2014 metai – vaikų sveikatos metai

Kadangi  Lietuvoje  2014 metai paskelbti vaikų sveikatos metais,  vaikų ir suaugusiųjų psichiatrų, psichoterapeutų  šiais metais dažna tema, manau bus, – vaikų, o tuo pačiu, ir jų tėvų, suaugusiųjų,  psichikos sveikata.

2014 metų sausį LRT “Sveikatos ” laidoje  šnekėjau apie savo darbo praktinius pastebėjimus, dirbant tiek su vaikais, tiek su suaugusiais,  kokią įtaką vaiko sveikatai, savijautai, gerbūviui ir kt. turi jo ryšys su tėvais.

Laidos įrašas: http://lrvab.lrt.lt/lt/archive/13333/


A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Vaikų ir suaugusiųjų psichoterapeutė, gydytoja psichiatrė Vida Kilikevičienė per savo praktiką teigia padariusi didelį atradimą – supratusi, kad tarp vaiko padarytų klaidų visada yra ir tėvų klaidų. „Kažkas toje šeimoje vis dėlto buvo pražiūrėta. Kuo šeimoje daugiau bėdų su tėvais, [...] tuo daugiau bėdų su vaiku“, – tvirtina ji.

Žmonės sako: „Maži vaikai – maži vargai, dideli vaikai – dideli vargai.“ O ką pasakytų specialistai? Ar ši liaudies išmintis – teisinga? Vaikų ir suaugusiųjų psichoterapeutės, gydytojos psichiatrės V. Kilikevičienės nuomone, tik iš dalies. Pasak specialistės, ar vargai didėja augant vaikui, priklauso ir nuo tėvų.

„Kaip mes pradedame auginti savo vaiką, kaip suprantame ryšio su vaiku kūrimą, koks santykis išsivysto tarp vaiko ir tėvų, taip dedame pagrindą ir ateičiai, vaiko paauglystei. Sakyčiau, kad tie sunkumai didėja tada, kai nepavyksta padėti tinkamo, pakankamai gero pagrindo“, – teigia psichoterapeutė.

Ji sako, kad labai įdomu konsultuoti visą šeimą. „Jei yra, kaip mano tėvai, bėdų su vaiku, žinoma, konsultuojama kartu ir mėginama suprasti, kur tie sunkumai. Ne visada sunkumų būna su pačiu vaiku“, – atkreipia dėmesį V. Kilikevičienė.

Kas atsitinka sulig ankstyvąja paauglyste?

Paklausta, ar galima paauglystės etapą išskirti kaip kažkuo ypatingą, V. Kilikevičienė sako, kad iki jo tėvams geriau sekasi vaikus valdyti ir kontroliuoti, nukreipti juos norima linkme, o vaikai labiau paklūsta tėvų norams.

„Kas atsitinka sulig ankstyvąja paauglyste? – klausia psichoterapeutė. – Atsiranda pasipriešinimas, nes paaugliai pasijunta ne dalimi kažkieno, o patys esą asmenybėmis su savo norais, lūkesčiais, reikmėmis, svajonėmis, fantazijomis ir t. t. Vadinasi, susikerta tam tikri norai. Dėl to kyla konfliktinė situacija, ir atrodo, kad paauglystėje prasideda sunkumai ir nesusikalbėjimai.

Tačiau daug kas priklauso nuo to, kaip santykiai klostosi iki paauglystės. Problemos niekada neatsiranda kokią nors konkrečią dieną ir valandą, sako psichoterapeutė, tam tikri dalykai prasideda anksčiau. Anot V. Kilikevičienės, paaugliai pradeda siekti nepriklausomybės, o tėvai nori toliau dalyvauti jų auklėjime.

„Ačiū dievui, jei tėvai iš tikrųjų nori dalyvauti. Blogiau tada, […] kai tėvai net nedalyvauja tame konflikte, tik primeta savo reikalavimus, nurodymus. Paaugliai labai jautrūs – jei jaučia, kad su jais kalbamasi ne kaip su lygiais (ko jie, būdami tokio amžiaus, jau nori), jei iš tėvų nejaučia pagarbos, mato prieštaravimą tarp tėvų kalbos ir elgesio, tada atsiranda sunkumų“, – aiškina psichoterapeutė.

Ji įsitikinusi – jei tėvai su vaikais elgtųsi garbingiau, kalbėtųsi mandagiau, būtų labiau linkę juos išklausyti ir išgirsti, konfliktai būtų paprastesni, lengviau išsprendžiami, neprieinama iki aštrių, emocingų būsenų.

„Paauglystės laikotarpis ir yra labai įdomus tuo, kad paauglys, iš vienos pusės, labai nori būti nepriklausomas, o iš kitos pusės, jis tebėra labai priklausomas nuo tėvų, jam labai reikalinga tėvų nuomonė. Nėra taip, kad paaugliai nori visiškos laisvės ir užsidaryti, kad tėvai nedalyvautų jų gyvenime“, – įsitikinusi V. Kilikevičienė.

Ji sako žinanti, kad būna situacijų, kai patys tėvai pasijaučia bejėgiai ir nustoja dalyvauti paauglio gyvenime, tačiau nereikia manyti, kad paaugliai tuomet jaučiasi gerai. Jie, psichoterapeutės teigimu, tokiu atveju jaučiasi nemylimi ir atstumti.

„Kad paauglys jaustųsi gerai, reikalingos dvi pagrindinės sąlygos: saugumas, galėjimas kalbėtis, būti išgirstam tėvų ir kad tėvai išsakytų savo nuomonę, reiklumą bei išreikštų savo poreikius. Jiems tai nebūtinai pavyks, bet vaikas žinos tėvų nuomonę apie tai, ką jis daro“, – sako psichoterapeutė.

Patarimas tėvams: nešaukite ir nebūkite kategoriški

Pasak V. Kilikevičienės, dažniausiai tėvai kreipiasi į specialistą dėl nesusikalbėjimo, kai kuri nors pusė – tėvai arba vaikai – nebenori kalbėtis. Dažnai kalbėtis nebenori ir patys paaugliai. Tuomet iniciatyvos imasi tėvai, norėdami suprasti, kas vyksta.

„Apie savo vaiką sužinoma įvairiausių dalykų: kad jį apėmusi depresija, kad žalojasi. Tai, kas vyksta, dažnai parodo vaiko elgesys – jis pabėgo iš pamokų, iš namų... Bet ne visada pavyksta išsiaiškinti kodėl. Dažniausiai bėgama iš ten, kur nėra gerai, o tas „nėra gerai“ – tai jokiu būdu ne materialiniai dalykai. Arba jis nesuprastas, arba atstumtas, arba nemylimas“, – sako specialistė.

Anot psichoterapeutės, didesnė atsakomybė, sprendžiant konfliktus su paaugliais, krinta ant tėvų pečių – jie juk subrendusios asmenybės, kurių pareigia – priimti vaiką su jo išoriniais ir vidiniais pokyčiais.

Tėvams ji pataria su vaikais kalbėtis mandagiai, ieškoti kompromisų, nebūti kategoriškiems. Jos žodžiais, pokalbis baigiasi tuomet, kai vaikas yra apšaukiamas, o suaugusieji linkę tai daryti. V. Kilikevičienė teigia atradusi, kad tarp vaiko padarytų klaidų visada yra ir tėvų klaidų.

„Padariau didelį atradimą, kad visada tarp vaiko padarytų klaidų yra tėvų klaidų. Kažkas toje šeimoje vis dėlto buvo pražiūrėta. Kuo šeimoje daugiau bėdų su tėvais (asociali, darbo ir žinių neturinti šeima), tuo daugiau bėdų su vaiku. Atrodo, tas vaikas tarsi pasmerktas liūdnam likimui. Tikimybė, kad tokie tėvai susirūpins savo vaiku, labai nedidelė, nes jie nesugeba pasirūpinti savimi. Pirmiausia tėvams reikėtų patiems keistis, o ne auklėti diržu savo vaiką“, – pabrėžia specialistė.

Pasak jos, tėvams situacijas vis tiek reikia bandyti spręsti, mėginti ieškoti įvairių išeities taškų ir nenuleisti rankų, jei vieną kartą, pabandžius kalbėtis, nepavyko. Psichoterapeutė siūlo nusiteikti, kad paauglys iš pradžių gali nė nekalbėti. Vaiko pasitikėjimą reikia įgyti, ir jis įgyjamas per ilgą laiką, sako gydytoja.

„Nuo pat mažens reikėtų su vaiku veikti, gyventi, bendrauti, kartu šliaužioti, kartu žaisti, kartu dėlioti žaislus, kartu vartyti knygas, eiti kartu – tada atsiranda ryšys. Mes neužmegsime ryšio priėję prie 14 metų vaiko ir pasakę: „Labas, aš dabar noriu pradėti su tavimi šnekėti apie lytinį švietimą.“ Ne tada turi būti pradžia“, – akcentuoja V. Kilikevičienė.

Ji tikina, kad jei geras ryšys bus kuriamas anksčiau, tėvai būtinai ras būdą prakalbinti paauglį ir progų užmegzti pokalbį, pavyzdžiui, žiūrėdami filmą, reklamą, vartydami žurnalą. Anot psichoterapeutės, yra ir kitas kelias – kreiptis į specialistą ir pasidomėti, kokia vaiko būsena bei raidos stadija. Ji drąsina nebijoti imtis ir tokių priemonių.

„Aš kartais labai stebiuosi, kaip mes skubame vaikui gydyti dantuką [...]. Bet kai kalbame apie mūsų psichikos gerovę, mūsų santykius, taip jau nebežiūrime“, – apgailestauja psichoterapeutė.

 

Advertisements

Bendravimas su vaikais

Paskutinieji mano straipsniai  buvo liūdni, stebinantys nelinksmais dalykais.  Atrodytų lyg mano darbe linksmesnių akimirkų nelabai ir pasitaiko.
Papasakosiu šiek tiek, kas tai yra vaikų ekspertizė ( teismo psichiatrijos, psichologijos). Kad vaikai visiškai nebijotų į ją atvažiuoti, jeigu kada nors to prireiktų.
Visų pirma mes, vaikų specialistai, su vaikais ir bendraujame kaip su vaikais – šnekame, juokaujame, piešiame ir lipdome… Tik po to vaikas papasakoja apie įvykusį įvykį. Gerų emocijų fone vaikas neužstringa ties tuo vienu įvykiu. Čia, kaip ir natūraliame gyvenime, vaikas patiria įvairų emocijų, supranta, kad įvykęs įvykis yra vienas iš daugelio, būna ir kitų įspūdžių.
Negaliu atsidžiaugti, kai vaikas išėjęs iš “baisiosios” ekspertizės, nubėgęs pas laukiančią savo mamą (tėtį ar kitus artimuosius) džiugiai čiauškia, kartoja, ką mes veikėme kartu, o ne drebėdamas pasakoja, ko jo klausiau… Kaip dažniausiai tėvai ir įsivaizduoja ekspertizę.
Aišku, reikia išlaikyti pusiausvyrą ir neužsižaisti vien tik su vaiku (teko matyti ir tokių psichologinių apklausų).
Deja, dažnai tėveliai patys užstringa išgyvenimuose, susijusiuose su vaiko įvykiu ir visai to nenorėdami, nesąmoningai verčia tai daryti (užstrigti prisiminimuose, išgyvenimuose) savo vaiką. Dalis vaikų tą įvykį ir patys sau prisimena, nors didžioji dalis jų  apie tai nepasakoja. Vaikui yra svarbios jo motinos, kitų artimųjų reakcijos į įvykį. Tėvai tikisi, kad jų žodis: “nebijok” nuramins vaiką. Vien pats žodis “nebijok” jau sukelia nerimą, nes vaikas supranta, kad “čia reikia kažko bijoti”.
Dažnas  vaikas, išėjęs iš ekspertizės, nustebina savo artimuosius pasakydamas, jog norėtų čia atvažiuoti dar kartą…Vadinasi, jis tikrai pasijuto suprastas. O jam to labai reikia..
Šimtą kartų įsitikinau, kad vaiko psichiką  traumuoja ne paties įvykio prisiminimas, kalbėjimas su vaiku apie tai, bet netinkamos suaugusiųjų reakcijos, žodžiai, klausantis vaiko pasakojimo. Būtent, ne tik žodžiai, bet, ypatingai neadekvatus suaugusiųjų reagavimas: nuoširdumo stoka, nesugebėjimas pajausti vaiko išgyvenimų, jo  emocijų, vaikui sukelia  nesaugumą ir nepasitikėjimą suaugusiaisiais.  Tas pats žodis gali tiek gydyti, tiek žeisti, žiūrint kaip jis bus pavartotas.

Nesakau, kad visi taip turėtų mokėti bendrauti (tada nebereikėtų specialistų), bet tie, kurie turi apklausti vaikus, suprasti ir perteikti jų išgyvenimus, savijautą – bendrauti mokėti privalo.

Lėtas teisingumas…

Viskas prasidėjo prieš du metus. Tai buvo „eilinė“ seksualinio nusikaltimo prieš 14 metų mergaitę byla. Šiuo metu jai 16metų.
Istorija tokia: gyvena moteris su trimis dukromis ir sugyventiniu. Visos šios moters trys dukros nuo trijų skirtingų vyrų. Dabartinis moters sugyventinis yra jauniausiosios mergaitės tėvas, kitoms dviem jis įtėvis (toliau jį taip ir vadinsime).
Įtėvis prieš pradėdamas gyventi su minėta moterimi buvo teistas penkis kartus, bendras jo įkalinimo „stažas“ – 20 metų.
2010 metais jis atliko seksualinį nusikaltimą (trys epizodai) prieš viduriniąją podukrą, kuriai tuo metu buvo keturiolika metų. Tais pačiais metais jai atlikau psichiatrijos ekspertizę šioje byloje. Buvo panašu, kad įtėvis bus nuteistas ir mergaitė po viso to dar turės galimybę atsigauti. Taip ir atsitiko – pirmo teismo įtėvis buvo nuteistas. Deja, tai truko neilgai. Teismo sprendimas įtėvio buvo apskųstas ir įtėvis antro teismo buvo išteisintas. Prokuroras dar kartą apskundė šį sprendimą. Byla nagrinėjama trečią kartą.
Bylą gražinta nagrinėti žemesnės instancijos teismui (nes ne viskas buvo padaryta šioje byloje).  Vėl prasidėjo bylos nagrinėjimas ir apklausos.
Mane sukrėtė tai, kas įvyko per šiuos du metus. Jau tuomet į ekspertizę mama mergaitės nelydėjo, “netikėjo” ja ir nepalaikė savo dukros. Ji šioje situacijoje įnirtingai ėmėsi ginti savo sugyventinį. Kol jos sugyventinis dėl šio įvykio buvo suimtas, įkalintas, ji nuolatos bendravo, susirašinėjo su juo. Dukra buvo spaudžiama pakeisti parodymus skriaudiko naudai. To iš jos reikalavo ne tik pats skriaudikas, visaip grasino ir jos mama. Mergina didžiąją šių dviejų metų dalį praleido ne ramiai su mama, o įvairiose psichiatrijos ligoninėse (pablogėdavo jos psichikos būsena), buvo patalpinta į specialią internatinę mokyklą. Ir nuolat buvo spaudžiama… Merginai tokia nuolatinė begalinė įtampa ir  nuolatinis stresas, psichologinė prievarta (jei motinai tikdavo, ką jos dukra pasakydavo skriaudiko naudai kalbėdama telefonu iš psichiatrijos ligoninės, jos mama nesibodėdavo tai įrašyti) nepraėjo be pasekmių. Mergina galų gale  neturėdama jokios psichologinės, emocinės atsvaros, susirgo lėtine psichikos liga ir “apsisprendė” (ne be motinos pagalbos) nebeliudyti prieš savo įtėvį, sakydama trumpai, nieko nebeaiškindama: “aš tiesiog melavau” (logiškų paaiškinimų, kodėl “melavo”, nepasakydama). Bet antrajam teismui, išteisinusiam įtėvį, tai nebuvo nė motais.
Mano akimis žiūrint, pats skausmingiausias dalykas šioje istorijoje ir yra tai, kad mergina turėjusi paaugliškų sunkumų šio įvykio metu, dabar jau gydosi psichiatrijos ligoninėje dėl šizofreninio sutrikimo.  Ir vis tiek yra kviečiama į teismą liudyti dėl tų dviejų metų senumo įvykių tiesiai iš psichiatrijos skyriaus.

Kokios  man kilo mintys? Kad dabar belieka nustatinėti merginai sveikatos (psichikos) sutrikdymo mastą, ieškoti ryšio su buvusiu įvykiu (seksualiniu įtėvio nusikaltimu), kodėl jai išsivystė psichikos sutrikimas? Nustatyti, kokią įtaką turėjo nuolatinis jos artimųjų spaudimas keisti parodymus. Būtų teisinga dėl to surasti ir nubausti kaltus. Šiuo atveju kaltais matau pačios artimiausios aplinkos žmones – motiną, seserį, jau nebekalbant apie įtėvį. Prieš du metus šiai merginai nebuvo lėtinės psichikos ligos (sutrikimo) požymių – tai patvirtinau ne tik aš (tyrimai teikiant pagalbą psichiatrijos įstaigoje jai kaip nukentėjusiajai).
Dar kas labai nustebino šioje byloje, kad Vaikų teisių apsaugos specialistė net  ir dabar tvirtina, kad šioje šeimoje “jokių problemų nėra”, mamos ir dukros santykiai yra puikūs (būtent tą žodį ir pasakė).
Drąsiai galiu teigti, kad teismui išteisinusiam įtėvį  trūko profesionalumo ir dabar reikėtų prisiimti dalį kaltės. Įdomu tai, kad ekspertai į šį (išteisinusį) teismo posėdį net nebuvo kviečiami. Dar liūdniau, kad nelabai buvo klausomasi ką sakau  ir paskutiniame teismo posėdyje. Teisėjų elgesys ir požiūris į ekspertą nustebino ne mažiau nei pati byla: nors byloje įvykiai per tuos du metus nuo ekspertizės atlikimo radikaliai pasikeitę: įtėvis išteisintas, mergina serganti lėtine psichikos liga, besigydanti psichiatrijos ligoninėje, bet pakviesta į posėdį “duoti parodymus”, visiškai nebuvau supažindinta su šiomis naujomis aplinkybėmis. Išgelbėjo 14 metų ekspertinė patirtis. Nuo pat teismo posėdžio pradžios ėmiau jausti, kad čia kažkas ne taip, kad aš čia kažko svarbaus nežinau…(bet čia gi ne “katės ir pelės” žaidimas..).

Pabaigai  itin tinka Prezidentės žodžiai: „Lėtas teisingumas yra blogas teisingumas” . Vagystės atveju šie žodžiai gal būtų ne tokie reikšmingi, tačiau  seksualinių nusikaltimų prieš vaikus bylose laikas yra vaiko tolimesnį gyvenimą nulemiantis veiksnys. Kuo greičiau byla bus išnagrinėta, tuo greičiau auka turės galimybę tai išgyventi, atsitiesti ir siekti pilnaverčio gyvenimo.

Šioje vietoje nereikėtų tik ieškoti kaltų, bet galvoti, kaip tai spręsti, kaip tai įgyvendinti realybėje. Kiekviena ekspertizės išvada reikalauja savo laiko ir kruopštaus darbo.

Galbūt problemą padėtų spręsti specializuoti teismai, nagrinėjantys vaikų bylas, seksualinius nusikaltimus prieš  vaikus? Praktika šioje srityje vaidina pagrindinį vaidmenį.
Yra proga pasidžiaugti, kad pagaliau Lietuvoje jau 3 metai turime specializuotą vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyrių, atliekantį ekspertizes tik vaikams, paaugliams.  Patirtis yra  kaupiama tų pačių ekspertų, todėl galimybė suklysti sumažėja iki minimumo…
Teisėjai turintis didesnę patirtį tokiose bylose šias problemas, galima tikėtis, galėtų spręsti ir greičiau, ir su didesniu pasitikėjimu. Tai padėtų išvengti tokių tragiškų padarinių.

Melo trumpos kojos.

Vienas iš atvejų, kaip vaikai netikėtai gali papasakoti tai, ką jų tėvai nuožmiai slepia…

Viename Lietuvos miesteliūkštyje gyvena Sigis (vardas pakeistas). Kartu su žmona, sergančia motina ir savo vaikais: dviem sūnumis ir dukra. Vaikų amžius nuo 4 iki 9 metų. Jie ir papasakojo apie savo gyvenimo sąlygas ( apie tėvų gyvenimą jie bijotų prasitarti ) .

Butas trijų kambarių, tačiau tik dėl šiems vieniems suaugusiems žmonėms  žinomų  priežasčių (vargu ar tai jau taupymas) du kambariai užrakinti, jų langai užklijuoti popieriais ir naudojami kaip sandėliai. Jau seniai nemokami jokie komunaliniai mokesčiai[1] ir už skolas keli metai atjungta elektra. Visi žmonės šiuose namuose gyvena nesuprasi kaip viename kambaryje.

Kambaryje yra tik penkios lovos (tiksliau vietos miegojimui) ir sūpuoklės – čiuožynės. Daugiau nieko – nei žaislų (mašinėlių, lėlyčių ir t.t.), nei knygų, nei pieštukų, piešimo sąsiuvinių…[2]

Dar koridoriuje pririštas grandine laikomas didelis šuo, o tame pačiame viename kambaryje gyvena kelios katės, keli triušiai ir keletas pelyčių (skirtingų vaikų  duomenys skirtingi: peliukų nuo vieno iki trijų, o katės tai dvi, tai visai nėra…).

Dėl tiek gyvūnų namuose turėtų, paprastai tariant, smirdėti. Ir smirdi (taip sako ir kaimynai). Labai, tačiau ne dėl šių gyvūnų. Pats Sigis iš namų niekur neišeina, tikriausiai dėl didelio svorio  (vaikai išplėtę rankytes į šonus rodo, koks jų tėtis). Vonioje maudytis jis negali – tiesiog negali įlipti. Maudosi stovėdamas šalia vonios (tiksliau pilamas vanduo ant kūno). Vanduo liejasi ant grindų, todėl nuolat bėga per sienas apačion ant laidų (kaimynai nuolat dėl to pergyvena). Tačiau niekas nieko negali padaryti, nes jie nieko neįsileidžia į savo namus. Į namus negali patekti joks pašalinis asmuo (nebūna čia vaikų draugų, mokytojų, giminaičių, socialiniai darbuotojai taip pat neįleidžiami).

Kaip Sigis netelpa į vonią, taip jis greičiausiai netelpa ir į tualetą. Todėl jis gamtinius reikalus atlieka į jam pakišamą dubenį. Tame pačiame kambaryje, kur ir visi (vaikai  išeina į balkoną ant kibiro, nes tualetas, anot vaikų, “kartais” užsikimšęs). Be to jam, matyt, sunku ir kiekvieną kartą nusimovinėti kelnes, tad greičiausiai dėl savo patogumo (ar dėl pinigų stygiaus apatinėms kelnėms) jis jų tiesiog išvis nedėvi. Jokių.

Netaupoma tik mobiliems telefonams: šeimos nariai, net ir vaikai, turi po savo telefoną, na, o jeigu kas nors (žmona ar vaikas) išeina iš namų ar į mokyklą (8 ir 9 metų vaikai yra šiek tiek mėginę lankyti mokyklą, bet šiuo metu jie ten nebeina…), tai telefonas privalo būti ne tik pakrautas ir įjungtas, bet ir nuolatiniame “ryšyje”, kad Sigis galėtų nuolat patarinėti žmonai (nes ji jau senokai nebeturi “savo galvos” ir nuomonės), kontroliuoti kas kalbama, ką veikdavo vaikai per pamoką (net ir mokytojams prašant  vaikų mobilūs  telefonai nebuvo išjungiami per pamokas – tėvas turi girdėti). Bet dabar vaikai tiesiog  niekur iš namų nebeišeina (“nenori” eiti į mokyklą), todėl šios problemos iš vis neliko.

Šių vaikų tėvai apskritai čia jokių problemų nemato…

Iš tiesų, tai jau mažų mažiausiai nuo 2008 metų kaimynams, tikrinančioms institucijoms ir kt. kilo “įtarimų”, kad su šia šeima “gali būti” “kažkas ne taip”. Tik dabar susigriebta, kad situacija yra rimta ir dėl vaikų būtina kažką pradėti daryti.

Čia išgalvotas tik vaikų tėvo vardas. Tai vyksta Lietuvoje šiomis, o ne Viduramžio dienomis…


[1] Kol bute gyvena šeima su vaikais bijoti nėra ko – neiškeldins.

[2] Toks įspūdis, kad vaikai tokių dalykų visai nėra matę savo namuose, todėl  tuo visiškai nesidomi ir atvykę kitur (atsisako žaisti žaislais, dėlioti dėlionę).

Vaikai meluoja ar nemeluoja? Fantazuoja ar nefantazuoja?

Melu yra laikoma kuomet kažkas sąmoningai perteikiama neteisingai

Iki ketvirtųjų savo gyvenimo metų vaikai neskiria tokių sąvokų kaip „melas” ir „tiesa”. Bet kokią žinią jie linkę priimti tiesiogiai. Savo emocijas ir norus šio amžiaus vaikai linkę reikšti taip pat tiesiogiai. Iki ketvirtųjų savo gyvenimo metų vaikai sąmoningai nemeluoja. Tačiau reikia prisiminti, kad apie 2-4  gyvenimo metus jau atsiranda pirmieji vaiko „melo“ bandymai. Nereta tokio amžiaus vaiko mama gali prisiminti, kaip jos vaikas bandydavo paneigti kažką padaręs negero arba sumeluodavo norėdamas ką nors gauti. Šiame amžiuje vaikai nesupranta, kad meluodami jie daro kažką bloga. Dėl nesugebėjimo skirti melo nuo tiesos vaikai iki 4 metų dažniausiai negali perteikti realybės, būti savarankiškais liudytojais.

Formuojantis vaiko vaizdiniam mąstymui, 3-5 jo gyvenimo metais prasideda taip vadinamo „baltojo“ melo laikotarpis, kuomet vaikui jo „iškreipta tiesa“ tebėra natūralus reiškinys. Vaikai fantazuoja, pasakoja nebūtas istorijas patys nesugebėdami atskirti tiesos nuo išgalvotų dalykų, trokštamus reiškinius vertina, kaip tikrus. Tai amžius, kai vaikas gali papasakoti bet ką… Išsigalvotų draugų gali būti ne vienas, o trys, keturi…, aštuoni ir t.t. Šios istorijos gali būti tik žaidimas arba kartais – vaiko norų įsikūnijimas. Šio amžiaus mažųjų „ginklas“ ir yra jų išgalvotos istorijos. Tokio amžiaus vaikai mėgsta pasakoti savo išgalvotas istorijas ir nebūtus dalykus. Tai įprasta ir normalu šio  amžiaus vaikams. Taip pat jiems patinka klausytis įvairiausių būtų ir nebūtų istorijų ir patiems jas kurti. Penkerių metų vaikas dažniausiai dar nesugeba skirti tikrovės nuo fantazijos pasaulio. Jis primygtinai gali sakyti, kad tai ką jis įsivaizduoja yra visiškai realu, ir tai nereiškia, kad jis iš tikrųjų meluoja. Tai greičiau reiškia tai, kad vaiko fantazijos yra nepaprastai ryškios. Jeigu vaikas atrodo laimingas ir palaiko realius santykius su svarbiais jam žmonėmis, jaudintis dėl tokio fantazavimo nereikia.

Jei 6-7 metų vaikas dar vis šneka tai, kas neatitinka tikrovės, galima neabejoti, kad jis pats savo pasakojimu dažniausiai visiškai tiki. Vaiko norai ir vaizduotė taip persipina su realybe, kad tokio amžiaus vaikui jie tebėra tapatūs dalykai. Tokiais atvejais suaugusiajam pravartu paklausti savęs, ar yra taip, kaip vaikas pasakoja, ar vaikas tik taip įsivaizduoja. Jei vaikas susikūrė draugą ar neegzistuojančią šalį, reiškia, kad vaikas pasinaudojo savo kūrybos ir mąstymo galiomis. Taigi, fantazijos vaikams padeda išgyventi įvairias emocijas. Be abejo, vaikas gali ir nesusikurti neegzistuojančio pasaulio, tuomet jis turi rasti kitą būdą spręsti iškilusiems sunkumams, išgyventi ir perdirbti stiprias emocijoas. Vaikams šiam tikslui reikalingas žaidimas ir fantazija. Labai svarbu vaiko nesumenkinti, neišjuokti jo ir nebandyti kovoti su jo nematomais draugais, neegzistuojančiu mums pasauliu.

5-8 vaiko gyvenimo metai, kuomet gali būti pradedama meluoti “iš išskaičiavimo”. Vaikas gali pameluoti pvz. prisiimdamas savo vyresniojo brolio, sesės kaltę. Tačiau vaikai meluoja ir ne dėl tokių kilnių tikslų. Meluojama dėl įvairiausių priežasčių: dėl baimių, suaugusiųjų priekaištų, nepagrįstų reikalavimų, sankcijų ir pan. Pavyzdžiui: vaikas bijo, kad tėvai nubaus jį. Taip pat jis kartais gali meluoti net jeigu tai jam gali atnešti žalos (tarkim, jei vaikui nesiseka matematika, jis gali atkakliai tvirtinti, kad matematikos namų darbų neužduota). Prieš bausdami vaiką pasistenkime suprasti, kas jį paskatino meluoti. Šeimose, kur vaikas gali laisvai, atvirai reikšti savo jausmus, išgyvenimus, papasakoti apie savo neatliktus darbus ir pan., vaikai meluoja mažiau. Vaiko fantazijos saugoja nuo realaus pasaulio, o melas – nuo tėvų rūstybės. 7-10 metų vaikas lengvai priima teigiamus gyvenimo įvykius, o tai, kas jo psichiką traumuoja, stengiasi atmesti. Taip veikia besiformuojančios vaiko psichikos savisaugos mechanizmai.

Kiekvieną vaiko situaciją reikia suprasti ir įvertinti individualiai, neužtenka tik įvertinti, ar vaikas meluodavo anksčiau, t.y. jis linkęs ar nelinkęs meluoti apskritai. Sudėtingose situacijose, ypač patyrę smurtą, prievartą vaikai nebūna linkę meluoti, iškraipyti situacijos, ypač bendraudami su juos priimančiais žmonėmis (specialistais), jeigu tik jiems nėra daromas artimųjų ar kitų asmenų poveikis. Kai nesugebančiam kritiškai vertinti ir mąstyti vaikui artimieji įteigia vieną ar kitą nuomonę, supratimą ir jis perteikia šią suaugusiųjų nuomonę kaip savo – juk vaiko atžvilgiu, tai irgi nėra melas.

Apie dešimtuosius vaiko gyvenimo metus, pradėjus reikštis sugebėjimams samprotauti, analizuoti, melas vaikui tampa apgalvotu veiksmu. Tačiau ir šiame amžiuje vaikai tebetiki šmėklomis ir vaiduokliais. Jie jau aiškiai suvokia, kas yra tiesa ir melas, tačiau gana naiviai vertina tą tarpinę zoną tarp jų. Šiame amžiuje melu vaikas gali siekti atkreipti į save dėmesį, norėti pasirodyti geresniu. Deja, vaikas gali taip įprasti meluoti, jog praktiškai nebesakys tiesos. Jam gali tapti lengviau gyventi melų pilname pasaulyje nei realiame. Vaikai taip elgiasi ir tada, kai jiems namuose nepakanka supratimo ir užuojautos, o bendraamžiai jų nepriima į savo ratą.

Kai vaikai suvokia kas tai yra melas, ir kad meluoti yra blogai, pagal specifines vaikų reakcijas nesunkiai galima suprasti, kada jie apgaudinėja. Meluojantį vaiką išduoda nevalingas bandymas pridengti ranka burną, susijaudinimas, nervingumas, paraudę skruostai, dažnas mirksėjimas, nežiūrėjimas į akis arba atvirkščiai, „nekaltas“ spoksojimas į akis, detalių painiojimas, pauzės, pakitusi balso intonacija ir kt.

Ankstyvi paaugliai pradeda vengti pasakoti tėvams viską iš eilės. Jeigu 13-14 metų paauglys tebepasakoja viską tėvams, reiškia, kad jis emociškai bręsta lėčiau. Šiame amžiuje netgi pakankamai normalu retkarčiais pameluoti dėl kokios nors smulkmenos (pvz. dėl namų darbų, būrelių ar dantų valymo). Suaugusiems geriausia į vaiko melą reaguoti parodant, kad mes jį (melą) suprantame. Tačiau, jei vaikas meluoja pastoviai, gali reikšti, kad jis jaučia pastoviai nerimą ar negali susitvarkyti su esama situacija. Nuolatinis melavimas gali būti požymis, kad vaikas patiria nuolatinį stresą. Beje, pastoviai meluoti gali ir apsukrus vaikas, kuris pastebi, kad melavimas jam yra patogus. Melas yra vaiko elgesio stilius. Besikartojantis melas yra simptomas, rodantis, kad vaiko gyvenime kažkas yra negerai.

Patys vaikai įvardija, kas labiausiai paskatina juos meluoti:

  • jie meluoja, kad apgintų save, išvengtų bausmės už savo veiksmus (kartais dėl užkrautos per didelė atsakomybės);
  • paaugliai gali meluoti, kai nenori įžeisti, įskaudinti jiems brangaus žmogaus;
  • kai mato ir jaučia, kad tėvai vis tiek nepriima jų tiesos;
  • melas padeda išsaugoti savo gyvenimo individualumą, pasiekti mažesnį įkyrų tėvų kišimąsi į jų erdvę, padeda išsaugoti savarankiškumą, kuomet tėvai nori kontroliuoti savo vaikų gyvenimą;
  • vaikai meluoja ir pasakoja išgalvotas istorijas, taip tikėdamiesi sulaukti iš aplinkinių daugiau dėmesio;
  • melas – lengviausias būdas įveikti tėvų, mokytojų ir kt. žmonių reikalavimus;

Yra vaikų ir paauglių, kurie nesijaudina meluodami ir nesirūpina, kaip į tai reaguos kiti žmonės. Taip dažniausiai elgiasi socialiai apleisti vaikai. Dažnai vaikų melą išprovokuoja ir patys tėvai, kai jie yra per daug griežti, kelia vaikui per didelius reikalavimus, ar jų pačių elgesys būna nenuoseklus. Tėvų elgesys – svarbiausias pavyzdys jų vaikams. Jų elgesys turi aiškiai atsispindėti tai, ko jie moko savo vaikus. Kartais ne itin darnios šeimos stebisi, kodėl jų vaikai dažnai meluoja.

Neretai teismo procesuose, kai vaikas yra liudytojas ar nukentėjusysis, kyla nusistebėjimai dėl vaiko parodymų: “O tai ankščiau vaikas pasakojo kitaip!”. Ypač jei įvykis įvykęs prieš metus ar dar seniau. Tai nutinka dėl įvairių priežasčių, svarbiausios jų:

  • Tyrimas užsitęsia ir augdamas vaikas apie tuos pačius įvykius natūraliai kalba kiek kitaip: jis gali užmiršti kai kurias detales, supainioti jas, pagaliau po kurio laiko jis juk pats yra jau kito amžiaus (raidos tarpsnio) vaikas.
  • Vaikas į realių įvykių pasakojimą gali įpinti įsivaizduojamą elementą (pvz. nesamą draugą) padedantį jam išgyventi nemalionias emocijas, sunkius išgyvenimus. Tai taip supainioja teismą, kad kartais net specialistui nepavyksta to išaiškinti teismui ir priimamas vaikui neteisingas sprendimas.  Nusikaltęs žmogus išteisinamas.

Vaikas, suprantantis kas yra melas, nemeluos, jei jam bus sukurtos jį priimančios, nebaudžiančios ir nekaltinančios jo sąlygos, aplinka.

Seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus ir paauglius Lietuvoje

Šiame darbe siekiama išskirti veiksnius, darančius įtaką seksualiniams nusikaltimams prieš vaikus, paauglius Lietuvoje; išsiaiškinti, kokiu būdu dažniausiai yra atskleidžiami (atsiskleidžia) seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus; analizuoti seksualinių nusikaltimų prieš vaikus pobūdį, dažnį, kokio amžiaus vaikų grupėse, kokio pobūdžio seksualiniai nusikaltimai vyrauja; kokia dalis vaikų, patekusių teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizei papasakoja / nepapasakoja apie patirtą prievartą, kitą seksualinį išnaudojimą; kaip jie apie tai kalba; kaip vaikai supranta tokio pobūdžio patirtą išnaudojimą; kokia dalis išnaudotų vaikų sulaukia palaikymo iš artimiausių žmonių aplinkos. Darbe analizuojama, ar yra ryšys tarp vaiko psichinių ypatumų ir patiriamos seksualinės prievartos; nagrinėtas ryšys tarp vaikų ir jų artimiausios, socialinės aplinkos ir padaromų seksualinių nusikaltimų prieš juos.

Analizuojama, kokie psichikos sutrikimai dažniausiai pasitaikė vaikams ir paaugliams, kurie tapo nukentėjusiaisiais nuo seksualinio smurto. Vertinama, kaip dažnai po patirtos seksualinės prievartos vaikams, paaugliams išsivysto laikini psichikos sutrikimai – potrauminio streso sutrikimas, kiti adaptacijos sutrikimai, emocijų, elgesio, nuotaikos (depresinis, fobinis, nerimo, socialinis nerimo ir kt.) sutrikimai. Pažymėtina, kad nagrinėjant vaikų ir paauglių psichikos ypatumus buvo konstatuotas labai svarbus seksualinių nusikaltimų prieš vaikus rizikos veiksnys – protinis atsilikimas. Šio darbo metu nustatyta, kad net penktadalis vaikų, turinčių protinį atsilikimą, Lietuvoje patiria seksualinę prievartą. Tyrimo metu gauti duomenys rodo, kad Lietuvoje vyrauja seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus jam artimoje, pažįstamojoje aplinkoje, šeimoje. Taip pat nereti seksualinio išnaudojimo atvejai vaikų globos namuose, kitose ugdymo institucijose, globėjo namuose. Nustatyta vyraujanti prievartos rūšis prieš vaikus – invazinė prievarta: oralinė, vaginali-nė, analinė invazija (įsiskverbimas), o tik po to seka neinvazinė prievarta – tvirkinamieji veiksmai. Darbe pastebimi sunkumai atliekant teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizes vaikams, patyrusiems minėto pobūdžio nusikaltimus prieš juos bei sunkumai teismo posėdžiuose, kuomet nagrinėjami seksualiniai nusikaltimai, atlikti prieš vaikus. Šiame darbe analizuojami 2009 metų antrą pusmetį, 2010 metais bei 2011 metų pirmą pusmetį įvykdyti seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus, kuriems minėtu laikotarpiu buvo atliktos teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės, t.y. apžvelgiamas paskutiniųjų 2 metų laikotarpis. Visos šios ekspertizės buvo atliktos vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje, Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje (VTPT).

Manoma, kad šiuo metu daugiausia duomenų apie seksualinę prievartą prieš vaikus, paauglius turima būtent šiame – Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje, kitiems Lietuvoje patiriamos vaikų prievartos mastai nėra taip plačiai žinomi.

ĮVADAS

Pagal Lietuvoje galiojančią Jungtinių Tautų (JT) Vaiko teisių konvenciją, vaikas yra asmuo iki 18 metų.Todėl ir šiame darbe vaikų skirstymas į vaikus, paauglius yra tik sąlyginis.

Pirmi rimtesni darbai, tiriantys seksualinius nusikaltimus prieš vaikus Lietuvoje, buvo atlikti ir plačiau pradėta pripažinti šią problemą nuo 1995m. Bet šių tyrimų rezultatai anaiptol nebuvo džiuginantys. Iškilo klausimas: ar tikrai gali būti tokie dideli skaičiai seksualinių nusikaltimų prieš vaikus Lietuvoje? Vėliau apklausų, darbų, tiriančių seksualinius nusikaltimus prieš vaikus, buvo atlikta ir daugiau.

2004m. Lietuvoje buvo atliktas tyrimas „Paauglių požiūris į seksualumą ir seksualinę prievartą”, šio tyrimo užsakovas buvo Respublikinės universitetinės ligoninės Vaikų raidos centras. Šio tyrimo išvados parodė: 31 proc. respondentų atsakė, jog iki 18 metų amžiaus jie yra patyrę seksualinę prievartą; 21 proc. nepilnamečių patyrė prievartą iki 15 metų amžiaus; 1,9 proc. tai patyrė iki 6 metų amžiaus; 4,5 proc. atvejų, kad prievartautojas buvo šeimos narys ar giminaitis. Šiame tyrime dalyvavo 3136 Lietuvos moksleiviai – daugiausia aštuoniolikmečiai, apklausa buvo anoniminė, klausimai buvo orientuoti į laikotarpį iki 18 metų, naudotas vieningas Norvegijos instituto NOVA parengtas klausimynas.

Šiame darbe atskleidžiami mūsų tyrimo seksualinių nusikaltimų prieš vaikus dvejų paskutiniųjų metų duomenys, kurie kartais papildo, patvirtina ankstesniųjų kitų tyrimų duomenis, o kartais šio tyrimo duomenys, prielaidos ir išvados yra gana netikėti. Tikimės, kad šio darbo metu nustatytus duomenis, gautus analizuojant vaikų ambulatorinių teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizių medžiagas, bus galima naudoti, analizuoti toliau atliekant seksualinių nusikaltimų prieš vaikus Lietuvoje tyrimus.

Darbo tikslas:

  1. Nustatyti, ar seksualinės prievartos atvejai prieš vaikus Lietuvoje pasitaiko dažnai (retai), jei taip – nuo kokių asmenų, kokiomis aplinkybėmis, kokia seksualinė prievarta pasireiškia dažniausiai.
  2. Nustatyti, ar vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą, atsirado vienokių ar kitokių psichikos pakitimų, siekiančių arba ne psichikos sutrikimo laipsnį (nustatyta ar ne jiems psichiatrinė diagnozė).
  3. Analizuoti, nuo ko priklauso, ar po/ dėl įvykio atsiras psichikos sutrikimai nukentėjusiam nuo seksualinės prievartos vaikui.
  4. Analizuoti, kokie psichikos sutrikimai vaikams, paaugliams po patirto seksualinio smurto išsivysto dažniausiai.
  5. Nustatyti, ar vaikas patirs dažniau (rečiau) seksualinį išnaudojimą, jei jis turi protinę negalią.
  6. Ar paskutiniaisiais (dvejais) metais vaikų seksualinio išnaudojimo atvejais Lietuvoje užvesta daugiau ar mažiau baudžiamųjų bylų – ir ką tai reiškia.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

Darbe remiamasi ekspertizių, atliktų VTPT vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje, medžiaga, gautais duomenimis.

Tyrimo objektu pasirinktos visos ekspertizės, atliktos nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos vaikams bei paaugliams nuo 2009 metų antro pusmečio iki 2011 metų pirmo pusmečio pabaigos (Iki 2009 metų antro pusmečio pradžios minėtos ekspertizės vaikams ir paaugliams buvo atliekamos įvairiuose Lietuvos teismo psichiatrijos skyriuose, todėl tokio pobūdžio tyrimai buvo sunkiai galimi.

Nuo 2009 metų antro pusmečio atsidarė naujas skyrius Lietuvoje – vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyrius Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje).

Tyrimo metodas – reikiamų duomenų gavimas iš ekspertizių medžiagos, atliekant gautos medžiagos nozologi-nę, statistinę bei kt. analizes.

Tiriamieji – vaikai, paaugliai nukentėję nuo seksualinio smurto.

2009 metų antrą pusmetį vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto, vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje buvo atliktos tokio pobūdžio 42 ekspertizės ir jos sudarė 48 proc. visų šio laikotarpio ekspertizių (iš viso per tą laikotarpį vaikams buvo atliktos 86 ekspertizės). 2010 metais tokių ekspertizių buvo 150 (iš viso vaikams buvo atliktos 234 ekspertizės) ir jos sudarė 64 procentus visų atliktų ekspertizių vaikams.

2011 metų pirmą pusmetį vaikams buvo atlikta tokio pobūdžio 60 ekspertizių ir jos sudarė 41,5 proc. visų ekspertizių (iš viso per tą laikotarpį vaikams buvo atlikta 121 ekspertizė).

Ekspertizių dėl seksualinio smurto prieš vaikus santykinis kiekis 2009 metų antrą pusmetį ir 2011metų pirmą pusmetį buvo panašus. Pakylėjimas stebėtas 2010 metais, kuomet atliktos teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės seksualinį smurtą patyrusiems vaikams sudarė net 64 procentus visų ambulatorinių kompleksinių teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizių, atliktų vaikams, paaugliams.

REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Darbo rezultatams, išvadoms bei prielaidoms gauti detaliai buvo analizuojama 150 ekspertizių, kurios buvo atliktos vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto, ir jos sudarė 64 procentus visų atliktų vaikams ekspertizių 2010 metais. Iš nukentėjusiųjų vaikų 73 procentus sudarė mergaitės ir 27 procentus berniukai.

Šio tyrimo metu nustatyta, kad seksualinę prievartą patiria įvairaus amžiaus vaikai:

• Jauniausi nuo seksualinio smurto nukentėję buvo keturi vos 3 – 4 metų sulaukę vaikai;

• Vaikai nuo 3 iki 7 metų sudarė 17 procentų visų nukentėjusiųjų;

• Vaikai nuo 7 iki 11 metų sudarė 35 procentus visų nukentėjusiųjų;

• Vaikai nuo 12 iki 14 metų sudarė 28 procentus visų nukentėjusiųjų;

• Paaugliai nuo 15 iki 18 metų sudarė 20 procentų visų nukentėjusiųjų.

Išskirtos pagrindinės seksualinės prievartos rūšys:

• Invazinė (vaginalinė, analinė, oralinė) prievarta – ją patyrė 77 procentai nukentėjusiųjų;

• Neinvazinė prievarta: glostymas, lietimas, glamonėjimas, grabaliojimas, vertimas liesti kito žmogaus lytinius organus ir kt. – ją patyrė 23 procentai nukentėjusiųjų vaikų.

Nustatytas vaikų ir paauglių patirtos seksualinės prievartos dažnis:

• 39 procentai nukentėjusiųjų vaikų seksualinę prievartą patyrė vieną kartą;

• 27 procentai – daugiau negu vieną kartą (2, 3 kartus);

• 34 procentai nukentėjusiųjų vaikų seksualinį smurtą ir prievartą patirdavo periodiškai, nuolat, vidutiniškai apie 18 mėnesių (17,5 mėn.).

Šio darbo metu nustatyti vaiko raidos, asmenybės, lyties, aplinkos veiksniai, turintys reikšmės vaiko seksualinei prievartai: socioekonominė šeimos padėtis: nustatyta, jog dažniau seksualinio išnaudojimo faktai išaiškinami žemesnio socioekonominio sluoksnio šeimose. Tai matome 1 paveiksle. Minėtu laikotarpiu tirti nukentėjusieji buvo iš šeimų, kurių socioekonominis sluoksnis 57 proc. atvejų buvo žemesnis nei vidutinis, 30 proc. – vidutinis, 13 proc. – geras. Lytis: nustatyta, jog mergaitės seksualinę prievartą patiria beveik 3 kartus dažniau nei berniukai (73 procentus nukentėjusiųjų sudarė mergaitės ir 27 procentus berniukai) (2 paveikslas). Amžius: tyrimo rezultatai parodė, kad dažniausiai seksualinę prievartą patiria 9-15 metų vaikai (3 paveikslas). Vaiko protinis atsilikimas: šio tyrimo duomenys parodė, kad net ketvirtadalis vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, išnaudojimą (arba 25 procentai visų nukentėjusiųjų) turėjo protinį atsilikimą. Emocinis apleistumas: nustatyta, jog seksualinę prievartą dažniau patiria vaikai žemai save vertinantys, turintys bendravimo sunkumų. Be to, turėjo reikšmės: tėvų nebuvimas šeimose; patėvių buvimas šeimose; alkoholio vartojimas šeimoje; vaiko gyvenamoji aplinka – vaiko gyvenimas globos įstaigoje ir pan. Nustatyta, jog visi šie veiksniai yra svarbūs rizikos faktoriai vaikams patirti seksualinį išnaudojimą.

Patirtos seksualinės prievartos pasekmės vaikui iš tiesų gali skirtis ir dažnai skiriasi, atsižvelgiant į tai, ar prievartautojas yra šeimos narys, globėjas ar nepažįstamas žmogus. Vaikui, patiriančiam seksualinę prievartą iš artimo žmogaus, psichologinis poveikis yra stipresnis, pasekmės sunkesnės, sunkiai koreguojamos. Pažeminimas, patiriamas iš vaikui artimo ir jo mylimo žmogaus, yra itin sunkus. Prievarta patiriama vaikų iš savo tėvo, patėvio, globėjo dažniausiai yra ilgai trunkanti: nuo kelių savaičių, kelių mėnesių iki metų metus. Jei vaiko patiriama prievarta iš šeimos nario, jis dažniausiai palaikymo nesulaukia. Prievarta iš nepažįstamų žmonių dažniau yra vienkartinis reiškinys. Jeigu prievarta patiriama iš nepažįstamų žmonių, vaikas dažniausiai gauna emocinį palaikymą iš šeimos (4).

Tyrimo metu nustatyta, kad asmenys, iš kurių buvo patirta seksualinė prievarta, yra patys įvairiausi: nuo šeimos narių iki svetimų, nepažįstamų, anksčiau nematytų žmonių. Jų pasiskirstymas parodytas 4 paveiksle.

Mūsų tyrimo duomenys patvirtina, kad seksualinę prievartą vaikai dažniausiai patiria iš šeimos nario ar jam pažįstamo žmogaus. Šio tyrimo duomenimis, 84 procentai vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, ją patiria iš jam pažįstamų žmonių. Daugiausia iš šeimos narių – tėvo, patėvio, globėjo, brolio, mamos sugyventinio, giminaičių: dėdės, patėvio sūnaus ir kt. Pažįstami ne šeimos nariai dažniausiai būna vyresni draugai, kaimynai, tėvo draugai, draugų draugai, pedagogai, globos namų prižiūrėtojai ir kt. Nukentėjusiojo santykį su įtariamuoju matome 5 paveiksle.

Šio darbo metu nustatyta prievartavusių asmenų amžiaus grupė, prievartautojų lytis:

• Bendraamžiai nepilnamečiai -2 procentai;

• Vyresni nepilnamečiai – 30 procentų;

• Suaugusieji – 68 procentai.

• Visusnusikaltimusatlikovyriškoslytiesatstovai, išskyrus 2 atvejus, kuomet grupei vaikinų prievartaujant merginą dalyvavo vyresnė už nukentėjusiąją nepilnametė mergina.

Nustatyta, kur vykdavo prievarta:

• Nukentėjusiojo gyvenamojoje vietoje – 44 proc. atvejų (iš jų – globos namuose – 3 proc., pas globėją – 4 proc.);

• Įtariamųjų namuose – 29 proc.;

• Miške, gamtoje, mašinoje – 16proc.;

• Kitos vietos – laiptinė, sandėlys, negyvenamas namas, mašina, bendrabutis ir kt. -11 proc.

Nustatyta, jog apsvaigę nuo alkoholio įvykio metu buvo 23 proc. įtariamųjų, 14 proc. aukų buvo apsvaigintos alkoholiu ir psichotropinėmis medžiagomis. Pastebėta, kad nukentėjusiųjų 36 proc. šeimose buvo piktnaudžiaujama alkoholiu.

Kiti gauti rezultatai apie nukentėjusiųjų šeimas bei gyvenimo sąlygas: 57 proc. nukentėjusiųjų tėvai buvo išsiskyrę, 31 proc. visai neaugino biologinis tėvas, 6 proc. -neaugino biologinė motina; patėvių buvimas nukentėjusiojo vaiko šeimoje – 20 proc.; dar prieš įvykį buvo apribotos 11 proc. motinų ir 7 proc. tėvų teisės; po įvykio apribotos tėvystės teisės dar 4 procentams motinų ir 3 procentams tėvų. Globos namuose iki įvykio gyveno 10 procentų nukentėjusiųjų, pas globėjus 11 proc., internatinėse mokyklose – 4 proc. Po traumuojančių įvykių (patirto seksualinio išnaudojimo) į globos namus pateko 13 proc. vaikų, pas globėjus – 3 proc. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad 41proc. seksualiai išnaudotų vaikų yra iš daugiavaikių šeimų.

Analizuojant rezultatus, gautas seksualinio smurto pasiskirstymas prieš vaikus pagal apskritis Lietuvoje. Daugiausia – 25% visų smurto atvejų užfiksuota Kauno apskrityje. Vertinant tiriamojo amžiaus vaikų skaičiaus pasiskirstymą mūsų šalyje gauta, kad didžiausi smurto prieš vaikus rizikos veiksniai yra Šiaulių apskrityje – 10% šalies vaikų tenka 20% smurto atvejų (10% ir 20%). Antroje vietoje yra Kauno apskritis (20% ir 25%), trečioje – Panevėžio apskritis (7% ir 10%), toliau – Utenos apskritis (4% ir 5%). Kitose apskrityse santykinis smurto atvejų skaičius panašus: Tauragės – 4% ir 3%, Vilniaus – 28% ir 22% Telšių – 5% ir 4% Alytaus – 5% ir 3%, Marijampolės – 5% ir 3%. Santykinai mažiausiai smurto prieš vaikus atvejų tirtu laikotarpiu buvo Klaipėdos apskrityje – 12% šalies vaikų tenka 5% atvejų.

Šio tyrimo rezultatai parodė, jog visiems vaikams, paaugliams, patyrusiems seksualinę prievartą, atsirado vienokių ar kitokių psichikos pakitimų, siekiančių arba ne psichikos sutrikimo laipsnį (tai matyti iš jų psichikos būsenos įvertinimų ekspertizių atlikimo metu; vaikams nustatyta psichiatrinė diagnozė arba ne).

52 procentams vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, nustatyti sudėtingi psichikos sutrikimai: potrauminio streso sutrikimas, adaptacijos sutrikimai su nerimu, fobijomis, susirūpinimu, depresiška nuotaika (ar šių reakcijų deriniu), nesugebėjimu susitvarkyti su esama situacija, dalyvauti kasdieninėje veikloje; emocijų, elgesio pakitimais.

Vadinasi, 52 procentams vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, sunkumai bei sudėtingos pasekmės gali tapti sunkiai koreguojamomis, gydomomis, lydėti juos ilgą laikotarpį ar net visą gyvenimą (9). Kitiems gi vaikams sutrikimai gali išryškėti, sustiprėti ir vėliau (dėl amžiaus, asmenybės ypatumų), kai jie ims geriau suprasti su jais atliktų prievartinių seksualinių veiksmų nusikalstamą reikšmę, žalą jų asmenybei, psichoseksualinei jų raidai (16).

Šio tyrimo rezultatai: potrauminio streso sutrikimas ir adaptacijos sutrikimai ekspertizių metu nustatyti 24 procentams vaikų (net praėjus tam tikram laiko tarpui nuo įvykio: vidutiniškai nuo kelių savaičių iki keliolikos mėnesių). Iš visų nukentėjusiųjų emocijų, nuotaikos (depresinis, fo-binis, nerimo, socialinis nerimo ir kt.) sutrikimai nustatyti 28 proc.; elgesio – 14 proc. Po/dėl įvykių atsiradę nukentėjusiesiems psichikos sutrikimai pavaizduoti 6 paveiksle.

Šio darbo metu gauta, jog po įvykio – patirto seksualinio smurto – išsivystys nukentėjusiajam vaikui ar paaugliui elgesio sutrikimai ar ne, priklauso nuo to, ar seksualinės prievartos metu kartu jo atžvilgiu buvo naudotas fizinis smurtas. Tai patvirtina darbe gautas rodiklių skirtumo statistinis patikimumas p < 0,05. Šio tyrimo metu buvo nustatyta, jog fizinis smurtas nukentėjusiųjų nuo seksualinės prievartos asmenų atžvilgiu buvo naudotas 33 procentais atvejų. Taip pat šio tyrimo rezultatai rodo, kad 20 procentų visų atvejų sudaro grupinė prievarta.

Ar po/dėl įvykio atsiras psichikos sutrikimai nukentėjusiam asmeniui priklauso ir nuo jo amžiaus įvykio metu bei jo pažintinių funkcijų. Šio darbo metu nustatyta koreliacija tarp nukentėjusiųjų amžiaus grupių ir potrauminio streso sutrikimo atsiradimo – kuo vyresnis nepilnametis nukentėjusysis, tuo didesnė šio minėto sunkaus psichikos sutrikimo išsivystymo tikimybė (tai rodo patikimumo indeksas p<0,01); kuo aukštesnis intelekto lygmuo, tuo taip pat didesnė tikimybė, kad išsivystys nukentėjusiajam potrauminio streso sutrikimas (p<0,01).

Šio darbo metu taip pat nustatyta, jog didelę grupę nukentėjusiųjų nuo seksualinio smurto, išnaudojimo sudaro asmenys, kuriems diagnozuotas protinis atsilikimas: lengvas – 22 proc. atvejų visų nukentėjusiųjų, vidutinis – 3 proc. atvejų.

Tai rodo, kad vaikai, nepilnamečiai, turintys protinę negalią, sudaro 25 procentus arba ketvirtadalį visų nukentėjusiųjų nuo seksualinio smurto vaikų.

Seksualinė prievarta yra pati sunkiausia prievartos rūšis prieš vaikus, turinti skaudžiausius padarinius visai vaiko raidai (16). Todėl labai svarbu laiku įtarti, kad vaikas patiria seksualinę prievartą, suteikti jam tinkamą pagalbą (6). Ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės metu įvertinama, kokio pobūdžio pagalbą turėtų gauti vaikas, patyręs seksualinę prievartą. Dažnai vaikams po atliktos AKTPP ekspertizės rekomenduojama ūmi specialistų komandos intervencija, t.y. jam rekomenduojamas gydymas vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje Vaiko raidos centre.

Mūsų tyrimo rezultatai parodė, kad seksualinė prievarta Lietuvoje prieš vaikus nėra retas reiškinys. Ar galima manyti, kad paskutinieji keli metai Lietuvoje yra seksualinio nusikalstamumo ir kitokio smurto prieš vaikus protrūkio metai? Kyla abejonių, ar pastaruosius įvykius galima va-

dinti protrūkiu, kadangi 69 proc. vaikų, kuriems 2010 m. buvo atliktos AKTPP ekspertizės, baudžiamosiose bylose nagrinėjami įvykiai buvo – 2002 – 2009 m. laikotarpiu ir tik 31 proc. seksualinių nusikaltimų prieš vaikus, paauglius buvo įvykę 2010 m., t.y. tyrimo metais. Iš visų 2010 metais atliktų ekspertizių seksualiai išnaudotiems vaikams, 46 procentuose baudžiamųjų bylų buvo nurodyta, kad įvykiai vyko 2009 metais, 2008 metais – 12 procentų. Stebino tai, kad 2010 metais teko atlikti ekspertizes vaikams, kurie nukentėjo nuo seksualinio smurto: 2007 m. – 5 vaikai, 2006 m.- 2 vaikai, 2005 m. – 6 vaikai, 2004 m., 2003 m., 2002 m. – po vieną vaiką.

Taigi, galima teigti, kad smurtas, prievarta ir agresija visuomenėje atsirado ne dabar, ne šiandien. Lietuvių šeimose visad buvo daug smurto, bet oficialiai tai dažnai neigiama.

DISKUSIJA

Analizuojant, aptariant konkrečius seksualinės prievartos prieš vaikus faktinius duomenis, svarbu yra teisingai (vienodai) suprasti, kas tai yra seksualinė prievarta prieš vaikus (4, 11). Tai yra:

• Bet koks seksualinis kontaktas (gali būti su vagi-naliniu, analiniu, oraliniu prasiskverbimu, arba kiti seksualiniai veiksmai) tarp suaugusiojo ir seksualiai nesubrendu-sio (tiek socialine, tiek fiziologine prasme) vaiko, suaugusiajam siekiant savo seksualinio pasitenkinimo;

• Bet koks seksualinis kontaktas su vaiku, naudojant jėgą, grasinimus, meluojant, jog vaiko dalyvavimas tame kontakte yra nekenksmingas;

• Šiam termino apibrėžimui nėra taikytinas vaiko sutikimo kriterijus, nes bet kuriuo atveju tokiam seksualiniam kontaktui vaikas negali duoti visaverčio sutikimo dėl jo psichosocialinio nesubrendimo;

• Seksualaus pobūdžio kalbos, nepadorių gestų demonstravimas;

• Lytinio organo demonstravimas vaikui, kartais tuo pat metu masturbuojantis;

• Vertimas arba siūlymas vaikui nusirenginėti ir/ arba masturbuotis kito asmens akivaizdoje;

• Glostymas ir lietimas, turint seksualinio tikslo;

• Prašymas ar vertimas glostyti suaugusiojo lytinius organus, kūną, jį masturbuoti;

• Piršto ar daikto kišimas į vaiko makštį ar išangę;

• Liepimas bučiuoti, čiulpti ir suaugusiojo lytinius organus ar išangę (kunilingas, feliacija ir anilingas) (11, 14).

Taip pat vaikų seksualinei prievartai priskiriama:

• Vertimas filmuotis ar fotografuotis apsinuoginus;

• Atviras kalbėjimas apie seksą, norint šokiruoti vaiką arba sukelti jo/jos susidomėjimą;

• Vaiko lytinių organų lietimas, glostymas, dirginimas

ar vaiko vertimas liesti suaugusiojo ar kito bendraamžio lytinius organus;

• Vaiko įtraukimas į prostituciją ar išnaudojimas pornografijos tikslais;

• Kito asmens prievartavimas vaiko akyse;

• Lytinio akto demonstravimas vaikui;

• Leidimas ar skatinimas žiūrėti sekso filmus, pornografinius žurnalus.

Galima išskirti atskirą seksualinės prievartos, išnaudojimo rūšį – paslėptą seksualinę vaikų prievartą. Tai sunkiai paaiškinamos situacijos, tačiau visa tai yra prievarta:

• Tėvas “atsitiktinai” įeina į vonią tuo metu, kai maudosi jo duktė;

• Kartais vienas iš tėvų skatina vaiką (ypač priešingos lyties) miegoti vienoje lovoje su juo;

• Yra moterų, kurios žaismingai liečia savo sūnaus varpą;

• Tėvų, kurie “juokais” perbraukia ranka per augančios dukters krūtis (4,12).

Svarbu suprasti seksualinių nusikaltimų prieš vaikus priežastis. Prievartos priežastimi gali būti tam tikra aplinka (pvz., socialinė). Žema socialinė padėtis, skurdas taip pat kartais tampa terpe vaikų seksualinei prievartai (3, 10).

Įtakos tam turi tėvų gyvenimo istorija, asmenybės tipas, jų socialinė ir kultūrinė gyvenimo aplinka. Smurtauja dažniausiai tie, kurie patys vaikystėje buvo skriaudžiami. Prievarta dažnai jiems tampa būdu išreikšti savo jausmus. Tokiu būdu keršijama (paaiškinimas: “taip elgėsi su manimi vaikystėje, todėl ir aš taip darau”)(1).

Prievartos gali griebtis sugniuždyti, netekę savigarbos asmenys, kurie, kankindami kitus, pasijunta esą galingi, turintys įtakos, reikšmingi (2).

Kartais vaikai tampa seksualinės prievartos aukomis vien dėl to, kad smurtautojas tiesiog nori išlieti savo pyktį, neviltį ar bejėgiškumą, atsiradusį visiškai dėl kitų priežasčių (5). Priežastis gali būti individo, įvykdžiusio šį nusikaltimą, psichikoje.

Atskira žmonių grupė turi seksualinių potraukių, impulsų sutrikimus (vadinamieji pedofilai), kurie jaučia potraukį lytiškai nesubrendusiam kūnui ir atlieka seksualinius nusikaltimus prieš vaikus. Šiuo atveju ekonominė padėtis didelės reikšmės neturi. Ir vien tik moraliniai bei teisiniai požiūriai šio reiškinio nepajėgūs sumažinti.

Nėra abejonių, kad seksualinių nusikaltimų prieš vaikus problema yra itin opi. Ji parodo žeminantį požiūrį į vaiką kaip į asmenybę, į vertybę (8). Kad galima elgtis prieš vaiką nusikalstamai – šis reiškinys parodo žmonių santykių sutrikimus – tas, kuris stipresnis, gali prievartauti, smurtauti prieš silpnesnį (1). Atskira Lietuvos respondentų grupė linkusi manyti, kad pagrindinis veiksnys, turintis įtakos seksualinės prievartos prieš vaikus plitimui, be sudėtingos ekonominės situacijos įtakos, yra susilpnėjusi moralinių vertybių sistema.

Seksualinei prievartai prieš vaikus įvykdyti svarbūs faktoriai:

• Faktoriai, sumažinantys vidinį slopinimą: prievartautojas pateisina tokį savo elgesį, menkai kontroliuoja savo impulsus;

• Faktoriai, sumažinantys išorinį slopinimą: seksualinės prievartos rizika šeimoje padidėja dėl šeimos narių socialinės ir psichologinės izoliacijos atsiradimo; tėvų fizinio ar psichologinio pranykimo (mirtis, skyrybos, susirgimas);

• Faktoriai, sumažinantys vaiko pasipriešinimą: vaiko emocinis nesaugumas, meilės, prisirišimo stoka, psichologinis apleistumas, galintis padaryti vaiką bejėgį atsispirti potencialaus skriaudiko dėmesiui ir prisirišimui;

• Seksualinės informacijos trūkumas;

• Pasitikėjimas ir pagarba skriaudikui, sumažinantis pasipriešinimą prievartai;

• Prievartautojo grasinimai (14, 15).

Galima išskirti šeimos, kurioje vaikas patiria seksualinę prievartą, bruožus. Nustatyti, kad seksualinė prievarta vyksta vaiko šeimoje, gana sudėtinga (7). Požymiai, kurie kartu su kitais leidžia įtarti vaiko šeimoje seksualinės prievartos galimybę:

• Tokia šeima dažnai būna uždara, vengianti socialinių kontaktų;

• Ribojami vaiko socialiniai kontaktai, stengiamasi, kad vaikas kuo mažiau kontaktuotų su kitais, nedalyvaujant tėvams;

• Vaikas, patiriantis prievartą, turi daug nevaikiškų pareigų ir atsakomybių;

• Vaikui neleidžiama eiti į svečius, pas draugus, mergaitei bendrauti su vaikinais;

• Vykti su vaikais į išvykas;

• Užkraunami papildomi namų ruošos darbai;

• Dažnai prievartą patiriantys vaikai šeimoje prievartautojo yra nemylimi, baudžiami dėl visiškai neaiškių priežasčių;

• Tarpusavio santykiai būna įtempti.

Pagrindiniai požymiai, pagal kurios galima įtarti, kad vaikas patyrė smurtą, seksualinę prievartą:

• Vaiko elgesio ir nuotaikos pokyčiai, vaiko šeimos funkcionavimo ypatumai ir paties vaiko pasakojimas apie patirtą prievartą;

• Vis dėlto svarbiausi požymiai yra paties vaiko žodžiai, pasakojimas ir jaučiami tam tikri jo išgyvenimai šio pasakojimo metu;

• Svarbiausia vaiko nežodinė išraiška, iš kurios galima spręsti apie patirtą seksualinę prievartą, yra elgesio ir emocijų pokyčiai (2, 16).

Vaiko, patyrusio seksualinę prievartą, pasakojimo būdas:

Vaikai, patyrę seksualinę prievartą, šias istorijas neretai papasakoja padrikai ir prieštaringai (dar dažniau nepapasakoja visai (9). Toks vaikų pasakojimo būdas kartais sumažina paties įvykio buvimo patikimumą bei leidžia suabejoti ekspertų išvadomis. Teisėjai nusikaltimui patvirtinti dažnai reikalauja detalaus vaiko pasakojimo. Tačiau seksualiai traumuoto vaiko trauminio įvykio istorija dažnai iškyla į paviršių ne kaip žodinis pasakojimas, o kaip klinikinis simptomas, tam tikras elgesio ar kt. sutrikimas (5).

Ar meluoja patyrę seksualinę prievartą vaikai? Vaikai patys retai meluoja ar sukuria pasakojimą apie patirtą seksualinę prievartą:

• Remiantis mūsų tyrimo duomenimis, iš visų vaikų pasakojimų apie patirtą seksualinę prievartą tik 3 procentai buvo melagingi.

• Ir jei vaikų pasakojimai yra melagingi, tai tokiu atveju jie būna vienaip ar kitaip paveikti suaugusiųjų, jų pasisakymų; dažnai šeimoje tuo metu vyksta arba jau yra įvykę tėvų skyrybos, tėvai negali susitarti, su kuo gyvens vaikas, vyksta kiti konfliktai.

• Tačiau jei vaikas tam tikru metu pasirenka melagingą pasakojimą apie patirtą seksualinę prievartą, pats faktas, kad vaikas pats melui pasirenka būtent tokią formą, leidžia įtarti, jog jis yra patyręs seksualinę prievartą kažkada anksčiau (6).

Tyrimų duomenys rodo, kad vaikai dažniausiai niekam nepasakoja apie patirtą seksualinę prievartą, jie yra linkę tai slėpti. Neretai praeina nemažas laiko tarpas, kol vaikas kam nors papasakoja apie patirtą prievartą, ir gana retai apie tai kam nors pasako iš karto po prievartos (4, 15).

Jeigu vaikas, išdrįsęs prabilti apie patirtą seksualinį išnaudojimą, pastebės, kad jo pasakojimas suaugusiajam kelia emocinį diskomfortą, jis tai gali suprasti, kad suaugęs juo netiki, kad jo pasakojimas jam yra nesvarbus (4, 14). Tada vaikas gali greitai pasukti savo pasakojimą kita linkme – pvz., pasakyti, kad “taip nebuvo”, jis tai tik „susapnavo”, ir toliau nebepasakos. Antrą kartą vaikui pabandyti apie tai papasakoti, arba jį išklausti, bus labai sunku (7).

IŠVADOS

1. Šio tyrimo metu nustatyta, kad visiems vaikams, patyrusiems seksualinį smurtą, prievartą, atsirado vienokių ar kitokių psichikos pakitimų (elgesio, emocijų, nuotaikos, nerimo, fobinių ir kt.), tiktai jie arba siekia, arba ne psichikos sutrikimo laipsnį (jiems nustatyta arba ne psichiatrinė diagnozė).

2. 52 procentams vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, ambulatorinių teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizių metu nustatyti sudėtingi psichikos sutrikimai: potrauminio streso sutrikimas, adaptacijos sutrikimai su nerimu, fobijomis, susirūpinimu, depresiška nuotaika (ar šių reakcijų deriniu), nesugebėjimu susitvarkyti su esama situacija, dalyvauti kasdieninėje veikloje; emocijų, elgesio pakitimais. Vadinasi, 52 procentams vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, sunkumai bei sudėtingos pasekmės gali tapti sunkiai koreguojamomis, gydomomis, lydėti juos ilgą laikotarpį ar net visą gyvenimą. Kitiems gi vaikams sutrikimai gali išryškėti, sustiprėti ir vėliau (dėl amžiaus, asmenybės ypatumų), kai jie ims geriau suprasti su jais atliktų prievartinių seksualinių veiksmų nusikalstamą reikšmę, žalą jų asmenybei, psichoseksualinei jų raidai.

3. Ar po/dėl įvykio atsiras psichikos sutrikimai nukentėjusiam vaikui, paaugliui, priklauso ir nuo jo amžiaus įvykio metu bei jo pažintinių funkcijų. Šio darbo metu nustatyta koreliacija tarp nukentėjusiųjų amžiaus grupių ir potrauminio streso sutrikimo atsiradimo – kuo vyresnis nepilnametis nukentėjusysis, tuo didesnė šio minėto sunkaus psichikos sutrikimo išsivystymo tikimybė (patikimumo indeksas p<0,01); kuo aukštesnis intelekto lygmuo, tuo taip pat didesnė tikimybė, kad išsivystys nukentėjusiajam potrauminio streso sutrikimas (patikimumo indeksas p<0,01).

4. Ar po įvykio – patirto seksualinio smurto – išsivystys nukentėjusiajam asmeniui (vaikui, paaugliui) elgesio sutrikimai, priklauso ir nuo to, ar seksualinės prievartos metu kartu su šia prievarta jo atžvilgiu buvo naudotas fizinis smurtas. Tai patvirtina darbe gautas rodiklių skirtumo statistinis patikimumas (p < 0,05).

5. Nustatyta, jog seksualinės prievartos atvejai prieš vaikus Lietuvoje dažni vaikų šeimose, nuo jiems pačių artimiausių žmonių – patėvių, tėvų, brolių, giminaičių, gerai pažįstamų asmenų. Tokie atvejai dažniausiai būna užsitęsę, ilgai nutylėti ir neatskleisti. Šio tyrimo duomenimis, seksualiniai nusikaltimai prieš vaiką šeimoje sudarė 34 procentus visų nusikaltimų. Visai nepažįstami vaikų prievartautojai tesudarė tik 3 procentus visų įtariamųjų.

6. Itin pažeidžiama grupė yra vaikai, turintys protinę negalią. Jie sudaro 25 procentus arba ketvirtadalį visų nukentėjusiųjų nuo seksualinio išnaudojimo, prievartos vaikų.

7. Paskutiniaisiais metais Lietuvoje buvo užvesta daugiau baudžiamųjų bylų vaikų seksualinio išnaudojimo, smurto, prievartos atvejais – galima tikėtis, jog tai reiškia, kad padidėjo galimybės atskleisti tokius atvejus ir nubausti įtariamuosius.

Literatūra

1. Ar teisus stipresnis? Smurto prieš vaikus apžvalga Lietuvoje. Vilnius, 1999.

2. Beithman J, Zucker K, Hood J. A review on the long term effects of child sexual abuse. Child abuse and neglect. 1992; (16): 95 – 117.

3. Drazdauskienė R., Kilikevičienė V., Lesinskienė S. Blogo elgesio sindromas netinkamas psichinis ir fizinis elgesys su vaiku. Pediatrija, 2009; (3): 47 – 60.

4. Furniss T. Vadovėlis įvairių sričių specialistams apie vaikų seksualinį išnaudojimą. Darbo organizavimas, psichoterapija, teisinė apsauga ir priežiūra. Vaiko teisių informacijos centras, Vilnius, 2002.

5. Gilligan J. Smurto prevencija. Eugrimas. Vilnius, 2002.

6. Jones D. Management of the sexually abused child. Advances in Psychiatric Treatment. 1996; (20): 39-45.

7. Jusienė R., Kedavičienė D., Litvinskienė J.T. ir kt. Tu gali man padėti. Metodinės rekomendacijos specialistams, dirbantiems su prievartą patyrusiais vaikais. Lietuvos vaikų draugų asociacija. Vilnius, 2004.

8. Kilikevičienė V. Vaikų ir paauglių psichikos sutrikimų sąsaja su jų nusikalstamumu, baudžiamumu; adaptacinės galimybės. Sveikatos mokslai, 2010; (2): 3049 – 3056.

9. Mullen P.E., Martin J.L., Anderson J.C. Childhood sexual abuse and mental health in adult life. British Journal of Psychiatry. 1993; (163): 710- 730.

10. Nacionalinė smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2005-2007 metų programa. Valstybės žinios, 2005; (58): 2021.

11. Prakapas R., Norkevičius A., Mickevičius D. ir kt. Bendroji bazinio mokymo bei specializuotos tobulinimosi programos prieš vaikų komercinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Vilnius, 2001.

12. Sruoga V., Jakubkaitė B. Emocinė, fizinė ir seksualinė prievarta prieš vaikus. Dizaino propaganda, 2002.

13. Statistinei duomenų analizei bei statistiniam patikimumui nustatyti naudota programa: IBM SPSS Statistics Data Editor.

14. Teorinė praktinė konferencija „Pagalba vaikui, nukentėjusiam nuo smurto”. Pranešimų medžiaga. Vilnius, 2005.

15. Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta. Mokslinės praktinės konferencijos „Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta” pranešimų duomenys ir metodinės rekomendacijos. Vilnius, 2009.

16. Turk J, Graham P, Verhust F. Child and adolescent psychiatry, a development approach. Oxford university press, 2007.

SEXUAL CRIMES AGAINST CHILDREN AND ADOLESCENTS IN LITHUANIA

Summary

Key words: children, adolescents, children and adolescent forensic psychiatry, sexual crimes against children, risk factors of the sexual crimes against children, sexual coercion, sexual children abuse, sexual violence against children, children and adolescents psychic disorders after the experience of sexual violence: children post-traumatic stress disorder, children adaptation disorder.

This research is based on the material and data related to the expertise work implemented at the Children and Adolescents Psychiatry Unit of the State Forensic Psychiatry Service during two year period. It focuses on the complex forensic psychiatric-psychological expertises of children who were victims of the sexual crimes, and in particular on the expertises which were made in the period from the second half of 2009 till the first half of 2011.

All the expertise work was implemented at the Children andAdoles-cents Psychiatry Unit, and it might be assumed that the biggest part of data concerning the sexual violence against children and adolescents is collected namely in our unit. The other institutions, health care institutions have not such an access to the material which shows the scale of children and adolescents abuse in Lithuania.

In this research, it is attempted to focus on: risk factors of the sexual crimes against children; the ways in which children reveal the facts that the sexual crimes had been committed against them;

characteristic features of the sexual crimes against children and their amount, frequency, age groups in which they had been committed; analysis of the character of those crimes (invasive sexual actions, abuse actions);

what part of children who come for the psychiatric-psychological forensic expertise tell or not tell about the coercion or sexual abuse they had suffered; what concretely they tell; what part of children get support from the closest people and in their environment; if children are inclined to lie speaking about the sexual abuse they have experienced.

The purpose of this study was to find out if there exists any relation between child’spsychic characteristics his/her nearest and social environment, and sexual crimes committed against him/her. In this particular paper, it is analyzed what disorders were dominant in the group of children and adolescents who became the victims of sexual violence. One of the aims was to evaluate the frequency of appearance of the adaptation disorders and post-traumatic stress disorder after children had experienced the sexual violence. The data that we got might be compared to the data got in the other research work on children sexual coercion (for example, the study of Child Development Centre, 2004).

There might be presented some reflections on research conclusions. Thus, it should be stressed that analyzing the psychic disorders and qualities of children and adolescents who became the victims of sexual violence, the mental retardation is a very important factor. In Lithuania, cases of sexual crime against children in their nearest environment and family are rather numerous, and they are not only typical for the care centres for children and special education institutions. In this study, it is identified that the dominant type of children and adolescents sexual abuse is an invasive sexual coercion (oral, vaginal, anal) and not invasive children and adolescents sexual abuse, molestation is on the second place. The data of the .survey .show that in some big cities of Lithuania, for example Klaipėda, preliminary investigations of this kind are unexpectedly rare.

In the paper, there is a special focus on difficulties which the specialists encounter making the expertises for children and adolescents who experienced the crimes of sexual character against them and in the court hearings for sexual crimes committed against children.

The attempt is made to conclude what are the recent tendencies: if the number of sexual crimes against children and adolescents has been growing in Lithuania, and if the investigation of such crimes became better in the sense that preliminary investigations are made more often, more such cases reach the court, they are tried more suitably, and the guilty person punished.

VIDA KILIKEVIČIENĖ

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyrius,

IEVA VILTRAKYTĖ

Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

ISSN 1392-6373 SVEIKATOS MOKSLAI 2012, Volume 22, Number 2, p. 12-19

Mūsų vaikų baubai – kurie „tikri“, o kurie – susikurti?

 
Kaip susikurti norimą artimą ryšį su vaiku, kai mes galėtume nesunkiai išgirsti vaiką, o vaikas mus? – Ryšį, kuris lemtų tai, kad bus gera ir mums, ir mūsų vaikui?

Vaikų auginimas – tai gyvenimo sritis, kurioje juos auginantiems, globojantiems suaugusiems žmonėms nuolat kyla naujų klausimų ir atsakymų  į šiuos klausimus ieškojimui, mokymuisi nėra pabaigos.

Paprastai pasakius,  artimo ryšio kūrimas su vaiku ankstyvuoju laikotarpiu – tai atsiliepimas, tinkamas reagavimas į vaiko poreikius. Ne tik fizinius (pamaitinimas, sauskelnių pakeitimas), bet ir emocinius, tokius kaip priglaudimas laiku, atsakymas šypsena į šypseną, saugumo jausmo suteikimas, ištariant reikiamus žodžius. Svarbu vaikui leisti suprasti, jog jis yra laukiamas, pageidaujamas ir mylimas… Šis tėvų skleidžiamas rūpestis turėtų būti toks, kad vaikas jį suvoktų kaip pastovų, nuoseklų rūpinimąsi. Tiek fizinis, tiek emocinis nesirūpinimas vaiku sukelia jo nesaugumo jausmą, nerimą ir baimes.

Suaugusių asmenų  baimių, nerimo, nesaugumo šaltiniai gali būti šių jausmų patyrimas vaikystėje dėl artimiausių žmonių, šeimos nepakankamumo rūpinimosi, atsiliepimo į jausmus, nepakankamas fizinių ir ypač psichinių poreikių patenkinimas. Vaiko savijauta gali būti negera, jis gali išgyventi panašius jausmus dėl esamos, matomos aplinkos – tiek realios, tiek rodomos televizijos ekrane. Nesaugus, baugus pasaulis vaikui kelia atitinkamus  nesaugumo, baimės jausmus.

Taip pat panašius jausmus gali formuoti ir vaikų ugdymo įstaigos. Nors jos turėtų lemti tinkamą asmenybės vystymąsi, tačiau ne visada taip būna – kartais ugdymo įstaigos prisideda prie baimių, nesaugumo ir nevisavertiškumo išgyvenimų.

 

Ko vaikas tikėsis iš pasaulio?

 

Į vieną sudėtingą klausimą – „iš kur vaikui kyla baimės?“ lyg ir radome atsakymą. Vienos jų gali  turėti realų pagrindą, o kitos būti paties vaiko susikurtos. Kad mes sužinotume apie vaiko vidinį pasaulį – apie jų pačių susikurtas baimes – būtina pasinerti į jo vidinį pasaulį. Vienintelis kelias patekti į jį – šnekinti vaiką, kalbėtis su juo, stebėti jį žaidžianti kartu. Vaikas jums būtinai papasakos apie tai, kas jam rūpi, kas jį baugina ar džiugina.

Itin svarbu artimiausiems žmonėms (mamai, tėčiui, kitiems globėjams) skirti vaikui kuo daugiau dėmesio, jausmų, globos, meilės ir švelnumo bent per kelis pirmuosius metus. Augantis vaikas savo pasaulį susikuria, reaguodamas į aplinkinius įvykius, emocijas. Taip plečiasi vaiko patirtis, gilėja supratimas ne tik apie savo šeimą. Pradinė patirtis tampa pagrindu jo supratimui apie visą pasaulį. Vėliau – kai vaikas turės susiformavęs tvirtą saugumo ir pasitikėjimo aplinkiniu pasauliu jausmą – galbūt bent dalį to, ką suteikia tėvai, vaikui galės suteikti ir kiti žmonės.

Augant vaikui, tos vis sudėtingesnės situacijos, su kuriomis jis susiduria, ne visada yra palankios jam. Kartais jos vaikui palieka skaudžia patirtį, lemia baimės, neaiškumo jausmus, vaikas  nežino, kaip su jais „tvarkytis“. Jei lieka tokie neišsiaiškinti vaiko nerimo ir baimės jausmai, jie gali likti ilgą laiką, turėti pasekmių toliau vystantis jo asmenybei.

Todėl mums būtina kantriai kartu su savo vaikais stengtis aiškintis, ką jiems reiškia įvairios situacijos. Jeigu jos yra grėsmingos, kelia baimę ir nerimą, būtina pasistengti vaiką nuraminti, o svarbiausia tada – žengti kitą žingsnį, t. y. padėti į situaciją pažvelgti kitaip. Iš tiesų mūsų visų – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų sėkmės ir nesėkmės pirmiausia priklauso nuo to, kaip mes patys žiūrime į pasaulį ir ko tikimės iš jo…

 

Kad nesusidarytų uždaras ratas

 

Iš tiesų vaikų problemos dažnai yra ne vien tik jų problemos. Tik visada lengviau problemą įžvelgti kitame, o ne savyje. Vaiko  problema labai dažnai atspindi jo tarpusavio ryšių su suaugusiuoju problemas.

Pavyzdžiui, vaiko hiperaktyvumo – padidėjusio judrumo, sumažėjusio dėmesingumo –  priežastys iš tiesų yra įvairiausios. Tačiau vaiko hiperaktyvumas negali sumažėti, jei tokio vaiko mamai dėl nuovargio – didesnio nei normaliai esant didesniam vaiko aktyvumui – vis sunkiau priimti hiperaktyvaus vaiko emocijas, į jas atsiliepti. O šio vaiko reikalavimai vis auga, ir nesulaukdamas reikiamo emocinio atgarsio jis tampa vis aktyvesnis ir aktyvesnis. Jo elgesys darosi vis destruktyvesnis. Tokiu būdu susidaro lyg ir uždaras ratas.

Tokiu atveju galėtų labai padėti kiti artimieji. Trūkstamą dėmesį vaikui galėtų skirti seneliai, kiti giminės. Poveikis būtų dvejopas – tuo metu pailsėtų nuo vaiko hiperaktyvumo pervargę tėvai, o vaikas gautų naujos psichinės patirties, bendraudamas su kitais žmonėmis. Tada sėkmingiau į tokio vaiko jausmus reaguotų ir jo mama, tėtis…

Kiekvienas vaikas yra kitoks, – su vienu vaiku  kurti ryšius lengviau, o kitas vaikas gali reikalauti begalinio tėvų atsidėjimo ir kantrybės. Jei vaikas yra jautresnis, sukeliantis daugiau sunkumų, patiems tėvams reikėtų palaikymo ir supratimo, jų kaip tėvų kompetencijos sustiprinimo. Kartais – paprasčiausio gero žodžio, žvilgsnio iš šalies.

Mums, tėvams, svarbu ne kaltinti save, kad kažko dėl vaiko nepadarome, bet suvokti, koks yra emocinio ryšio lygmuo. Suvokti, kaip mes jaučiamės būdami su savo vaiku, ir kokias mintis, jausmus, požiūrį į pasaulį perduodame savo vaikui. Dažnai vaiko problemą vertinti atsiejant ją nuo savęs yra lengviau negu vertinti ją kaip susiformavusių motinos ir vaiko (ar tėvo ir vaiko) ryšių pasekmę. Padėti vaikams nepasikeitus tėvų požiūriui į juos dažnai praktiškai nėra galimybių. Kartais tai neįmanoma pirma nepadėjus jų tėvams. Siekiant pagerinti tėvų ryšį su savo atžalomis, teigiamos įtakos gali turėti savo pačių kaip tėvų arba asmeninių sunkumų išsakymas psichoterapeutui, sulaukiant jo palaikymo ir patarimų.

 

Paprasčiausia „psichoterapija“

 

 

Elenytė pradėjo labai bijoti eiti į mokyklą po to, kai buvo išjuokta ir pažeminta vaikų, nes buvo nepasiruošusi pamokai. Mergaitės baimės jausmas praėjo po, kai ji išsakė savo jausmus ir išgyvenimus psichoterapeutei, pasijuto jos suprasta ir palaikoma, tada pasireiškė kiti jausmai, pasikeitė savijauta.

Kaip elgtis su vaiku, kaip tenkinti jo poreikius dažniausiai tėvams pasako nuojauta, nes ne dažnai mamai kilus neaiškumų ir sunkumų ji keliauja pas vaikų psichiatrą ar psichoterapeutą. Kas svarbiausia psichoterapiniame ryšyje arba dėmesingų tėvų ryšyje su savo vaiku ?

Pagrindinis vaistas ir receptas patiems tėvams siekiant iš dalies atlikti „psichoterapeuto“ vaidmenį vaikų atžvilgiu jiems augant lieka tas pats – įdėmiai klausytis vaiko, iš tiesų domėtis juo ir neleisti tam domėjimuisi mažėti vaikui augant, bręstant, taip pat jau ir tapus paaugliu. Nepatirdamas dėmesio, meilės, nesijausdamas saugus ir pripažintas, bet kokio amžiaus vaikas negali normaliai augti, tapti sveika asmenybe. Daugelio paauglių problemų priežastis – šalti jų santykiai su tėvais. Vaikui, kad nekiltų naujos baimės, reikia sukurti atitinkamas sąlygas – kad jis nejaustų nerimo, nepasitenkinimo.

Ypač paaugliai demonstruoja savarankiškumo, nepriklausomybės poreikį, tačiau tai nereiškia, jog jiems nereikia tėvų palaikymo, supratimo, šiltų ryšių su jais. Maloni bendra veikla, nuoširdus domėjimas dukros ar sūnaus sėkmėmis (ypač nesėkmėmis) mokykloje ir – tokiu būdu – vaiko patirties apmąstymas kartu, stengiantis ją suprasti, būtų pati paprasčiausia „psichoterapija“, kuri įmanoma savuose namuose.

Kad būtų suprasti vaiko išgyvenimai, savijauta nuoširdaus pokalbio metu, svarbiausia leisti jam suprasti, kad yra priimamas toks, koks yra, priimamos jo nesėkmės. Jis turi būti palaikomas, sustiprinant jo tikėjimą, kad, pavyzdžiui, pasiseks tai, kas nepasisekė.

Su vaiku nuoširdžiai ir draugiškai elgiantis stiprinamos kitos vaiko savybės (ypatingai tos, kurios lemia, kad yra dalykų, kurie jam sekasi), pripažįstami jo sugebėjimai. Vaikui reiškiamas pritarimas, suteikiama parama.

Sekantis etapas bendraujant su vaiku – kitokio vaiko supratimo, mąstymo apie draugus, vaikų kolektyvą formavimas, skatinant patį vaiką keisti jo elgesį su bendraamžiais. Toliau turi būti stiprinamas vaiko savo sėkmės suvokimas, savo vertės įsisąmoninimas. Jei šis etapas yra sėkmingas, vaiko baimės dažniausiai praeina. „Baubai“ lieka ramiai tūnoti tolimiausiame kamputyje po lova.