinė situacija, ir atrodo, kad paauglystėje prasideda sunkumai ir nesusikalbėjimai.

Tačiau daug kas priklauso nuo to, kaip santykiai klostosi iki paauglystės. Problemos niekada neatsiranda kokią nors konkrečią dieną ir valandą, sako psichoterapeutė, tam tikri dalykai prasideda anksčiau. Anot V. Kilikevičienės, paaugliai pradeda siekti nepriklausomybės, o tėvai nori toliau dalyvauti jų auklėjime.

„Ačiū dievui, jei tėvai iš tikrųjų nori dalyvauti. Blogiau tada, […] kai tėvai net nedalyvauja tame konflikte, tik primeta savo reikalavimus, nurodymus. Paaugliai labai jautrūs – jei jaučia, kad su jais kalbamasi ne kaip su lygiais (ko jie, būdami tokio amžiaus, jau nori), jei iš tėvų nejaučia pagarbos, mato prieštaravimą tarp tėvų kalbos ir elgesio, tada atsiranda sunkumų“, – aiškina psichoterapeutė.

Ji įsitikinusi – jei tėvai su vaikais elgtųsi garbingiau, kalbėtųsi mandagiau, būtų labiau linkę juos išklausyti ir išgirsti, konfliktai būtų paprastesni, lengviau išsprendžiami, neprieinama iki aštrių, emocingų būsenų.

„Paauglystės laikotarpis ir yra labai įdomus tuo, kad paauglys, iš vienos pusės, labai nori būti nepriklausomas, o iš kitos pusės, jis tebėra labai priklausomas nuo tėvų, jam labai reikalinga tėvų nuomonė. Nėra taip, kad paaugliai nori visiškos laisvės ir užsidaryti, kad tėvai nedalyvautų jų gyvenime“, – įsitikinusi V. Kilikevičienė.

Ji sako žinanti, kad būna situacijų, kai patys tėvai pasijaučia bejėgiai ir nustoja dalyvauti paauglio gyvenime, tačiau nereikia manyti, kad paaugliai tuomet jaučiasi gerai. Jie, psichoterapeutės teigimu, tokiu atveju jaučiasi nemylimi ir atstumti.

„Kad paauglys jaustųsi gerai, reikalingos dvi pagrindinės sąlygos: saugumas, galėjimas kalbėtis, būti išgirstam tėvų ir kad tėvai išsakytų savo nuomonę, reiklumą bei išreikštų savo poreikius. Jiems tai nebūtinai pavyks, bet vaikas žinos tėvų nuomonę apie tai, ką jis daro“, – sako psichoterapeutė.

Patarimas tėvams: nešaukite ir nebūkite kategoriški

Pasak V. Kilikevičienės, dažniausiai tėvai kreipiasi į specialistą dėl nesusikalbėjimo, kai kuri nors pusė – tėvai arba vaikai – nebenori kalbėtis. Dažnai kalbėtis nebenori ir patys paaugliai. Tuomet iniciatyvos imasi tėvai, norėdami suprasti, kas vyksta.

„Apie savo vaiką sužinoma įvairiausių dalykų: kad jį apėmusi depresija, kad žalojasi. Tai, kas vyksta, dažnai parodo vaiko elgesys – jis pabėgo iš pamokų, iš namų... Bet ne visada pavyksta išsiaiškinti kodėl. Dažniausiai bėgama iš ten, kur nėra gerai, o tas „nėra gerai“ – tai jokiu būdu ne materialiniai dalykai. Arba jis nesuprastas, arba atstumtas, arba nemylimas“, – sako specialistė.

Anot psichoterapeutės, didesnė atsakomybė, sprendžiant konfliktus su paaugliais, krinta ant tėvų pečių – jie juk subrendusios asmenybės, kurių pareigia – priimti vaiką su jo išoriniais ir vidiniais pokyčiais.

Tėvams ji pataria su vaikais kalbėtis mandagiai, ieškoti kompromisų, nebūti kategoriškiems. Jos žodžiais, pokalbis baigiasi tuomet, kai vaikas yra apšaukiamas, o suaugusieji linkę tai daryti. V. Kilikevičienė teigia atradusi, kad tarp vaiko padarytų klaidų visada yra ir tėvų klaidų.

„Padariau didelį atradimą, kad visada tarp vaiko padarytų klaidų yra tėvų klaidų. Kažkas toje šeimoje vis dėlto buvo pražiūrėta. Kuo šeimoje daugiau bėdų su tėvais (asociali, darbo ir žinių neturinti šeima), tuo daugiau bėdų su vaiku. Atrodo, tas vaikas tarsi pasmerktas liūdnam likimui. Tikimybė, kad tokie tėvai susirūpins savo vaiku, labai nedidelė, nes jie nesugeba pasirūpinti savimi. Pirmiausia tėvams reikėtų patiems keistis, o ne auklėti diržu savo vaiką“, – pabrėžia specialistė.

Pasak jos, tėvams situacijas vis tiek reikia bandyti spręsti, mėginti ieškoti įvairių išeities taškų ir nenuleisti rankų, jei vieną kartą, pabandžius kalbėtis, nepavyko. Psichoterapeutė siūlo nusiteikti, kad paauglys iš pradžių gali nė nekalbėti. Vaiko pasitikėjimą reikia įgyti, ir jis įgyjamas per ilgą laiką, sako gydytoja.

„Nuo pat mažens reikėtų su vaiku veikti, gyventi, bendrauti, kartu šliaužioti, kartu žaisti, kartu dėlioti žaislus, kartu vartyti knygas, eiti kartu – tada atsiranda ryšys. Mes neužmegsime ryšio priėję prie 14 metų vaiko ir pasakę: „Labas, aš dabar noriu pradėti su tavimi šnekėti apie lytinį švietimą.“ Ne tada turi būti pradžia“, – akcentuoja V. Kilikevičienė.

Ji tikina, kad jei geras ryšys bus kuriamas anksčiau, tėvai būtinai ras būdą prakalbinti paauglį ir progų užmegzti pokalbį, pavyzdžiui, žiūrėdami filmą, reklamą, vartydami žurnalą. Anot psichoterapeutės, yra ir kitas kelias – kreiptis į specialistą ir pasidomėti, kokia vaiko būsena bei raidos stadija. Ji drąsina nebijoti imtis ir tokių priemonių.

„Aš kartais labai stebiuosi, kaip mes skubame vaikui gydyti dantuką [...]. Bet kai kalbame apie mūsų psichikos gerovę, mūsų santykius, taip jau nebežiūrime“, – apgailestauja psichoterapeutė.

 

Artėja Šventės!

„Sveikata“- kas gali palengvinti pasirengimą šventėms- - Anonsai - Radijas - LRT 2013-12-20 21-28-32

„Sveikata“: kas gali palengvinti pasirengimą šventėms? – šeštadienį, gruodžio 21 d., 11.03 val., kartojama gruodžio 26 d. 15.05 val. per LRT RADIJĄ.

Rytoj kalbėsiu per LRT radiją apie artėjančias šventes, kaip mes jas suprantame, kaip mes jas švenčiame, kaip mes jas norėtume ar galėtume švęsti.
Prie to, ką pasakiau, dar noriu parašyti:
Su džiaugsminga viltimi artėjame link vienų gražiausių metų švenčių – Kūčių, Šv. Kalėdų – saulės sugrįžimo (saulėgrįžos), krikščionims – Kristaus gimimo šventės. Kalėdos ypatingos stebuklo, pasikeitimų laukimu, savitomis tradicijomis. Šių švenčių supratimas, šventimas ir yra tai, kas mums suteikia ir bendrumo, ir savitumo, padeda išvengti išsibarstymo, suteikia galimybę bendrauti, švęsti.
Puiku, jei mes turime kelias mūsų šeimos kartas siekiančias tradicijas ir norime jų laikytis, jas perteikti, šventes švęsti kartu su keliomis šeimos kartomis. Labai daug galime sužinoti apie žmogų, jo vertybes, likimą, paklausę, kaip jis švenčia šventes. Šeima, žmogus neturintis savų tradicijų rizikuoja prarasti savo šeimos svarbą, unikalumą. Šventės – suteikia mums progą susitikti su artimais, mylimais žmonėmis, draugais, apmąstyti praeinantį ir ateinantį laiką…
Puiku, jei visiems švenčiantiems kartu ši šventė yra vienodai svarbi, turi panašią prasmę ir buvimas kartu teikia džiaugsmo, jaukumo ir saugumo jausmus. Ypač svarbus švenčių šventimas kartu su šeima yra vaikams ir paaugliams. Šeimos tradicijos, ritualai vaikams teikia užtikrintumo, pastovumo, saugumo jausmus ir tokiu būdu gerina jų psichikos sveikatą. Net jei vaikas, kuris gyvena su iš vienu iš tėvų, kuomet laikomasi pastovių tradicijų, papročių, toks vaikas jaučia mažesnį stresą. Paaugliai vertina šeimos tradicijas ir dėl to pradeda vertinti savo šeimą ir ją laikyti unikalia.
Tačiau švenčių kultūra kiekvienoje šeimoje yra kitokia. Norėtųsi, kad Šv. Kalėdos mums visiems būtų tikra šventė. Ir pirmiausia – mūsų sielų šventė. Turbūt ne be reikalo yra išlikusi tradicija grąžinti skolas iki Kalėdų, naujų metų ir ne tik materialias ,– bet ir vidines: atsiprašyti, susitaikyti, kad sielos būtų švarios.
Tačiau nepersistenkime švenčių metu pildydami tik kitų norus, pirkdami krūvas brangių dovanų, važiuodami ten, kur visai netraukia ir visai nepaisydami savęs (kompromisai, aišku, ir čia reikalingi), nes nuo viso to, būsime tik pavargę ir nelaimingi. Kaip ir kitu metu, ir švenčių metu, reikalingas natūralumas, saikas ir sveikas protas.
Na, bet jeigu jau nusprendėme šventes švęsti kartu šiek tiek „iš reikalo“, – užteks būti geranoriškiau nusiteikusiems vieni kitų atžvilgiu, priimti vieniems kitus tokius, kokie esame – įvairiapusiškus, su savo klaidomis ir klystkeliais bei geromis savybėmis. Nustokime kitus laikyti geresniais (ar blogesniais) už save, už savo artimuosius. Nekelkime sau nepasiekiamų lūkesčių. Praleisdami šventinį laiką sąmoningai stenkimės prisiminti tai, kas gera ir prasminga, o ne atvirkščiai. Pakantumas, tolerancija, mokėjimas suderinti interesus padės išvengti konfliktų ir nesusipratimų. Jokiu būdu nepradėkite spręsti senų konfliktų, rūpesčių. Nepradėkite elgtis nebrandžiai (pvz. gana dažnos situacijos: apsilankęs pas savo pagyvenusius tėvus suaugęs vedęs jų sūnus gali imti elgtis kaip nebrandus paauglys ir pan.). Vienam pradėjus elgtis nebrandžiai, stenkitės bent jau į tokį elgesį neįsitraukti kiti.
O jei gyvenate vienas – nesinerkite švenčių metu į skausmingus apmąstymus, dar labiau aštrinančius vienišumo jausmą. Jei jūs turite skausmų ir rūpesčių, niekas neliepia jums jų slėpti ir demonstruoti priešingų – džiugių ir laimingų, bet net ir tokiu laikotarpiu jūs galite išgyventi skausmą dėl vieno dalyko, bet ramybę, pasitenkinimą – dėl kitų: atėjusių švenčių, dėl šalia esančių, buvusių žmonių, dėl patirtų įspūdžių, praleisto laiko kartu, t. y. dėl to, kas iš tiesų yra vertybės ir ką turėtume branginti.
Mokėjimas vienam būti su savo brandžiu „aš“, pačiu savimi – taip pat yra puikiai praleistas laikas ir viena didžiausių dovanų.

Linkiu jaukių, šiltų Šv. Kalėdų, Laimingų Naujųjų Metų !!!

Rudeninė depresija

autumnRudeninė liūdna nuotaika Lietuvoje apima ne vieną žmogų. Savaime aišku, kritusią nuotaiką pradeda veikti pailgėjęs tamsusis periodas, lietingas, darganotas oras, saulės spindulių stoka.  Kaip atskirti liūną prislėgtą nuotaiką nuo depresijos?

Depresija (lot. depressus – tylus, žemas, nuleistas, gilus) – užsitęsusis liguistai prislėgta nuotaika. Ir ne tik.  Beveik visais atvejais pasireiškia panašūs  depresijos požymiai: sumažėjusi dėmesio koncentracija,  sumažėjęs pasitikėjimas savimi, pesimistinės mintys apie ateitį, kaltės jausmas, savižudiškos mintys ar veiksmai, miego ir apetito sutrikimai, interesų ir pasitenkinimo įvairia veikla sumažėjimas, silpna ir nepakankama reakcija į malonius dirgiklius, interesų sumažėjimas arba praradimas, padidjęs nuovargis, išsekimas.   Depresijos diagnozė patvirtinama, kai minėti požymiai (nebūtinai visi iš karto)  pasireiškia nuolat, ne mažiau nei dvi savaites. Kartais sunki depresija gali turėti net psichozės simptomų.

Depresija – dažna liga Lietuvoje , kuri, jei negydoma, gali baigtis darbingumo, artimųjų praradimu ar net mirtimi. Jos paplitimas gana dažnas, o Lietuvoje dar dažnesnis nei kitose Europos šalyse.

Depresijos atsiradimo priešastys nagrinėjamos nuolat.  Deja, šis sutrikimas sąlygojamas daugelio priežasčių. Aiškios yra kelios priežasčių grupės:  genetiniai veiksniai – paveldėjimas, organizmo ypatybės (pavyzdžiui, neuromediatorių – noradrenalino, serotonino apykaitos sutrikimas, jų sumažėjimas), įvairios ligos, psichologinės, socialinės problemos, aplinkos veiksniai.  Tačiau, kad išsivystytų depresija turi paprastai susidėti daugelis išvardintų priežasčių. Vien psichologinis stresas retai sukelia depresiją. Kartu dažnai būna ir paveldėjimas, ir organizmo ypatumai, ir dar kitos priežastys.

Depresijos gydymas priklauso nuo depresijos formos, trukmės, paciento amžiaus ir pageidavimų. Atsižvelgiama ir į gretutines ligas.  Gydymui gali būti naudojami: antidepresantai (gydymas jais ilgas; juos reikia vartoti net kai depresijos požymiai praeina), psichoterapija. Gydymas psichoterapija  reikalauja daug laiko ir paciento pasiryžimo, tačiau įdėjus pastangų – labai efektyvus.  Kiti metodai (labiau pagalbiniai): magnetiniai, elektriniai gydymo metodai, šviesos terapija.  Socialinė pagalba – paciento artimųjų mokymas.

Dėl depresijos, tik apie pusė sergančiųjų kreipiasi į gydytoją, o iš jų tik nedidelė dalis adekvačiai ir efektyviai gydosi. Negydoma depresija tampa sunkia liga, dėl kurios žmogus nebesugeba normaliai gyventi, dirbti.  Efektyviai gydant depresiją galima pasiekti labai gerų rezultatų, tačiau per dažnai į šią ligą Lietuvoje numojama ranka.

Tai klastinga liga. Galinti susargdinti nuo mažiausio iki vyriausio.

Vaikų depresija jau gali pasireikšti  6 mėnesių  kūdikiams  – 3 metų  vaikams. Vaikų  depresijos požymiai yra kitokie nei suaugusiųjų. Todėl sunkiau atpažįstami artimųjų. Kūdikių depresija gali pasireikšti vaiko protesto reakcijomis: verkimu, maisto atsisakymu, nerimastingumu, nemiegojimu, toks vaikas atrodo neramus, atrodo, kad jis nuolat  ieško tėvų, vėliau vaikas gali tapti apatiškas, nebesidomėti aplinka. Vaikai, sergantys depresija, gali kentėti nuo košmariškų sapnų, jų išvaizda būna nelaiminga, kenčianti. Sumažėja atsparumas infekcijoms. Todėl nedelskite dėl vaikų depresijų – pasitarkite su specialistais.

Daugeliu atvejų, depresija būtų galima sėkmingai išgydyti tiek vaikams, tiek suaugusiems, bet ji yra nediagnozuojama ir negydoma, nes simptomai yra ignoruojami ir nesikreipiama į gydytoją.

Šiuo atveju būtina žinoti, kad depresija – tai ne silpnumo požymis, ir jos nereikia nei gėdytis, nei ignoruoti. Kuo anksčiau gydymas pradedamas, tuo jis sėkmingesnis. Todėl kviečiu nedelsti patiems ir padėti savo artimiesiems.

Kviečiu išsitirti dėl depresijos nemokamai  (klinikinu tyrimo metodu, depresijos tyrimo ir gydymo testais) jaukioje klinikinėje aplinkoje.  Galite rašyti svečių knygoje arba elektroninu paštu konsultacijos@kilikeviciene.lt ir palikti  savo  koordinates,  jums bus pasiūlytas priėmimo laikas.

Sergi – blogai, gydaisi – gadini statistiką.

Pagal antidepresantų vartojimą Europoje Lietuva pirmauja.“ – perskaičiusi šiandien „Delfyje“ „Liga Lietuvą padarė ES „lydere“” ir nesupratau šio straipsnio tikslo ir minties. Paminėti skaičiai, jog Lietuvos gyventojai, palyginti su 2010m. išgeria daugiau vaistų nuo depresinio susirgimo ir dėl to Lietuva tapusi „lydere“. Peršasi mintis, kad blogai, jog lietuviai išgeria tiek šių vaistų.

Kas iš tiesų yra ta depresija?

Kai žmogų slegia neigiamas nusiteikimas daug ko atžvilgiu (viskas yra blogai, nematoma teigiamos reiškinio pusės ir t.t.), tai sukaupti savo paties neigiami jausmai, netgi agresija dėl daug ko ar prieš daug ką… Iš tiesų depresija yra tik išorinis simptomas, kaip ženklas, atsakas į tam tikrus organizmo trūkumus – dažniausiai meilės, supratimo, šilumos, atjautos. Dažniausiai tas trūkumas būna dar vaikystėje, ko vėliau nebegali žmogui kompensuoti jokie turtai ir prabanga. Ši būsena dar paaštrėja, kai vidiniai stygiai sutampa su išoriniais.

Tokia sudėtinga situacija Lietuvoje yra todėl, kad dažnas žmogus šiandien jaučia, jog negali pilnai išnaudoti savo vidinių galimybių, jėgų, nesugeba užpildyti savo vidinės tuštumos ne tik meile, bet bent jau išorinėmis gėrybėmis. Bet tie, kurie turi pakankamai turtų, neretai patiria šiltų jausmų trūkumą, tiesiog žmogiško supratimo trūkumą. Susidaro užburtas ratas – vieniems trūksta vidinių, kitiems išorinių dalykų. Vien tik geras ekonomikos lygis nesumažina sergamumo depresija ir savižudybių lygio. Kaip pavyzdį galiu paminėti, kad turtingų Skandinavijos šalių žmonės taip pat suvartoja daug antidepresantų, ir jiems tai yra normalu. Tai reiškia, kad žmogus pats nebesusidoroja su įtampa, reikalavimais,savo nepasitenkinimu gyvenimu ir t.t., ir kritiškai vertindamas savo būseną, kreipiasi gydymui.

Bet dažnai vieni antidepresantai, t. y. piliulė nesuveikia taip stebuklingai, kaip norėtųsi, nes depresijos gydymui šalia vaistų trūksta kompetentingo, supratingo žmogaus (dažniausiai tai būna psichoterapeutas, rečiau – draugas ar kitas žmogus), kuris susirgusįjį gydo palanku nusiteikimu, meile ir supratingumu. Tuo ko labai trūksta dabartiniuose mūsų tarpasmeniniuose santykiuose. Jei šalia nėra supratingo, mylinčio žmogaus, piliulių reikia daugiau ir jų kursus reikia kartoti…