"Kūno maištas"

Šį kartą noriu pasidalinti mintimis, kurias sukėlė šveicarų psichoterapeutės Alice Miller neseniai lietuvių kalba pasirodžiusi jos knyga “Kūno maištas” .  Knyga vilioja atvirumi, nuoširdumu. Autorė leidžia sau kalbėti taip atvirai, kaip dažnas iš mūsų net nedrįstame taip galvoti.
Kad knyga paliečia mus kiekvieną, tai be abejonės.  Nes joje autorė kalba eina apie mūsų santykius su tėvais – realiais tėvais ir mūsų vidiniais tėvais (mūsų vidiniu susikurtu  tėvų vaizdiniu), t.y. kokius mes juos apgyvendinome, priėmėme, įsamoninome savo viduje.  (Individo susikurtas vaizdas ne visada atitinka dabartinės tikrovės tėvų ar kitą vaizdą, ypač dabartį vaizdą. Dažnai   jis būna sudėliotas iš ankstesnių jausmų, prisiminimų, vaikiškų skaudulių…).  Gana dažnai taip nutinka paauglystėje, asmeniui turint sutrikimų ir ne tik….
A.Miller kalba apie tuos tėvų – vaikų santykius, kuomet šie santykiai vaikus veikė (ir veikia) ypatingai žalojančiai. Kalbama apie tėvus, kurie emociškai gniuždo (gniuždė) savo vaikus. Autorės mintis labai tiesi –  šiems vaikams būtina visiškai atsiskirti nuo tokių savo tėvų. Gyventi savarankiškai ir visiškai nutraukti ryšius su jais.
Tačiau praktiškai ar tai  padaryti lengva?  Ar to tikrai reikia? Ar būtina tai daryti visiems, kurie jautėsi nelabai gerai su savo tėvais? Ar tai tikrai sprendimas (panacėja) visiems, o ne dar viena pasirinkta kančia ir sielvartas?
Nėra lengva būti vaiku, suaugusiu, kuris tik pyksta ant kažkur esančių savo tėvų, bet niekada jiems nieko nepasako ir neišsako. Greičiausiai būtų  naivu tikėtis, kad atsiskyrus visiškai išnyks jausmai jiems, prisiminimai…
Deja, dažniausiai ilgai ramybė neateina netgi vienam iš ryšio dalyvių išėjus anapilin…
Didelis šios autorės nuopelnas – mokėjimas rašyti taip, kad suteikti skaitytojui galimybę išgyventi pačius įvairiausius, skaudžiausius jausmus savo tėvams skaitant šią knygą…
Tačiau aš manau, kad sprendimas – visiškai atsiskirti – tai kraštutinis variantas…
Mano požiūriu šis siūlomas autorės sprendimas – atsisakyti žalojančio ryšio su savo tėvais yra vienareikšmiškai teisingas tik tuo atveju, kai tėvai tiesiogiai prievartauja, žaloja, išnaudoja savo vaiką, t.y. kuomet nėra jokios vilties, kad tokie tėvai kada nors pasikeis.
Emocinės nuoskaudos yra išgyvenamos, išsakomos, pergalvojamos, ypatigai turint omenyje, kad idealių santykių nebūna… Tai iš tiesų nėra lengva – iš naujo išgyventi, permąstyti savo vaikystę, pakeisti susikurtą savo vidinių tėvų vaizdinį  ir palikti, kad ir nedidelę  giją  su savo tėvais.
Iš tiesų lieka mįslė, ar mes turėtume lieti susikaupusias nuoskaudas savo senyviems ir ligotiems tėvams (ypač jei to nedarėme anksčiau), staiga nutraukti su jais bet kokius ryšius. Jie greičiausiai tai suprastų  kaip  įskaudinimą.  Ar vis dėlto geriau tai būtų išsakyti, suprasti, keistis psichoterapijos metu…Visi, bet kokio amžiaus žmonės yra pajėgūs keistis, jeigu jie patys tik to nori.    O mes mokame jiems tai tinkamai išsakyti.
Reikėtų mėginti atskirti savo dabartinius jaumus, išgyvenimus  tėvams (tikriems, dabartiniams) nuo ankstesnių, pykčio, keršto fantazijų  susikurtiems (vidiniams)  savo tėvams. Atsikračius ankstesnių emocijų, išgyvenimų kupros, galima tikėtis, kad nereikės nutraukinėti dabartinio  ryšio.
Kodėl rašau šias savo mintis? Noriu pasakyti, kad nėra vienareikšmiškų, teisingų, kategoriškų sprendimų. Kas tinka vienam, nebūtinai tinka kitam.
Noriu užbėgti už akių ir perspėti jaunus žmones, kad jie vis dėlto neskubėtų nutraukti  ryšio su savo  tėvais, jeigu šis ryšys šalia kitų atspalvių turi  ir  šilto, teigiamo atspalvio.
Ši autorės siūloma kategoriška išeitis – tik tiems, kurie jau nebeturi jokių kitų išeičių ir jų tėvai  jau niekada nebepasikeis – nenustos prievartauti ir žaloti.
A.Miller šioje knygoje perteikia savo asmeninę patirtį (ji nutraukė ryšį su savo mamą). Bet nereikia pamiršti, kad jinai pati buvo ir yra psichoterapeutė, daugybę metų (dešimtimis metų) analizavusi ne tik kitų, bet ir savo  išgyvenimus… Nežiūrint to,  jos nutrauktas ryšys vienareikšmiškai atspindi jos neišspręstą didžiulį pyktį, beviltiškumą ir skausmą santykyje su savo tėvais.
Didžiulė šios knygos vertė – autorės mokymas skaitytoją pažinti savo tikrus (užslėptus) jausmus, nebijoti jų pripažinti sau pačiam, mokytis juos suprasti ir atpažinti…Šokiruoja jos pavyzdžiai, kad net itin talentingiems, kitus gerai suprantantiems žmonėms, nepavykdavo suprasti savųjų jausmų ir  kūno paslapčių, jo kalbos…
Pabaigai: linkiu susirasti savo gyvenimo liudytoją (gal tai galėtų būti išmintigas, jums priimtinas psichoterapeutas), kuriuo galėtumėte taip pasitikėti ir atsiverti, kaip A.Miller atsiveria savo skaitytojams.

Advertisements