"Kūno maištas"

Šį kartą noriu pasidalinti mintimis, kurias sukėlė šveicarų psichoterapeutės Alice Miller neseniai lietuvių kalba pasirodžiusi jos knyga “Kūno maištas” .  Knyga vilioja atvirumi, nuoširdumu. Autorė leidžia sau kalbėti taip atvirai, kaip dažnas iš mūsų net nedrįstame taip galvoti.
Kad knyga paliečia mus kiekvieną, tai be abejonės.  Nes joje autorė kalba eina apie mūsų santykius su tėvais – realiais tėvais ir mūsų vidiniais tėvais (mūsų vidiniu susikurtu  tėvų vaizdiniu), t.y. kokius mes juos apgyvendinome, priėmėme, įsamoninome savo viduje.  (Individo susikurtas vaizdas ne visada atitinka dabartinės tikrovės tėvų ar kitą vaizdą, ypač dabartį vaizdą. Dažnai   jis būna sudėliotas iš ankstesnių jausmų, prisiminimų, vaikiškų skaudulių…).  Gana dažnai taip nutinka paauglystėje, asmeniui turint sutrikimų ir ne tik….
A.Miller kalba apie tuos tėvų – vaikų santykius, kuomet šie santykiai vaikus veikė (ir veikia) ypatingai žalojančiai. Kalbama apie tėvus, kurie emociškai gniuždo (gniuždė) savo vaikus. Autorės mintis labai tiesi –  šiems vaikams būtina visiškai atsiskirti nuo tokių savo tėvų. Gyventi savarankiškai ir visiškai nutraukti ryšius su jais.
Tačiau praktiškai ar tai  padaryti lengva?  Ar to tikrai reikia? Ar būtina tai daryti visiems, kurie jautėsi nelabai gerai su savo tėvais? Ar tai tikrai sprendimas (panacėja) visiems, o ne dar viena pasirinkta kančia ir sielvartas?
Nėra lengva būti vaiku, suaugusiu, kuris tik pyksta ant kažkur esančių savo tėvų, bet niekada jiems nieko nepasako ir neišsako. Greičiausiai būtų  naivu tikėtis, kad atsiskyrus visiškai išnyks jausmai jiems, prisiminimai…
Deja, dažniausiai ilgai ramybė neateina netgi vienam iš ryšio dalyvių išėjus anapilin…
Didelis šios autorės nuopelnas – mokėjimas rašyti taip, kad suteikti skaitytojui galimybę išgyventi pačius įvairiausius, skaudžiausius jausmus savo tėvams skaitant šią knygą…
Tačiau aš manau, kad sprendimas – visiškai atsiskirti – tai kraštutinis variantas…
Mano požiūriu šis siūlomas autorės sprendimas – atsisakyti žalojančio ryšio su savo tėvais yra vienareikšmiškai teisingas tik tuo atveju, kai tėvai tiesiogiai prievartauja, žaloja, išnaudoja savo vaiką, t.y. kuomet nėra jokios vilties, kad tokie tėvai kada nors pasikeis.
Emocinės nuoskaudos yra išgyvenamos, išsakomos, pergalvojamos, ypatigai turint omenyje, kad idealių santykių nebūna… Tai iš tiesų nėra lengva – iš naujo išgyventi, permąstyti savo vaikystę, pakeisti susikurtą savo vidinių tėvų vaizdinį  ir palikti, kad ir nedidelę  giją  su savo tėvais.
Iš tiesų lieka mįslė, ar mes turėtume lieti susikaupusias nuoskaudas savo senyviems ir ligotiems tėvams (ypač jei to nedarėme anksčiau), staiga nutraukti su jais bet kokius ryšius. Jie greičiausiai tai suprastų  kaip  įskaudinimą.  Ar vis dėlto geriau tai būtų išsakyti, suprasti, keistis psichoterapijos metu…Visi, bet kokio amžiaus žmonės yra pajėgūs keistis, jeigu jie patys tik to nori.    O mes mokame jiems tai tinkamai išsakyti.
Reikėtų mėginti atskirti savo dabartinius jaumus, išgyvenimus  tėvams (tikriems, dabartiniams) nuo ankstesnių, pykčio, keršto fantazijų  susikurtiems (vidiniams)  savo tėvams. Atsikračius ankstesnių emocijų, išgyvenimų kupros, galima tikėtis, kad nereikės nutraukinėti dabartinio  ryšio.
Kodėl rašau šias savo mintis? Noriu pasakyti, kad nėra vienareikšmiškų, teisingų, kategoriškų sprendimų. Kas tinka vienam, nebūtinai tinka kitam.
Noriu užbėgti už akių ir perspėti jaunus žmones, kad jie vis dėlto neskubėtų nutraukti  ryšio su savo  tėvais, jeigu šis ryšys šalia kitų atspalvių turi  ir  šilto, teigiamo atspalvio.
Ši autorės siūloma kategoriška išeitis – tik tiems, kurie jau nebeturi jokių kitų išeičių ir jų tėvai  jau niekada nebepasikeis – nenustos prievartauti ir žaloti.
A.Miller šioje knygoje perteikia savo asmeninę patirtį (ji nutraukė ryšį su savo mamą). Bet nereikia pamiršti, kad jinai pati buvo ir yra psichoterapeutė, daugybę metų (dešimtimis metų) analizavusi ne tik kitų, bet ir savo  išgyvenimus… Nežiūrint to,  jos nutrauktas ryšys vienareikšmiškai atspindi jos neišspręstą didžiulį pyktį, beviltiškumą ir skausmą santykyje su savo tėvais.
Didžiulė šios knygos vertė – autorės mokymas skaitytoją pažinti savo tikrus (užslėptus) jausmus, nebijoti jų pripažinti sau pačiam, mokytis juos suprasti ir atpažinti…Šokiruoja jos pavyzdžiai, kad net itin talentingiems, kitus gerai suprantantiems žmonėms, nepavykdavo suprasti savųjų jausmų ir  kūno paslapčių, jo kalbos…
Pabaigai: linkiu susirasti savo gyvenimo liudytoją (gal tai galėtų būti išmintigas, jums priimtinas psichoterapeutas), kuriuo galėtumėte taip pasitikėti ir atsiverti, kaip A.Miller atsiveria savo skaitytojams.

Advertisements

Ko žmogus tikisi psichoterapijoje, ką nori suprasti ir pakeisti savo gyvenime?

tiredPsichoterapija – vienas iš gydymo metodų. Kaip ir kitų gydymų atvejais – vieniems ji būna mažiau, kitiems labiau sėkminga. Nebūtinai psichoterapija turi tęstis metų metais. Brandūs žmonės pagerėjimą psichoterapijoje dažnai pajunta gana greitai, ir vėlesnė psichoterapijos trukmė priklauso jau individualiai. Dažnai ji tęsiasi tiek, kiek reikia  laiko šiam pagerėjimui įtvirtinti.
Tai plati tema, apie kurią būtinai dar parašysiu daugiau. Dabar tiesiog papasakosiu vieną trumpą sėkmingą istoriją.
Kartais tereikia tik nedidelio stumtelėjimo, padrąsinimo ir palaikymo iš artimųjų, bendradarbių, specialisto suradimo ir rekomendavimo, nes pačiam žmogui kartais nepakanka drąsos, jėgų ir pasitikėjimo eiti gydytis.

Ponas M. – išsilavinęs keturiasdešimtmetis vilnietis. Dirba jis stabilioje kompanijoje nuo pat jos įkūrimo, yra labai vertinamas specialistas, gaunantis stabilų atlygį už savo darbą. Vaikai jau suaugę, tačiau gyvena kartu su savo tėvu nemažame name.
Bet vyro gyvenimą temdo gili depresija. Prieš maždaug dešimt metų mirė jo žmona. Praėjo nemažai laiko, tačiau širdgėla jo sieloje ne rimsta, o su kiekvienais metais gramzdina jį vis giliau į liūdesį.

Pačiam jam tokia būsena  atrodė lyg jau ir įprasta, gana natūrali, neišvengiama ,  visą šį laiką jis pats niekur nesikreipė pagalbos. Tačiau dėl jo sunerimo bendradarbiai ir pradėjo rūpintis, prisilaikydami visapusiško atsargumo ir mandagumo. M. pats sutiko su jais, kad jo būsena nėra tokia gera, kokia galėtų būti, kokia būdavo anksčiau. Per aplinkui, per tarpininkus jis galų gale išdrįso ateiti pas mane gydytis. Prisipažino, kad yra praradęs bet kokį gyvenimo džiaugsmą, netgi gyvenimo prasmę. Gyveno, dirbo dėl to, kad „reikia“. Mažai besitikėjo, kad jam gali pagerėti.
“Ką šie pokalbiai ir tokia maža tablečiukė gali man padėti?” – iš pradžių  nepasitikėjimo, beviltiškumo ir retorinių klausimų iš M. buvo nemažai. Vėliau jų mažėjo. Psichoterapija buvo derinama su medikamentiniu gydymu.
Keitėsi metų laikai. Po žiemos atėjo pavasaris, o po to ir vasara. Vasaros pradžioje, pradėjus akivaizdžiai gerėti būsenai, M. dingo.
Vėl pasirodė tik rudenį. Dabar jau linksmas ir tik trumpam. Tik papasakoti apie tai, kas įvyko vasarą: pirmą kartą per paskutinius dešimt metų išėjo atostogų, išvažiavo pailsėti į kurortą, sutiko moterį, pamilo, vedė ir vėl pradėjo džiaugtis gyvenimu.
Gydymas tuo natūraliai ir baigėsi 🙂
Žmogui pagerėjo, jis vėl tapo pajėgus pats  kontroliuoti ir vadovauti savo gyvenimui, o ne tik plaukti pasroviui…

Apie psichoterapijos subtilybes rašysiu dar ne kartą. Ypač jeigu turėsite klausimų.